Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos kelių policijai – 80

Renginio akimirkos
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Kelių policijos automobiliai
Šaltinis: 15min
0
A A

Pirmadienį Lietuvos kelių policijai sukanka 80 metų. Šios policijos ištakos mūsų šalyje – tarpukario Kaune, laikinojoje Lietuvos sostinėje, – ten, kur tuomet būta daugiausia judėjimo. Šia proga Lietuvos kelių policijos tarnyba pateikia keletą įdomesnių faktų iš Lietuvos kelių policijos istorijos.

Ši policijos rūšis vadinosi įvairiai – judėjimo, eismo policija, valstybinė autoinspekcija, kelių policija... Bet jos pareigūnai visada atliko iš esmės tą patį darbą: reguliavo transporto eismą, rūpinosi jo saugumu, aiškino visuomenei eismo saugumo principus, registravo automobilius, vykdė jų techninę apžiūrą, egzaminavo vairuotojus, baudė nenorinčiuosius laikytis nustatytos tvarkos.

1928 metais Lietuvoje (be Vilniaus) buvo 926 lengvieji automobiliai, 186 sunkvežimiai, 139 autobusai ir 464 motociklai. Gausėjant transporto priemonių, reikėjo užtikrinti tvarką keliuose ir gatvėse, tad Kauno policininkai pradėjo mokytis gatvių eismo reguliavimo.

Tų pačių metų vasarą Kaune vyko didelė valstybinės reikšmės paroda. Į ją suvažiavo ūkininkų iš visos Lietuvos, svečių iš kitų valstybių. Atvyko ir šalies Vyriausybė. O laikraščiai rašė: „Vytauto ir Parodos gatvių sankryžoje parodos atidarymo dieną buvo tikra automobilių spūstis. Pirmą kartą automobilių eismą sankryžoje tvarkė policininkas – eismo reguliuotojas. Jis sąžiningai bandė vairuotojams rodyti eismo reguliavimo ženklus, tačiau jie važiavo kaip važiavę. Vairuotojai šypsojosi, o policininkas sankryžoje braukė prakaitą“.

Po to ilgokai buvo svarstoma: ar vairuotojai, atvykę į parodos atidarymą, nesuprato eismo reguliuotojo ženklų, ar jie į tai nekreipė dėmesio. Šis įvykis paskatino priimti ir 1929 m. birželio 25 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbti „Sauskeliais naudotis įstatymą“. Jame buvo numatyta ir tai, kad nusižengusiuosius šiam įstatymui apskrities viršininkas galėjo bausti iki 1 000 litų bauda arba areštu. Be to, Vidaus reikalų ministerija turėjo teisę iš pažeidėjo atimti vairuotojo pažymėjimą.

1932 metais Kaune buvo įsteigtos kelios specialios policijos rūšys, viena iš jų – judėjimo tvarkymo reikalų. Judėjimo tvarkymo nuovados viršininku buvo paskirtas policijos valdininkas Bronius Matulaitis, jam talkino vyresnysis policininkas, policininkas ir du studentai aspirantai, priimti į tarnybą nuovados viršininko padėjėjais. B. Matulaitis nedelsdamas pažindinosi su įvairiomis transporto priemonėmis, techniniais priežiūros reikalavimais, o miesto policijos vadas jį išsiuntė į Kaune veikusias Amerikos lietuvių dirbtuves – susipažinti su automobilių konstrukcija ir įgyti patirties. Vėliau B. Matulaitis išmoko ir, kaip tais laikais sakė, „šoferio amato“.

1940 m. birželį Lietuvą okupavus SSRS, Vidaus reikalų liaudies komisariato persekiojimų neišvengė ir eismo policijos pareigūnai. Judėjimo policija buvo nuginkluota, pavadinta milicija. Vieni policininkai buvo atleidžiami, areštuojami ir uždaromi į kalėjimus, vežami į Sibirą, kiti laikinai palikti tarnauti milicijoje.

