Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 7d. 15:22

Lyčių stereotipai: ar berniukui leisime matuotis suknelę?

Vaikai
123RF nuotr. / Vaikai

Mergaitės gali verkti, žaisti lėlėmis ir puoštis suknelėmis. Berniukai negali verkti, jie žaidžia mašinytėmis ir patogiai apsirengę spardo kamuolį. Ar tokie stereotipai vaikams daro neigiamą įtaką? Galbūt mes, suaugusieji, savo nekaltomis replikomis kartais užkertame moterims kelią būti lyderėmis, o vyrus skatiname užspausti emocijas? Siūlome paskaityti mintis, išsakytas „Ugdymo meistrų“ diskusijoje apie lyčių stereotipus.

Kartą po viešnagės pas lietuvius senelius šešiametis Jonas pradėjo pasakoti: „Žinai, mama, senelis čia tokią nesąmonę pasakė, kad berniukai neverkia.“ Tada nustebęs vaikas kartu su sese pasijuokė, kad verkti gali tik mergaitės. Jo mama Johanna Ryan-Kraujale, pasakodama šią istoriją, pabrėžia – lyčių stereotipai gali stipriai keistis, jei tik mes rodysime pavyzdį mažiesiems.

Suomės Johannos ir lietuvio Vytauto šeima ketverius metus gyveno Vilniuje. Sutuoktiniai pastebi, kad Lietuvoje sutikti žmonės sako komplimentus apie jų dukros Lili grožį, o sūnus Jonas giriamas už tai, kad jis yra drąsus ir stiprus. „Taigi, Lietuvoje iškart žiūrima, kaip mergaitė atrodo, o ką berniukas daro, – dviejų vaikų mama tvirtina, kad Suomijoje irgi būna tokių atvejų, bet gerokai rečiau. – Nieko blogo sakyti, kad mergaitė gerai atrodo. Tačiau vis dėlto reikėtų pasakyti komplimentų ir apie tai, ką ji daro.“

Pasak J.Ryan-Kraujale, Lietuvoje vis dar stengiamasi mergaites į mokyklą atvesti gražiai aprengtas. Suomijoje visi vaikai dėvi patogius drabužius, kad galėtų laisvai karstytis po medžius ar taškytis balose. „Jei mergaitės aprengtos gražiomis suknutėmis, dailiais bateliais ir sijonėliais, tada joms sunkiau gyventi aktyviai. Jau tokia apranga koduoja, kad negalima išsipurvinti“, – Johanna pasakoja, kad būtent tokie maži dalykai ir kuria visuomenės požiūrį į lyčių vaidmenis.

Asmeninio archyvo nuotr./Johanna Ryan-Kraujale
Asmeninio archyvo nuotr./Johanna Ryan-Kraujale

Dabar Helsinkio mokykloje dirbanti pedagogė įsitikinusi, kad rengiant ugdymo programas reikėtų atsižvelgti, kaip formuojamos užduotys . Pavyzdžiui, matematikos knygoje gali būti tokia sąlyga: „Leila žaidė futbolą nuo 11.00 iki 13.00 valandos. Kiek laiko ji žaidė?“ Gali būti pasakojimai, kuriuose mama – inžinierė, o tėtis – slaugytojas. Tai nereiškia, kad negalima naudoti ir „klasikos“ – užduočių iš senų vadovėlių. Tada vaikai galėtų būti raginami pastebėti lyčių stereotipus arba mokytojas turėtų jiems paaiškinti: „Tai buvo parašyta senais laikais, kai berniukai negalėjo elgtis taip, kaip mergaitės“.

Kas yra stereotipas? „Mes instinktyviai priskiriame kitam žmogui tam tikras savybes, susijusias su amžiumi, svoriu, profesija, odos spalva ar lytimi, – socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė aiškina, kad stereotipų būna labai įvairių. – Stereotipai atsiranda todėl, kad mūsų smegenims yra patogu rūšiuoti informaciją. Tai yra kaip trumpesnis kelias (angl. shortcut), padedantis pasąmoningai priimti sprendimus greičiau ir lengviau. Dėl to esame linkę priimti stereotipus negalvodami, ypač tada, kai jie ateina iš mums artimų ir brangių žmonių dar vaikystėje.“

Stereotipai atsiranda todėl, kad mūsų smegenims yra patogu rūšiuoti informaciją.

Ar tai reiškia, kad nėra gerų stereotipų? Ar blogai, jei mokslininkų tyrimai rodo, kad moterys dažniau laikomos sentimentaliomis, jautriomis, supratingomis, empatiškomis, o vyrai – stipriais, dominuojančiais, energingais, nepriklausomais, ieškančiais nuotykių?

