Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 31d. 19:38

Kur uždegsime žvakes? Tradicinėms kapinėms lieka vis mažiau vietos

kapinės
kapinės

Per Vėlines gyvieji traukia į mirusiųjų miestus – prisiminti amžinojo poilsio atgulusių artimųjų. Kasmet gyvųjų vis mažiau, o mirusiųjų miestų gyventojų – vis daugiau. Tačiau Lietuva – ne begalinė. Kokia ateitis laukia mūsų kapinių ir kur laidosime artimuosius?

Kapinės daug pasako apie istorijos tarpsnius, atskleidžia, kaip keičiasi pasaulis ir jame gyvenantys žmonės. Dabar vis labiau ieškoma alternatyvų tradiciniams laidojimo būdams, nes besiplečiantys mirusiųjų miestai iš gyvųjų atima vis daugiau teritorijos.

Gražiausias kapines ardė buldozeriai

Lietuvoje yra 6758 kapinės, bet tik 2025 iš jų – veikiančios. Kultūros paveldo departamento duomenimis, didžiąją Lietuvos senųjų kapinių dalį sudaro katalikų kapinės. Taip pat nemaža išlikusių ir valstybės saugomų kitų konfesijų – evangelikų liuteronų, reformatų (kalvinų), stačiatikių, sentikių, taip pat kitų religijų – judėjų, musulmonų ir karaimų.

Nuo 1940 metų, kai Lietuvą okupavo SSRS, dėl ideologinių užmačių dauguma senųjų kapinių buvo uždarytos ar naikinamos, ant kapų buvo statomi namai, kuriamos viešosios erdvės.

Klaipėdos S.Daukanto gatvėje 1820–1959 m. veikė centrinės miesto kapinės. Sovietų valdžios įsakymu 1975 m. kapavietės buvo sulygintos, liko tik keli antkapiai. Kapinių vietoje įkurtas Martyno Mažvydo vardu pavadintas skulptūrų parkas buvo apstatytas moderniomis skulptūromis.

Klaipėdiškiui Sąjūdžio veteranui Dionyzui Varkaliui kapinių ir jų griovimo vaizdai neblėsta iš atminties: „Tai buvo vienos gražiausių kapinių Europoje, su savo mažąja architektūra, planu! Rytinė kapinių dalis buvo užpiltinė – 80 proc. jos sudarė metalas. Ji buvo padalyta į kvartalus. Kiekvienas buvo aptvertas lietine, labai gražia tvora. Kiekvienas kapas turėjo atskirą įėjimą – užrakinamus vartelius ir laiptelius. Vakarinėje dalyje buvo rūsiai, koplyčios, atvežtinis marmuras – juk čia buvo palaidoti patys garsiausi Klaipėdos žmonės.

Ir kai pamačiau šitą barbarizmą, kai buldozeriais žmonės daužo gražiausius paminklus, prisiekiau visą likusį gyvenimą pašvęsti Mažosios Lietuvos istoriniam palikimui išsaugoti.

Man kapinės vaikystėje buvo šventas dalykas. Mes į jas neidavome, buvo įskiepyta pagarba mirusiesiems. Ir kai pamačiau šitą barbarizmą, kai buldozeriais žmonės daužo gražiausius paminklus, mane taip sukrėtė, kad prisiekiau visą likusį gyvenimą pašvęsti Mažosios Lietuvos istoriniam palikimui išsaugoti.“

Brutalus kapinių sunaikinimas pakeitė D.Varkalio gyvenimą: iki tol buvęs jūrininkas, laivų mechanikas tapo meno vertybių restauruotoju.

1975 metais jis nuvyko į Kultūros ministeriją, kur tuomečiam viceministrui Vytautui Jakilaičiui papasakojo, kaip kapinėse viskas daužoma, laužoma. O juk net pagal tuomečius įstatymus, tik po 25 metų, praėjusių nuo paskutinio palaidojimo, buvo galima kapines naikinti. Tiek dar nebuvo praėję.

Viceministras padėkojo už informaciją, bet nieko nebegalėjo padaryti – sprendimas sunaikinti kapines jau buvo priimtas ir pradėtas vykdyti.

