Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 01, 13:33

Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradedantis ukrainietis: už Lietuvą kovočiau lygiai taip pat kaip ir už Ukrainą

Spalio 3 d. Lietuvos kariuomenės gretas papildys nemaža dalis jaunuolių. Tarp jų – okupuotame Donecke augęs bei karą iš arti matęs Ukrainos, o taip pat ir Lietuvos pilietis 22 metų Danylo Korastelovas, pranešė Lietuvos kariuomenė.

Vaikinas, kurio vardas reiškia „Dievas yra mano teisėjas“, į Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybą atėjo ne vedinas atsitiktinumo, o sąmoningu pasirinkimu, galvodamas apie savo bei artimųjų ateitį ir, žinoma, siekdamas įgyvendinti teisingumą dėl savo gimtosios šalies.

„Kariuomenė yra tai, ko aš laukiau ir noriu“, – sako lietuvių kalbą per keletą metų išmokęs būsimasis karys.

Patirtis Lietuvoje naudinga ir Ukrainoje

– Papasakokite apie save – kaip atsidūrėte Lietuvoje, ką čia veikiate, kuo svajojote tapti ir kaip Jūsų kelias pasuko į Lietuvos kariuomenę?

– Užaugau Donecke, Ukrainoje, bet kai man buvo keturiolika metų, ten prasidėjo karas. Mama norėjo mus apsaugoti nuo karo, todėl vieną dieną su šeima tiesiog nusprendėme išvažiuoti. Taip būdamas penkiolikos atsidūriau Dnipre, kur lankiau mokyklą.

Po kurio laiko išvažiavome iš Ukrainos į Lietuvą, nes mano senelis buvo iš čia kilęs – galėjome lengviau gauti leidimą ir pamėginti susikurti gyvenimą. Pastarųjų metų Donecke nebuvo galima pavadinti gyvenimu. Lietuvoje aš lankiau mokyklą, per ją susiradau darbą, nes norėjau užsidirbti pinigų. Išlaikęs egzaminus, įstojau į Utenos kolegiją studijuoti kineziterapijos specialybę. Bet buvo sunku dirbi ir studijuoti, todėl nusprendžiau pasiimti akademines atostogas.

Karas Ukrainoje ir noras padėti savo draugams paskatino eiti į kariuomenę.

Toliau dirbdamas ieškojau savęs – neįsivaizduoju, kur mane gyvenimas nuves po dešimt metų, tiesiog bandau save visur. Karas Ukrainoje ir noras padėti savo draugams paskatino eiti į kariuomenę. Kol kas padėjau tik pinigais, o jei karas nebus pasibaigęs po mano tarnybos, važiuosiu kovoti. Tad tikiuosi įgyti patirties Lietuvos kariuomenėje, kad būčiau naudingas Ukrainoje.

– Kalbate apie dvi valstybes savo gyvenime – Ukrainą ir Lietuvą. Koks santykis su kiekviena jų?

– Ukraina visada buvo ir yra iki šiol šalia mano širdies. Kai atvažiavau į Lietuvą ir pamačiau, kaip žmonės mus priima, buvau maloniai nustebintas, nes iki tol nė nežinojau, kad tokia šalis egzistuoja ir nesitikėjau sulaukti palaikymo. Dabar Lietuvą aš vadinu antraisiais namais, nes kol kas neturiu kur grįžti. Tai dvi mano labai mėgstamos ir gerbiamos valstybės. Labai svarbu, kad dabar, karo metu, Lietuva yra ir viena labiausiai Ukrainą palaikančių šalių. Todėl man ypatingai malonu, kad esu ir Ukrainos Respublikos, ir Lietuvos Respublikos pilietis.

Dabar Lietuvą aš vadinu antraisiais namais, nes kol kas neturiu kur grįžti.

Vienija noras gyventi laivėje

– Tikriausiai galėtumėte patvirtinti, kad abi tautos turi ne tik istorinių sąsajų, bet ir tą patį kario geną.

