Nuteistajam A.Paleckiui buvo paskirta trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, šią bausmę subendrinus su anksčiau paskirta bausme, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A.Paleckis „Youtube“ tinkle paskelbtame įraše išsakė teiginius apie Lietuvos pokario ginkluotą rezistenciją, pateikdamas ją kaip JAV padarytą žalą Lietuvai, menkino pokario ginkluotos rezistencijos dalyvius, priskirdamas jiems tik neigiamus kovos motyvus ir nutylėdamas rezistencinės kovos tikslą ginti Lietuvos laisvę. Tokiu savo užgauliu ir viešu pasisakymu A.Paleckis neigė ir šiurkščiai menkino SSRS atsakomybę už žmonių žūtis vykdant genocidą per pokario ginkluotą rezistenciją Lietuvoje, perkeldamas atsakomybę JAV ir nutylėdamas SSRS vaidmenį.
Viešoje tiesioginėje transliacijoje A.Paleckis išsakė šiuos teiginius: „tai buvo suklaidinti žmonės“, „bėgo, nes prišaudė žydų vaikų, senukų, moterų“; „Mes žinome, kad nuo miško brolių žuvo dvidešimt penki tūkstančiai civilių gyventojų, daugiausia paprastų eilinių valstiečių, šeimų jų, vaikų, iš tų dvidešimt penkių tūkstančių – tūkstantis buvo vaikai, nepilnamečiai vaikai, kūdikiai. Jie buvo žiauriai nužudyti ir nužudyti tų žmonių, kurie buvo miške, kurie klausėsi „Amerikos balso“, „Tai toks yra Amerikos būdas, na o tuo pat metu – keturiasdešimt penki, keturiasdešimt šeši metai, kokią žalą jie Lietuvai padarė“ ir kt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, atmesdama kasacinio skundo argumentus, pažymėjo, kad teisė į saviraiškos laisvę, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, nėra absoliuti. Vienas galimų teisės į saviraiškos laisvę apribojimo atvejų ir yra nustatytas BK 1702 straipsnyje.
Vertindama A.Paleckio pasisakymą, teisėjų kolegija rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) išaiškinimais bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl teisės į saviraiškos laisvę ribojimo pagrįstumo, o būtent kad neapykanta genocido neigimo kontekste gali būti kurstoma ne tik tiesiogiai raginant smurtauti ir pan., bet ir įžeidžiant, išjuokiant ar šmeižiant tam tikras gyventojų dalis ir grupes. Pažymima, kad tarptautiniai nusikaltimai gali būti neigiami ar menkinami ne tik vartojant tiesmukišką kalbą, bet ir naudojant nutylėjimus, prisidengiant atsargiomis formuluotėmis ar hipotezėmis, kurios nekeičia tokių pasisakymų esmės.
Svarbu ir tai, kad reikšmingų ir įrodytų aplinkybių, tokių kaip už genocidą atsakingi asmenys, jo mastas ir padariniai, neigimas iš esmės prilygsta genocido neigimui (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Perinçek prieš Šveicariją; Lehideux ir Isorni prieš Prancūziją; O. ir kiti prieš Prancūziją, Fatullayev prieš Azerbaidžaną, Pastörs prieš Vokietiją ir kt.).
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad A.Paleckis, prisistatydamas kaip politikas ir žurnalistas, kalbėdamas per tiesioginę transliaciją viešai neigė Lietuvos partizanų genocidą, pagrįsdamas savo teiginius akivaizdžiai iškraipomais istoriniais duomenimis. A.Paleckis partizanus pristatė kaip veikusius pirmiausia dėl abejotinų ar neigiamų, su Lietuvos laisvės gynimu nesusijusių, motyvų – kad jie iš esmės neturėjo bendro tikslo ir buvo suklaidinti JAV propagandos, o ne veikė siekdami atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę po Sovietų Sąjungos okupacijos.
Kartu A.Paleckis pabrėžė, kad Lietuva patyrė žalą būtent dėl partizanų veiksmų, o ne dėl sovietinės okupacijos metu taikytų represijų, vykdytų genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui. Pasisakydamas A.Paleckis nurodė konkretų partizanų nužudytų civilių gyventojų – aukų skaičių, kuris, kaip nustatyta byloje, nebuvo pagrįstas tyrimų duomenimis, o pasipriešinimo (rezistencinio) judėjimo sunaikinimą paminėjo tik abstrakčiai, visiškai nekonkretizuodamas sovietinių represijų aukų skaičiaus.
Konstatuota, kad, A.Paleckiui iškreipus istorinius faktus, Lietuvos tautai reikšminga grupė – Lietuvos partizanai – pristatyta neigiamai, užgauliai ir įžeidžiamai, kaip valstybės gynimo siekiu nesivadovavę, o Lietuvos gyventojus žudę asmenys. Toks partizanų priskyrimas nusikaltėliams iš esmės atitinka tik okupacinės valdžios ir jai pavaldžių jėgos struktūrų pateiktą partizanų kaip banditų vertinimą. Taip buvo šiurkščiai sumenkinta rezistencinė kova ir sukurtas netikras istorinis naratyvas, formuojantis itin neigiamą požiūrį į Lietuvos partizanus ir Lietuvos tautą. Laisvės kovų ir okupacijos aukų aspektas svarbus ne tik lietuvių tautos identiteto prasme, bet ir aktualių saugumo iššūkių kontekste.
Dėmesys atkreiptas ir į tai, kad A.Paleckio pasisakymas transliuotas minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos, t. y. pagrindinio šalies įstatymo, įtvirtinančio piliečių laisves ir teises, priėmimo 30-metį (2022 m. spalio 25 d.). Remdamasi išdėstytų aplinkybių visumos vertinimu, teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog tokiu būdu A.Paleckis neigė ir šiurkščiai menkino 1944–1953 metais Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS institucijų vykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui, yra pagrįstos.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ir nuteistojo A.Paleckio gynėjo kasacinį skundą atmetė.
Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A.Paleckis buvo išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario, Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko L.Kasčiūno šmeižimo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau ši baudžiamosios bylos dalis kasacine tvarka nebuvo skundžiama.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