D.Varkalis, grįžęs į Klaipėdą, rado kapines pilnas darbininkų. Vyras šypteli prisiminęs: „Mes su jais išvežėme iš kapinių likučius – aštuonis sunkvežimius tvorelių, ir paslėpėme trijose vietose. Ką darysime – nežinojome: svarbiausia buvo išsaugoti. Vėliau iš jų įkūrėme Kalvystės muziejų ir pastatėme koplyčią šitai tragedijai atminti.“

Tokių istorijų sovietų okupacijos metais būta ne vienos. Vilniuje ant dabartinio Tauro kalno nuo 1809-ųjų mirusiuosius glaudė evangelikų liuteronų kapinės, jose palaidota daug Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelniusių žmonių. 1958 metais Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimu kapinės buvo uždarytos, o per penkiolika metų – galutinai sunaikintos, griaunant antkapius, paminklus, tvoras, koplyčias. Vienam kapinių gale iškilo Profsąjungų kultūros rūmai, kitame –  Santuokų rūmai.

Sunaikinama ir istorija

Kovos 11-osios Nepriklausomybės akto signataras, filosofijos profesorius Bronislovas Genzelis prisimena, kaip po karo Vilniuje buvo planuojama nutiesti magistralę per Rasų kapines, Senamiestį ir dabartinį Savanorių prospektą. Tąkart tai padaryti užsimojo ne rusai, o lietuviai. Laimei, sumanymo nepavyko įgyvendinti.

B.Genzelis pritaria minčiai, kad, norint pažinti miestą ar kaimą, reikia apsilankyti jo kapinėse: „Kai žmogus, niekada nieko nežinojęs, nueina į kapines, pamato kokį įdomesnį paminklą, kryžių ar koplytstulpį, susimąsto, tai žadina jo istorinę atmintį. Paminklai primena apie to meto kultūrą, apie žmogaus gebėjimą statyti.“

Filosofo manymu, velionio palaidojimo vieta įsirėžia į jo artimųjų sąmonę: „Mes negalime visos žemės padengti kapinėmis, bet jeigu kapas yra prižiūrimas arba jis turi vertę, tai byloja ir primena apie tam tikrą laikmetį.“

Amžino palaidojimo nėra

Laisvoje Lietuvoje niekas be svarios priežasties ir specialaus leidimo kapinių nesulygins su žemės paviršiumi, o į kultūros vertybių registrą įrašytus kapus ir kapines naikinti apskritai draudžiama.

Pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 29 straipsnį, Lietuvoje kapinės gali būti naikinamos nebent iškilus pavojui visuomenės sveikatai. Taip pat, jei baigiasi kapo ramybės laikas – 25 metai nuo paskutinių žmogaus palaikų palaidojimo. Jei nusprendžiama kapines naikinti, žmonių palaikai turi būti ekshumuoti ir išbarstomi specialioje žemėje, užkasami į ją arba perkeliami į kitas kapines.

Užsienyje socialiniai bei ekonominiai interesai taip pat priverčia rekultivuoti kapines – tas teritorijas eksploatuoti kitiems tikslams.

Anot „Lapkričio 2-osios draugijos“ pirmininko Valdo Kaminsko, daugumoje Europos miestų kapinėse amžino palaidojimo nebūna. Vokietijoje su miesto kapinėmis sudaroma sutartis dėl tam tikro metų skaičiaus, kurį bus laikomi artimųjų palaikai. Vėliau reikia arba primokėti, arba palaikai gali būti iškasti ir kremuojami arba perlaidojami kitur.

Pasak V.Kaminsko, kitų šalių kapinėse iš pradžių žmonės laidojami laisvose vietose, vėliau – į šeimos kapus. Galiausiai kapinėse nebeleidžiama laidoti. Praėjus nustatytam ramybės laikui, jos uždaromos.