Einant į pabaigą Antrajam pasauliniam karui, SSRS valdžia į užimamas teritorijas iš anksto parinkdavo būsimus vidaus reikalų padalinių vadovus, tarp jų – ir Valstybinės automobilių inspekcijos (VAI) viršininką. Lietuvoje organizuojant VAI, kandidatų į būsimuosius autoinspektorius buvo ieškoma karo ligoninėse tarp karininkų automobilininkų. Tarp jų pasitaikė ir keli lietuviai. Kadangi autoinspekcijoje dirbo ne specialistai, o demobilizuoti karo dalyviai, dažniausiai rusakalbiai (gerai, jei buvę vairuotojai), tad jiems sunkiai sekėsi aiškintis autoavarijų priežastis, nustatyti tikruosius kaltininkus. Todėl 1946 metais autoinspektorius pradėta mokyti elementarių dalykų: surašyti protokolą, apklausti liudininkus, užfiksuoti avarijos pėdsakus, nustatyti galimus automobilių gedimus, atlikti techninę apžiūrą...

Transporto vis daugėjo, tad reikėjo rūpintis ne tik jo technine būkle, bet ir eismo organizavimu. Imta statyti daugiau kelio ženklų, o 1947 metais buvo įrengtas pirmasis šviesoforas – Vilniuje, Pylimo ir J. Basanavičiaus gatvių sankryžoje. Jo signalus perjunginėjo šalia budintis autoinspekcijos darbuotojas.

Laikui bėgant, pagrindinių sostinės gatvių sankryžose atsirado nedideli įstiklinti statiniai, juokais vadinami „milicininkas stiklinėje“. Tai buvo įstiklinta cilindro formos kabina, pakelta virš gatvės, iš kurios milicininkas-reguliuotojas valdydavo sankryžos šviesoforus. Į vadinamąją „stiklinę“ reguliuotojui būdavo sunku įlipti ir ne mažiau sudėtinga išlipti. Be to, daugybė eismo reguliuotojų būdavo atitraukiami nuo budėjimo gatvėse – jiems tekdavo „stiklinėse“ sukioti šviesoforo jungiklius. Tapo būtina eismo reguliavimą automatizuoti, tad VAI techninės ir šviesoforų grupių darbuotojai sukonstravo ir pagamino elektroninį šviesoforo valdymo prietaisą. 1957 m. rudenį elektroninis šviesoforas (pirmasis ir tuometėje SSRS) buvo sumontuotas Vilniuje, minėtoje J. Basanavičiaus ir Pylimo gatvių sankryžoje.

Atėjo 1988-ieji, Atgimimas, daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, šalies nepriklausomybės priešininkų provokacijos, tragiškieji 1991-ųjų sausio įvykiai.

Tuometinis VAI vadovas, ilgametis kelių policijos pareigūnas Ramutis Oleka sako, kad tai buvo išskirtinis ir labai įdomus laikas. „Mes, pareigūnai, stengėmės dirbti taip, kad būtų išvengta susipriešinusių pusių kraujo praliejimo. Ypač sudėtinga padėtis tapo įsikišus kariškiams. Bet, nepaisant nieko, pamažu, teisiškai ėjome į nepriklausomybę. Ją atkūrus, prasidėjo naujų, lietuviškų policijos struktūrų kūrimas. Reikėjo dirbti daug, pasiraitojus rankoves. Ne tik eismo priežiūros srityje – visoje policijos veikloje“, – prisimena R. Oleka.

Pamažu Lietuvos valstybė stiprėjo, policijos pareigūnai apsivilko naujas uniformas, gavo modernių automobilių, naujų ryšio ir specialiųjų priemonių. Drausminti stikliuko mėgėjus padeda alkoholio kiekio matuokliai, per greit važinėjančiuosius išaiškina greičio matuokliai...

Šiuo metu pagrindinis kelių policijos uždavinys – eismo saugumo užtikrinimas šalies keliuose. Kelių policijos pareigūnams tenka bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis: jaunais ir vyresnio amžiaus, miestiečiais ir kaimo gyventojais, užsieniečiais, aukšto rango pareigūnais. Su kiekvienu iš jų svarbu bendrauti pagarbiai, viską išaiškinti suprantamai. Dėl to pareigūnai, dirbantys kelyje, turi gebėti operatyviai ir teisingai įvertinti situaciją, priimti reikiamą sprendimą, išmanyti įstatymus bei taisykles ir visada būti pasirengę žmonėms ateiti į pagalbą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min