Kaip ir visi Sant Kugato lietuviai, Viktorija niekada nedirbo juodo darbo. Pasimokiusi ispanų kalbos, ji sau ieškojo kažko ypatingo ir rado. Šiuo metu motinystės atostogose esanti lietuvė dirba vienos didžiausių drabužių kompanijų Europoje centriniame biure.
„Mango“ – tai drabužių kompanija. Dirbu pirkimų skyriuje, bet perkame mes ne, kaip įsivaizduojate, tekstilę ar kažką, bet IT produktus – kasas, spausdintuvus, skanerius. Ir dirbu labiau su rinkomis, su kuriomis galiu susišnekėti – tai buvusi Sovietų Sąjunga, Šiaurės Europa, šiek tiek Centrinės Europos šalių. Ir su Lietuva teko kontaktuoti“, – sako Viktorija.
Kaip ir visi Sant Kugato lietuviai, Viktorija niekada nedirbo juodo darbo.
Per metus užregistruoja 900 naujagimių
Iš Lietuvos persikėlusi į Ispaniją, iš pradžių Viktorija su vyru gyveno Barselonoje. Tačiau milijonus turistų kasmet priimantis miestas jai pasirodė per daug triukšmingas ir purvinas.
„Kai gyvenome Barselonoje, gana aktyviai leidome laiką ir vienąkart su draugais organizavome žygį per didžiulį Tibidabo kalną link San Kugato. Tuomet nežinojome, nei kas tas San Kugatas, nei kur jis yra. Mūsų draugai, kurie organizavo, sako: pamatysit, mes išeisime pro tokį gražų miestelį ir su traukiniu grįšime į Barseloną.
Kai ėjome tomis gražiomis gatvėmis, sakau: kaip man čia patinka, čia būtent tai, ko aš ieškau, nes Barselonoje – mašinos, užterštumas, nėra net žalio ploto akims paganyti ir pailsėti, o čia – ramu, gražu. Liko geras įspūdis, apžiūrėjome keletą butų ir apsigyvenome“, – prisimena lietuvė.
Jeigu neturite kūdikio ar jau ūgtelėjusių vaikų – vargu ar Sant Kugate jums patiks. Visi čia gyvenantys mėgsta kalbėti apie mažylių auginimą, dalintis patarimais, netgi keistis išaugtais drabužėliais.
„Kai ėjome registruoti mažylės, tai registracijos skyriuje sakė, kad per metus šitame mažame miestelyje yra priregistruojama 900 naujagimių. Iš viso čia gyvena apie 100 000 gyventojų. Dauguma – jaunos šeimos, kurios atsikrausto. Daug [Sant Kugato gyventojų] dirba Barselonoje ir važinėja, nes labai paprasta ir greita nuvažiuoti iki jos traukiniais ir autobusais“, – sako Viktorija.
Pasak emigrantės, paprasti fabrikų ar fermų darbininkai šiame miestelyje tiesiog neišgyventų. Nekilnojamo turto nuomos, maisto ir kitos kainos – čia pastebimai didesnės nei kitur Ispanijoje.
„Čia, sakyčiau, brangiau nei kai kuriose zonose Barselonoje. Tiesiog jie palaiko tas kainas, kad atsiribotų nuo paprastesnio lygio žmonių. [...] Nežinau, kaip gražiai pasakyti, kad skambėtų neįžeidžiamai – norima pritraukti aukštesnes pajamas gaunančius žmones ir ties tuo daug dirbama, daug, tarkime, investuojama į mokyklas, į parkus vaikams“, – pasakoja lietuvė.
Nors mažas, provincijos neprimena
Iš Vilniaus kilusi Viktorija sako, kad Sant Kugato miestelis, nors ir yra nedidelis, provincijos visai neprimena.
Jeigu neturite kūdikio ar jau ūgtelėjusių vaikų – vargu ar Sant Kugate jums patiks. Visi čia gyvenantys mėgsta kalbėti apie mažylių auginimą.
„Faktiškai šitas miestelis ir skiriasi nuo daugelio priemiesčių tuo, kad jame yra visko, ko gali prireikti, – yra gražus nedidelis senamiestis, kur gali pasivaikščioti po parduotuves, yra daug kavinių, barų, netgi naktinis klubas, yra didelis prekybos centras, yra netgi kinas anglų kalba, nes čia daug užsieniečių gyvena. [...]
Kai čia atsikraustėme visi draugai liko Barselonoje, tai mes pirmus metus važinėjome, San Kugate tik miegojome, o visas gyvenimas vyko Barselonoje. Bet paskui atsirado vaikų – neprivažinėsi, ir kažkaip keičiasi draugų ratas. Dabar, sakyčiau, čia jau yra pakankamai didelis pažįstamų ratas“, – „Emigrantams“ pasakoja Viktorija.
Linksmas ir labai draugiškas lietuvių šeimų būrelis šiame nedideliame Ispanijos miestelyje susikūrė tik šiemet pavasarį. Iš įvairiausių Europos kampelių suvažiavusios tautiečių šeimos netyčia susitiko ir tapo gerais draugais.