„Beveik visame pasaulyje galioja ta pati taisyklė – kapinių veikimui skiriamas tam tikras laikas. Moderniose šalyse jis gerokai trumpinamas – kapinių ramybės zonai skiriama 50–70 metų, nes išmiršta palaidotoji karta, o vaikai, kurie tvarkė kapelius, arba išsikelia kitur gyventi, arba numiršta. Trečioji ketvirtoji kartos būna pakankamai atitolusios nuo kapų priežiūros ir dėl to atskiri kapai, o vėliau ir visos kapinės pradeda nykti.“

Anot V. Kaminsko, kultūros paveldo specialistai neleidžia naikinti uždarytų kapinių. Beveik visos senosios kapinės – jų šalyje yra apie 2000 – yra įtrauktos į Kultūros paveldo registrą. Taigi net ir neveikiančių kapinių niekas nenaudoja kitai veiklai: „Šiais laikais nebūna taip, kad kapines likviduotų ir jų vietoje nutiestų magistralę. Iš esmės tai būtų skandalas, nors sovietiniais laikais su šitais dalykais nebuvo jokių ceremonijų.“

Gręžtis į praeitį

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas teigia, kad Lietuvoje trūksta laidojimo vietų, todėl reikės rasti naujų nišų palaikams laidoti. Jis siūlo atsigręžti į praeitį: žmonės būdavo laidojami tiesiai į žemę, jiems buvo pastatomas kryžius, kuris greičiau nei per šimtą metų natūraliai supūdavo, o iš kapavietės likdavo tik žemės kauburėlis.

„Pasižiūrėkite, pavyzdžiui, Dzūkijoje. Tose pačiose kapinaitėse, kur daugmaž šeimos teritorija aiški, vėl laidojami žmonės. Žinau kapinių, kurioms 300–400 metų, bet jos nedidelės. Matyt, pilna žmonių prilaidota tose pačiose vietose“, – pasakoja pašnekovas.

Anot J.Dautarto, būtina mažinti kapinių plotus. Galima rinktis greitai yrančius karstus be metalo ir papuošimų. Šeimos kape laidoti daugiau žmonių. Arba pažvelgti į užsienio kapines – pieveles, kuriose stovi lentelės su užrašytomis mirusiųjų pavardėmis.

Būtų geriau, kad gyvuosius labiau mylėtume. Kuriame didžiules teritorijas, vienas gražiausių, prie miestų, pilnas akmeninių paminklų, kokių kas tik įsivaizduoja.

Valdininkas primena, kad lietuviai kone išpažįsta mirusiųjų kultą: „Būtų geriau, kad gyvuosius labiau mylėtume. Kuriame didžiules teritorijas, vienas gražiausių, prie miestų, pilnas akmeninių paminklų, kokių kas tik įsivaizduoja. Galima būtų viską kukliau daryti. Tarkime, senosios Bernardinų, Rasų kapinės.“

Sostinėje dar ramu

Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vyr. specialistė Judita Nauckuvienė teigia, kad sostinės savivaldybės balanse yra 45 kapinės, kurios užima 242 hektarus. Vilniaus gyventojai naujas kapavietes gali gauti Karveliškių ir Liepynės kapinėse. Karveliškių kapinėse į naujas kapavietes planuojama laidoti dar 3–5 metus, o Liepynės kapinėse – 15–20 metų.

Antakalnio kapinėse naujos kapavietės skiriamos Signatarų kvartale, Menininkų kalnelyje, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale ir Valstybės vadovų laidojimo kvartale, nusipelniusiems Vilniaus miesto gyventojams laidoti

Mieste neveikia Viršuliškių, Bevardės, Rytų, Našlaičių, Broliškos ir Karių kapinės. Jose negalima naujai laidoti dėl nustatytų visuomenės sveikatos saugos, kultūros paveldo apsaugos ar aplinkosaugos reikalavimų.

Riboto laidojimo kapinės yra Saulės, Rasų, Bernardinų, Verkių, Saltoniškių ir Sudervės. Jose nėra vietos naujoms kapavietėms formuoti, tačiau galima laidoti esamose kapavietėse, formuojant naujus kapus arba kartotinai laidojant į jau esamus

Šiuo metu laidojimas tradiciniu būdu Kairėnų kapinėse yra sustabdytas. Leidžiama laidoti tik kremuotus palaikus ir į šeimos kapavietes.

Uždaryti ar naikinti Vilniaus miesto kapinių neplanuojama. Kol kas neplanuojama ir atidaryti naujų kapinių.

