Su žymiosios kavinės viena iš savininkių – buhalterės pareigas einančia Palma Račkauskiene, susitinkame cepelinų akcijos dieną. Ketvirtadieniais porcija lietuvių dievinamo tradicinio patiekalo tekainuoja 3 eurus, kitomis dienomis – 4,5 euro.
Pietų metas, tad klientų netrūksta.
„Direktorė Milda (Celskienė – aut. past.) prie mūsų pokalbio vis prisijungs ir atsijungs – ji išvežioja dabar maistą klientams“, – prisėdus mažučiame kabinete už baro, darbo subtilybes paaiškino Palma.
Direktorė pati išvežioja užsakymus? O kas kitas, pasirodo, tuo užsiims „Šančių apynėlio“ kolektyvas – išskirtinai moteriškas, darbuojasi čia 7 moterys.
Būna, geresnėmis dienomis Mildai tenka išvežioti klientams net po 80 porcijų maisto!
Dėl darbuotojų trūkumo, rodos, čia niekuomet, kaip įprasta kitur, nekilo jokių problemų. Praeiviai kartais net patys užsuka pasiteirauti, ar nėra kokios laisvos darbo vietos.
„Valdžia – superinė. Mes kaip šeima, žinokit, savininkės man – kaip mamos“, – įkišusį nosį į kabinetą, patikino 13 metų kavinėje jau dirbanti barmenė Jūratė.
Ji – vietinė Šančių gyventoja. Įdomu, kad iki įsidarbinimo į šią kavinę net kojos nebuvo įkėlusi.
„Mama pikta būdavo dėl šios vietos egzistavimo, nes tėvukas ateidavo daryti gramuko“, – savo neapsilankymo priežastį prajuokindama įvardijo barmenė.
Tiesa, iš pradžių čia pirmoji įsidarbino Jūratės dukra, o po to atėjo laikas ir pačiai Jūratei. Pamainas ji dalijasi su dar viena kolege, kuri kavinėje dirba keleriais metais ilgėliau.
Gimė Velykų rytą
Bet pradėkime viską nuo pradžių. Kaip nutiko tai, kad bene seniausią Kauno maitinimo įstaigą valdo 1951 metų kovą gimusios sesutės dvynės?
„Iš pradžių šiame name sovietmečiu stovėjo, kiek žinau, žaidimų automatai. Po to lyg atsirado alų pilstantys automatai (barmenė Jūratė atrado, kad veikė šioje vietoje trumpai ir parduotuvė bei pirmos klasės restoranas „Metropolis“ – aut. past.). Kalbame apie metus, kai mes su sese gimėme – apie 1950-uosius, – šyptelėjo Palma. – Tuo metu mūsų net Kaune nebuvo.
Gimėme Pakruojo rajone, Rozalime. Pasaulį išvydome Velykų rytą, su gaudžiančiais bažnyčių varpais. Pagimdžiusi Mildą, mama jau norėjo stotis ir eiti į mišias, juk visas kaimas eina, kai buvo sustabdyta: dar ne viskas – mane reikia gimdyt.“
Į Kauną dvynės atvyko dėl visuomeninio maitinimo technologijų studijų. Baigusi jas, pirmoji aludėje „Apynėlis“ dar sovietiniais laikais, prieš kiek daugiau nei 40 metų, įsidarbino Milda. Tai buvo jos pirmoji, ir, tikėtina, paskutinė darbovietė.
Tuo metu, kaip prisimena Palma, kavinėje tiektas vienintelis karštas patiekalas – jautienos kepsnys, galima buvo įsigyti ir užkandžių – žirnių su spirgučiais, parūkytų ausyčių, rūkytos skumbrės.
„Aš dirbau kituose restoranuose – „Trijose mergelėse“, „Baltosiose burėse“, buvau gamybos vadovė „Girstutyje“. Kai atsirado galimybė išsipirkti akcijas, sesuo pasikvietė mane į „Apynėlį“ – nusprendėme abi aludę išsipirkti, privatizavome“, – šeimos verslo pradžią nupasakojo Palma.
Daugybė keistų etatų
Išsikalbėjus apie „anuos laikus“, Palma prisiminė, kad anksčiau kavinėje būta net meistro, kurio vienintelė pareiga – prižiūrėti didžiules alaus cisternas.