– Žinoma. Nors nesu istorikas, bet prisimenu tai, kad 1991 m. lietuviai išėjo į gatves kovoti už save. Ukraina tuomet labai palaikė lietuvius. Dabar mes galime matyti kaip Ukraina kovoja, o Lietuva – palaiko. Aš nežinau, bet nesu matęs rusų, kurie kovotų už savo laisves ir gyvenimą. O lietuvius ir ukrainiečius vienija noras gyventi laisvėje.

– Su tokiu jausmu atėjote ir į Lietuvos kariuomenę?

– Viskas buvo paprasčiau: tiesiog gavau Lietuvos Respublikos pilietybę, o po to buvau įtrauktas į šaukiamųjų sąrašus. Aš apie tai galvojau, žinojau, kad pašauks, o iki tol planavau dar šiek tiek padirbėti. Man asmeniškai tarnyba kariuomenėje įdomi, svarbi ir naudinga. Šaunu mokėti apsaugoti save, savo šeimą, savo namus, savo šalį. Tad dabar išėjau iš darbo ir galvoju, kad kariuomenė yra tai, ko aš laukiau ir noriu. Į tarnybą einu su mintimi, kad galbūt dar vyksiu į Ukrainą, jei karas nesibaigs.

– Kai Ukrainos situacija buvo šiek tiek stabilesnė, Jūs taip pat galvojote apie tarnybą kariuomenėje?

– Likus savaitei iki vasario 24-osios su broliu planavome vykti į Ukrainą. Turėjome bilietus, tik mums nepavyko išskristi. Bet jei būtume išskridę, nebūtume grįžę, būtume likę ginti Ukrainos. Jau tada galvojau, kad norėčiau vykti kovoti, bet – kokia nauda iš manęs, jei aš nebuvau kariuomenėje? Ukrainoje tuo metu buvo daug žmonių, kurie ėmė ginklus ir ėjo kovoti, bet neturėjo jokios patirties. Iš tokių žmonių nėra daug naudos, kovoti turi kariuomenė. Todėl nusprendžiau likti Lietuvoje, eiti į kariuomenę, pasimokyti ten ir, jei reikės, grįžti į Ukrainą.

Žino, už ką reikia kovoti

– Bet tikriausiai jausmas ginti savo šalį gimsta ne sulig noru eiti į kariuomenę, o daug anksčiau?

– Aš asmeniškai tai supratau, kai man buvo tarp keturiolikos ir šešiolikos – kaip tik tuo metu turėjome palikti savo namus, gimtąjį miestą. Vienas jausmas, kai juos palieki dėl to, kad nori išvažiuoti užsidirbti pinigų, visai kitas – kai tai atsitinka dėl to, kad atėjo nekviesti žmonės ir tiesiog nebegali ten grįžti. Ukraina man artima dėl ten esančių žmonių, kurie gyvena, kovoja už savo teritoriją ir bando apsaugoti kitus. Mano amžiaus žmonės Lietuvoje nesupranta, ką reiškia karas – jiems gerai, smagiai gyvenasi ir jie apie nieką negalvoja. Tuo metu aš per savo gyvenimą sužinojau, kad būtent už tai reikia kovoti.

– Gimtajame Donecke matėte karą iš arti. Galėtumėte papasakoti tiems, kurie jo nematė: kaip visa tai atrodo?

– Buvo baisu, nes aš visa tai mačiau dar vaikas, ir keista, nes tai nesudaužė mano psichikos. Mačiau kaip žmonės miršta gatvėse, mačiau ir girdėjau šaudymus, žinau, kaip tai prasidėjo ir pats turiu ne vieną išgyventą istoriją. Viena tokių, kurią kaskart atsimenu, yra šaudymai prasidėję vidury nakties į mūsų namus. Buvau vienas, tėvai buvo išvykę, brolio nebuvo, pasislėpiau po stalu ir ten pragulėjau dvi valandas, kol viskas nurimo.

Mano amžiaus žmonės Lietuvoje nesupranta, ką reiškia karas – jiems gerai, smagiai gyvenasi ir jie apie nieką negalvoja.