„Kiekvienas su sava istorija, kiekvienas savais keliais, bet iš tikrųjų labai smagu, kad visi čia susitikome. Kad čia yra tiek nemažai lietuvių, aš sužinojau visai neseniai – gegužę, kai mes buvome viename bendrame renginy. Merginos mane tiesiog pamate su Lietuvos vėliava ir prisistatė. Čia yra penkios lietuvių šeimos. Ir kadangi visi su vaikais, tai visai smagu. [...] Organizuojamės kartu žiūrėti „Euroviziją“, krepšinį. Visą laiką stengiamės palaikyti tuos ryšius“, – sako Viktorija.
Kiekvienas namas turi nuosavą baseiną
Už ispano ištekėjusi Giedrė pasakoja, kad patys linksmiausi vakarai Sant Kugato lietuvių namuose būna tuomet, kai mūsų šalies krepšininkai žaidžia prieš ispanus. Paskutines rungtynes per Europos krepšinio čempionatą šio miestelio lietuviai irgi stebėjo aistringai sirgdami: „Vos ne šeimyninės dramos pas kai kuriuos buvo. Bet nieko, išgyvenom. Kadangi ispanai pacifistai, tai jokių problemų nėra.“
Tėvų sprendimu iš Vilniaus į Sant Kugatą persikėlusios sesės Laura ir Diana džiaugiasi, kad naujais namais tapusiame miestelyje jos nemokamai gali lankyti daugybę būrelių. Bet vis dėlto didžiausias naujų namų privalumas lietuvėms merginoms yra tas, kad beveik ištisus metus, kada nori, gali maudytis baseine po atviru stogu.
„Kiekvienas namas turi savo nuosavą baseiną, tai irgi privalumas“, – sako Diana, o Laura priduria, kad jos labai dažnai eina maudytis.
Barselona, atrodo, tarptautinis miestas, bet, kai atsikeli gyventi, tai supranti, kad nelabai kas šneka angliškai.
„Visi taip ir mano, kad mes, Ispanijos lietuviai, tik tą ir darome, kad deginamės ir leidžiame laiką paplūdimyje. Nes kai grįžtu į Lietuvą, kad ir per Kalėdas, man sako: ko tu tokia neįdegusi. Aš sakau: atsiprašau, bet aš ir dirbu, ir šiaip gyvenimo rutina yra, tikrai poilsiauju ne visą laiką. Bet sąlygos yra tam sudarytos“, – kalba Viktorija.
Pasakodama apie daugiabučių kiemuose esančius baseinus, Viktorija sako, kad kiekvienas butas turi savo raktelį įeiti į vidinį kiemą: „Gali išsimaudyti, pasėdėti ant žolytės. Aišku, sakyčiau, daugiausiai vaikai tuo privalumu naudojasi. Na, suaugusiesiems irgi po karštos darbo dienos visai neblogai įšokti į baseiną ir atsigaivinti.“
Grįžti neplanuoja
Į Sant Kugatą persikėlusios lietuvių šeimos, regis, čia įsikūrė ne vieniems metams. Mažai kas galvoja apie grįžimą į gimtinę, nes idealiomis gyvenimo sąlygomis garsėjantis miestelis, ilgiau čia pabuvus, tarsi užburia ir nepaleidžia.
Diana sako tikrai neplanuojanti grįžti į Lietuvą, nes užsienyje jai labiau patinka. Tuo metu Laura svarsto apie studijas Lietuvoje, nors dar galutinai neapsisprendė – tam turi pakankamai daug laiko.
Kol moksleivės Laura ir Diana galvos, dukras auginanti architektė Giedrė Lietuvą renkasi tik atostogoms, o pasenti ji nori čia – saulėtoje Ispanijoje.
„Anksčiau grįždavau labai dažnai – kokius tris kartus per metus, dabar su vaikais truputėlį sunkiau. Žiemą stengiamės išvengti [kelionių į Lietuvą], o šią vasarą praleidome Lietuvoje penkias savaites. Labai smagu“, – sako Giedrė.
Savęs gimtinėje jau nebemato ir Viktorija. Praėjusiais metais jos vyras Barselonos centre atidarė ledainę, kurioje visos ledų porcijos puošiamos akytėmis. Šiam verslui pora dabar teikia pirmenybę ir niekur išvykti nežada.
„Grįžtu mažiausiai kartą per metus. Šią vasarą pasisekė – praleidau Lietuvoje beveik du mėnesius. Traukia visą laiką, nes išvažiavau iš Lietuvos ne dėl to, kad man nepatiko šalis, aš išvažiavau, nes sutikau antrąją pusę, ir jis – ne lietuvis. Aš neįsivaizduoju, kad galėtume su vyru gyventi Lietuvoje, nes jam paprasčiausiai būtų sunku surasti savo veiklos nišą“, – teigia Viktorija.
