Šiaurės Ministrų Tarybos biuro Lietuvoje iniciatyva pirmadienį Vilniuje buvo parodytas J.Metzo sukurtas karinis dokumentinis filmas „Armadillo“ ir surengta diskusija apie karo psichologinius aspektus. Joje dalyvavo ne tik režisierius, bet ir Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybos Psichologinių tyrimų laboratorijos viršininkė kpt. Ramutė Vaičaitienė, kuriai teko tris mėnesius pabūti Irake.
2009 m. vasarį J.Metzas kartu su operatoriumi Larsu Skree ir grupe danų karių atvyko į „Armadillo“ – karinę bazę Afganistano pietuose esančioje Helmando provincijoje. Jie čia, vos už kilometro nuo talibų pozicijų, praleido šešis mėnesius. Pokalbiai su kariais, patruliai, susitikimai su vietos gyventojais – pirmosiomis šio karo aukomis – ir dalyvavimas kovos veiksmuose virto autentiška karo drama.
 |
| Vytauto Valentinavičiaus nuotr./Janusas Metzas |
Kanų kino festivalyje juosta buvo apdovanota Kritikų savaitės Grand Prix, o Danijoje išprovokavo karštas diskusijas apie karių veiksmus per susirėmimus su kovotojais, jų patiriamą stresą ir savijautą grįžus namo. Jauniems vyrams tenka savaip tvarkytis su savo mintimis ir pojūčiais, balansuojant ant plonytės gyvybės ir mirties linijos. „Armadillo“ tapo bene labiausiai aptarinėjamu filmu Danijos kino istorijoje, jį pamatė kas ketvirtas gyventojas, o debatuose apie Afganistaną tapo bomba, mat praskleidė karių misiją – ne tokią romantišką ir taikią, kaip galėjo pasirodyti, – gaubiančią paslapties skraistę.
„Kai pasirodė filmas, Daniją ištiko šokas, nes nukrito garbės skraistė, – tvirtino kūrėjas. – Žmonės niekada nebuvo matę karo Afganistane. Daugumai tai buvo taikos palaikymo misija. Realybėje tai yra agresyvus karas.“
Kare atsiskleidžia tamsioji pusė
Paklaustas, ką kariui reiškia dalyvavimas realiuose karo veiksmuose, J.Metzas pirmiausiai paminėjo jaudulį. „Afganistane viskas pasikeičia, tik nebūtinai iškart. Viduje atsiranda savotiškas virdulys, susikaupia daug streso, – diskusijoje pasakojo režisierius. – Kuo ilgiau ten būni, tuo įtampa stiprėja, o nervai įsitempia. Kai atvykome į Afganistaną, kiekvienas nervinosi: dėl to, kas lauks palikus bazę ir važiuojant per dykumą, dėl pakelės bombų.
Įtampa didžiulė. Ilgainiui tai tampa kasdienybe. Bet ima mirti žmonės, prasideda sužeidimai. Vaizdžiai tariant, prarandi uniformą, kuri suteikia roboto išvaizdą, – tampi žmogumi su jausmais: baime, jauduliu, atsiskleidžia tamsioji pusė, aistra žudyti, keršto pojūtis.“
Janusas Metzas: „Žmonės nebuvo matę karo Afganistane. Daugumai tai buvo taikos palaikymo misija.“
Filmo herojai prisipažįsta laukiantys tikro mūšio. Anot J.Metzo, daugelis karių puoselėja romantišką karo idėją, įsivaizduoja save kovos lauke, galvoja apie drąsą ir garbę. Bet yra ir kita medalio pusė – iššaukiantis, kone seksualinis potraukis smurtui, kurį ypač stipriai pajunta jauni vyrai. Todėl nieko keisto, kad dažnai jie nueina per toli, tampa brutalūs ir ciniški.
Kariams, peržiūrėjusiems filmą prieš premjerą, jis nesukėlė didelio džiaugsmo. Juostoje įamžinta, kaip per susirėmimą su danais žuvo keli afganai. Šią sceną stebėjo tik L.Skree, mat režisierius tuo metu buvo su kita karių grupe. „Nežinau, kas tiksliai ten atsitiko. Žino tik trys žmonės – tiek šaudė. (…). Jie sakė, kad vedė adrenalinas – peržengti taisyklių ribas. Sužeisto priešo, kuris stengiasi pabėgti, likvidacija negalima“, – aiškino J.Metzas.
Po to gal dešimt žmonių dvi valandas šaukė ant režisieriaus. Jis prisipažino su pora karių nebepalaikantis ryšių, mat nuskambėjo pernelyg daug šiurkščių žodžių, bet su kitais nuolat susirašinėjantis.
Psichologų pagalbos šaukiasi žmonos
Daugiau nei 150 mūsų šalies karių dislokuoti palyginti taikioje Goro provincijoje, kur ginklo tenka griebtis ne taip dažnai. Bet psichologinis poveikis ir čia neišvengiamas. Misijoje kariai į problemas reaguoja kur kas jautriau. Jie gyvena vienoje vietoje, mato tuos pačius veidus, sunkiai gali atsipalaiduoti, ilgainiui išryškėja neigiami kaimynų bruožai, tvyro nuolatinė grėsmė. Nuolat atakuoja slaptas ginklas – ilgesys namams ir šeimai.