Aš iki šiol nesuprantu, kodėl kažkas nusprendė tiesiog pašaudyti į mūsų namą. Kita vertus, tai – nestebina: mes gerai žinojome tuos žmones, kurie tapo DNR (Donecko nacionalinė respublika – red.) herojais – iki karo jie buvo tiesiog vietiniai narkomanai, niekas, juos žmonėmis buvo sunku pavadinti. Atrodo neįtikėtina, bet mes, vaikai, žinojome, kur galima nusipirkti ginklą už dešimt eurų. Buvo atvejų, kai karininkas meta į mus, keturiolikmečius, granatą ir sako „Bėkit!“

Draugai reagavo įvairiai, šeima – palaikė

– Kam pirmiausia pasakėte, kad eisite į Lietuvos kariuomenę ir kokios buvo reakcijos?

– Pirmiausia pasakiau draugams ir reakcijos buvo labai skirtingos. Vieni sakė, kad tai baisus dalykas – į kariuomenę eina tik tie, kas neturi ką veikti gyvenime. Buvo tokių, kurie palaikė, minėjo, kad tai – puiku, kad mato mane kariuomenėje. Dalis tikino, kad tai nelabai gera idėja, kai aplink vyksta karas.

Aš mačiau karą gyvai, žinau, kaip viskas vyksta ir kaip tai yra baisu.

O aš galvoju, kad jei tas karas mane čia pagautų, tai vis tiek niekur nepabėgčiau, likčiau kovoti už Lietuvą lygiai taip pat kaip ir už Ukrainą. Už savo namus, nes abi šalys – nors ir skirtingose vietose – yra mano namai. Aš mačiau karą gyvai, žinau, kaip viskas vyksta ir kaip tai yra baisu. Kita vertus, aš suprantu, kodėl žmonės, kurie čia užaugo, nematė karo ir to, ką mačiau aš, nenori galvoti apie kariuomenę. Jie klausia: už ką kariauti? Žmonės nesijaučia dėkingi savo valstybei, kuri suteikia daug gerų dalykų ir galvoja, kad reikia ginti politikus. Bet tai nėra politikų klausimas, tai – būdas apsaugoti save ir savo namus.

– O kaip reagavo Jūsų šeima?

– Mano mama labai palaiko šį sprendimą. Ji, kaip ir aš, yra labai dėkinga Lietuvai už viską. Tėvas – lygiai taip pat. Tik jis, kaip ir daugelis tėvų, sako: „Kai grįši, tapsi vyru“. Nežinau, ką tai reiškia, bet gal taip ir atsitiks (šypsosi – red.). Brolis gal kiek neaiškiai sureagavo, bet ne dėl to, kad einu į kariuomenę, o dėl to, kad mes visą gyvenimą buvome kartu.

Įsitikino, kad kariuomenė kieta

– O kaip Jums pačiam atrodo Lietuvos kariuomenė? Kaip Jūs ją apibūdintumėte, ką žinote, koks įspūdis?

– Turiu draugą, kuris studijuoja Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, tad labiausiai pažįstu kariuomenę iš jo pasakojimų. Man atrodo, kad ten yra pagarba, subordinacija, suteikiama daug žinių, galima daug išmokti. Aš to ir tikiuosi. Mano nuomonė apie kariuomenę gera, nesu girdėjęs jokių blogų atsiliepimų ir iš tų, kurie jau atliko tarnybą.

– Kur pasirinkote tarnybos vietą?

– Pasirinkau Ruklos miestelyje (pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadovybės kuopa – red.), nes kai atvykome į Lietuvą, pusę metų gyvenome ten esančiame Pabėgėlių centre ir visą laiką matėme aplink kariuomenę. Mane tai stebino gerąja prasme: mačiau techniką ir žmones, karius, bei galėjau įsitikinti, kokie jie kieti. Tiesa, kai atėjau į šaukimo vietą, medicinos komisiją, klausiau ten dirbančių žmonių, kuriame batalione galėčiau daugiausia visko išmokti, ir įsitikinau, kad pasirinkau vieną geriausių tarnybos vietų.

– Kaip įsivaizduojate save po tarnybos? Koks Jūs būsite lyginant su šiandien? Kas pasikeis jūsų gyvenime?

– Man atrodo, kad būsiu psichologiškai dar stipresnis nei esu dabar. Taip pat būsiu geresnės fizinės formos ir įgysiu daug naujų žinių.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min