Kaune palaidoti – problema

Kaune ir šalia Kauno yra penkiolika kapinių, bet labai mažai vietos, kur dar galima laidoti. Iš penkiolikos kapinių veikiančios yra Ledos, Karmėlavos, Petrašiūnų, Žydų, abejos Romainių, Seniavos, o kitos – riboto naudojimo.

Veikiančiose kapinėse liko labai nedaug laisvų vietų, todėl prognozuojama, kad jau po metų kauniečiai nebeturės kur laidoti mirusiųjų. Daugiausia vietos yra Ledos kapinėse, bet jose pažeista melioracijos sistema, todėl neretai karstus tenka nuleisti tiesiai į vandenį. Vietos kapams atsirastų, jei pradėtų veikti Vainatrakio kapinės, bet dėl joms skirtų žemės sklypų kilę ginčai beviltiškai įstrigę teismuose.

Klaipėdoje vietos laidoti mirusiuosius netrūksta, bet jau plečiamos Lėbartų kapinės.   

Kapus keičia kolumbariumai

Beveik prieš metus Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje buvo atidarytas vienintelis Lietuvoje krematoriumas. Rugsėjį jame buvo atlikta 1000-oji kremacija. Per metus Kėdainiuose galima kremuoti 4000 palaikų.

Galiojantys šalies įstatymai neleidžia viešose vietose barstyti pelenų, kaip tai daroma užsienyje, dėl to urnos su palaikais laidojamos kapavietėse arba laikomos namuose ar kolumbariumuose – specialiuose statiniuose ar patalpose.

Šalyje kolumbariumai veikia Klaipėdos Joniškės ir Lėbartų, Kretingos rajone esančiose Baltkalnio kapinėse, Rokiškio rajono Obelių kapinėse, privačiose Liepynės kapinėse Vilniuje, o nuo spalio – ir Kauno Petrašiūnų kapinėse. Tačiau Klaipėdoje esančiame Lėbartų kolumbariume vietos talpinti urnoms jau nebėra.

Naujus kolumbariumus planuojama statyti Vilniuje, Panevėžyje bei Utenoje.

Vienoje kolumbariumo kriptoje galima laikyti iki šešių urnų, todėl kripta gali tapti visos šeimos kapu. Kolumbariumai laikomi viena iš išeičių trūkstant vietos tradicinėms kapavietėms, kriptų nereikia specialiai prižiūrėti, tai labai patogu emigrantams, negalintiems dažnai lankyti artimųjų kapų.

Kuriamos virtualios kapinės

Pernai buvo sukurta viešai prieinama internetinė duomenų bazė „Atminimoknyga.lt“. Ji suteikia galimybę Lietuvos kapinėse besiilsinčių įvairių tautybių žmonių artimiesiems talpinti atsiminimus, nuotraukas, filmus ir tokiu būdu kurti vietos bendruomenių prižiūrimas ir puoselėjamas mirusiųjų pagerbimo ir atminimo vietas virtualioje erdvėje.

Dėl įvairiausių priežasčių kapinaitės nyksta, kaimai tuštėja, dėl to pirmiausia bandome išsaugoti kaimuose esančių kapinių informaciją.

Šį projektą vykdo asociacija „Lapkričio 2-osios draugija“. Šiuo metu duomenų bazėje yra 21 298 įrašai iš 36 kapinių. Mažiausiai 10 proc. įrašų pavadinti „bevardžiais“ – tai reiškia, kad kapavietėse palaidotų asmenų tapatybė nenustatyta.

Įrašuose nurodoma kapo vieta kapinėse, pateikiama paminklo dalies, kurioje matoma kokia nors informacija, nuotrauka ir žinoma informacija apie velionį. Kadangi kaimuose sulaidotos ištisos giminės, pateikus informaciją apie vieną palaidotąjį, išaiškėja ir jo tėvai, giminaičiai ir taip pamažu pradeda konstruotis pasakojimas apie visos gyvenvietės žmones.

„Dėl įvairiausių priežasčių kapinaitės nyksta, kaimai tuštėja, dėl to pirmiausia bandome išsaugoti kaimuose esančių kapinių informaciją“, – teigia „Lapkričio 2-osios draugijos“ pirmininkas V.Kaminskas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min