R.Vaičaitienės teigimu, stresą kelia ne vien reali kova, bet ir kasdienis jos laukimas, žinojimas, kad gali žūti. Kariai prieš išvykdami į misiją mokomi pozityvaus mąstymo – prie to prisitaikyti, rasti kitokios veiklos, kuri užimtų mintis.
 |
| Vytauto Valentinavičiaus nuotr./Kpt. Ramutė Vaičaitienė |
Prieš išvykdami kariai dalyvauja pratybose, bet jose daug kas būna iš anksto žinoma: kad reikės šaudyti, evakuoti ligonius. Misijoje viskas yra tikra ir niekada nežinai, ko tikėtis. Kita vertus, įvairios užduotys savotiškai pakrauna karius. Anot psichologės, reakcija stresinėse situacijoje priklauso nuo ankstesnio patyrimo, pavyzdžiui, vaikystėje. Ši patirtis, išnirusi iš praeities, gali išprovokuoti pasielgti ne visai tinkamai.
Būna, kad karys net nesupranta išgyvenantis potrauminio streso sutrikimą: grįžta gyvas ir sveikas, apimtas euforijos, o po dviejų-trijų mėnesių ima jaustis nesaugiai net trinktelėjus durimis. Jis užsisklendžia arba tampa agresyvus, kankinasi dėl nemigos, vienišumo, netikėtų panikos atakų, galvoja nebesantis svarbus, mat misijoje kažką išgelbėjęs ir buvęs už tai įvertintas, o namuose turėjo grįžti į paprastą gyvenimą.
Tačiau dauguma Lietuvos karių esą sėkmingai susitvarko su stresu. Grįžę iš Afganistano kariai atlieka du testus – trauminių įvykių poveikio ir simptomatikos (kaip pasikeičia miegas, širdies plakimas ir pan.). Daugiausiai psichologinių problemų sukėlė lietuvio kario žūtis per bazės Čagčarane užpuolimą (tuo skundėsi daugiau nei 20 proc. tos rotacijos Provincijos atkūrimo grupės narių). Paprastai šis rodiklis siekia iki 10 proc. ir kyla tik jei kas nors ypatingo nutinka. Stipriausią stresą kelia suvokimas, kad galėjai būti nušautas, ar kai pačiam reikia iššauti.
Esant reikalui vadai gali išsikviesti karo psichologus į Afganistaną, bet dažniausiai problemos išsprendžiamos vietoje. Kariai nesiskundžia ir grįžę į Lietuvą: „Reabilitacijos centre kamantinėjame, ko jiems reikėtų, norime padėti. Sako: mums jau viskas gerai, viskas praėjo. Nebenori sakyti. Tik vienas kitas būna nepatenkintas – dėl tarpusavio santykių. Kad neįvertino, kad sirgdamas ėjo į užduotį ir nesulaukė pagyrimo, apdovanojimo.“
Kaip R.Vaičaitienė sakė 15min.lt, bene didžiausios problemos kyla santykiuose su šeimos nariais. Grįžę iš misijos kai kurie išsiskiria, moterys neištveria ir palieka vyrus arba šie grįžta nebe pas žmonas, o pas drauges. Dalis išvažiuoja jau prasidėjus nesutarimams. Jei tėtis vaikams yra autoritetas, šie neklauso mamos, nustoja lankyti mokyklą. Būtent moterims, kurios karą turi išgyventi jame nedalyvaudamos, bet jausdamos dar didesnį nerimą, dažniau prireikia psichologų patarimų.
Pailsi nuo namų streso
Paklaustas, kaip pats susitvarkė, J.Metzas ėmė juoktis, mat psichologo pagalbos niekada nesiekė. Kontroversiškas filmas atšaldė jo santykius su Danijos armija.
„Mano kasdienis gyvenimas buvo normalus. Vienam psichologui papasakojau, kad gyvenau su tuo filmu, tiesiog kare gal metais ilgiau nei kariai, nes 7-8 mėnesius kasdien dirbau su filmuota medžiaga – jos buvo apie 350 valandų. Jis paaiškino: tai buvo geriausia, ką galėjai padaryti, tu išgyvenai savo patirtį.
O kai baigėme montuoti, parodžiau filmą operatoriui. Jis buvo šokiruotas to, ką pamatė, nes viską buvo paslėpęs savyje. Larsas dalyvavo tame paskutiniame mūšyje. Jis dvi valandas nieko nesakė – turėjo ramiai pasėdėti ir apmąstyti. O žmoną filmas ypač pribloškė. Jie šeimoje išgyveno daug streso.“
Filmo pabaigoje paminėta, kad bent trys kariai ruošėsi 2011 m. grįžti į Afganistaną. Grįžo dar daugiau. Net tie, kurie buvo pasitraukę iš kariuomenės, ilgai be jos neištvėrė. Režisierius įžvelgė priklausomybę nuo karo. Vyrams tampa sunku grįžti į kasdienį gyvenimą, kai kurie dalykai praranda savo vertę.
„Kariams Afganistanas atrodo reikšminga vieta. (…) Ten susiduria gyvenimas ir mirtis, – kalbėjo juostos autorius. – Tai yra galingas spaudimas. Kai prieš kovinį patrulį skambini tėvams ar draugei, žinai, jog tai gali būti paskutinis pokalbis. Danijoje kariai tampa izoliuoti nuo visuomenės. Jie turi patirties, kuri neprieinama kitiems, savaip interpretuoja savo vaidmenį kare.“
R.Vaičaitienė pridėjo, kad į misiją grįžta maždaug trečdalis karių. Jiems norisi patirties, adrenalino, iš naujo pajusti savo galią. Įdomus dalykas – lietuvius Afganistanas neretai išvaduoja nuo namuose patiriamo streso.