Pasak darželių tinklą „Vaikystės sodas“ ir Karalienės Mortos mokyklą įkūrusios dr. A.Landsbergienės, toks iš pažiūros nieko blogo nereiškiantis skirstymas nulemia tai, kad mes arba skatiname tam tikrą vaiko elgesį, arba reaguojame negatyviai. Ji cituoja neuromokslininkę Urtę Neniškytę, kuri yra pasakiusi, kad mus labiausiai motyvuoja sėkmė.

„Jei kaskart spyręs kamuolį berniukas sulauks palaikymo, tada jis tą elgesį vis kartos. Bet jei pasiėmęs lėlę ar vežimėlį berniukas sulauks replikos „Fui, tu kaip mergaitė“, jis taip daugiau nežais. O tada mes sakome, jog visiškai natūralu, kad mergaitės žaidžia lėlėmis, o berniukai – mašinytėmis. Tačiau taip yra todėl, kad jie vienokiam ar kitokiam elgesiui gavo daug pastiprinimo“, – tvirtina A.Landsbergienė. Pasak jos, net ir Švedijoje atliktas tyrimas rodo, kad mergaitėms mokytojos sako, kad jos gražiai atrodo, o berniukai giriami už tai, ką jie daro. Tokie iš pažiūros pozityvūs stereotipai vaikus įstato į rėmus. Jie pradeda jaudintis, kai jaučiasi neatitinkantys tokio paveikslo, kokio iš jų tikimasi. Tada kenčia mažylių savivertė – nes juk mes visi norime, kad mus vertintų ir mylėtų būtent tokius, kokie esame – be jokių išlygų.

Asmeninio archyvo nuotr./Austėja Landsbergienė
Asmeninio archyvo nuotr./Austėja Landsbergienė

„Kodėl reikia kalbėti apie lyčių stereotipus ugdyme? Būtent dėl to, kad stereotipai griauna talentus, – pritaria fema.lt tinklaraštį kurianti Marija Serbintaitė. – Dirbdama mokytoja pastebėjau, kad mergaičių lyderių klasėse ypač trūksta. Jos gali imtis lyderystės, bet to nedaro, nes yra įkalta į galvą, kad geriau pasėdėti ramiai, būti nuolankiai ir nesireikšti, nes kitaip tave gali išvadinti isterike.“ Pasak jos, stereotipai kenkia ne tik mergaitėms. Jei pedagogas, pamatęs verkiantį šešiolikmetį, pasakys: „Susiimk ir būk vyras“, žala bus didžiulė. Jaunas žmogus gaus žinią, kad jis negali būti pažeidžiamas. „Vyrai Lietuvoje yra labai užspaudę emocijas. O galiausiai jos pasireiškia tokiu antisocialiniu elgesiu kaip vairavimas išgėrus ar smurtas prieš savo moterį“, – pedagogė siūlo ne smerkti tokių vyrų, bet ieškoti vidinių priežasčių.

Lytys skirtingos, bet vienodai vertingos

„Aš pati vaikystėje laipiojau medžiais, visada buvau „nubalnotomis kojomis“. Aibę kartų man mama sakė, kad tai nėra mergaičių žaidimai. Tačiau, kad ir kiek buvo tokių kalbų, nuo to mano elgesys nepasikeitė“, – Šv. Juozapo mokyklos direktorė Rūta Šalkauskienė įsitikinusi, kad nereikėtų nieko bloga nenorinčių suaugusiųjų pasakytų pastabų vertinti neigiamai. Ji ragina atskirti, kurie lyčių stereotipai yra žalingi, o kurie – visiškai natūralūs.

„Lytis gatvėje viena nevaikšto, jos nepasikviesime išgerti kavos ar užeiti į svečius, – mokyklos vadovė kalba juokaudama, bet tada surimtėja. – Lytį mes atsinešame nuo gimimo: arba esame berniukai, arba mergaitės. Jei žiūrime naujagimiui į akis, negalime pasakyti, kokios jis lyties, turime žiūrėti kitur.“ Pasak R.Šalkauskienės, pats svarbiausias klausimas yra tas, ar abi lytys vertingos. „Taip, lytys skirtingos, bet vienodai vertingos bei papildančios viena kitą“, – pabrėžia katalikiškos mokymo įstaigos vadovė.

Pasak jos, teiginys, kad lytį atsinešame gimdami, visiškai skiriasi nuo pasaulėžiūros ar ideologijos, kad lytis yra pasirenkama. Todėl vaikams nereikėtų pasakoti, kad ją galima laisvai pasirinkti. „Jei kalbame apie lyčiai neutralų ugdymą ir įvairias jo metodikas, man kyla klausimas dėl sukeliamos abejonės. Mažiems vaikams teigiame, kad jie galbūt yra gimę ne tame kūne. Dėl to reikia ieškoti, kas iš tiesų esu – berniukas ar mergaitė. Galbūt mano kūnas klysta, o jausmai ne. Ar tikrai? – katalikiškos mokyklos vadovė visiškai nepritaria tokiai pasaulėžiūrai. – Tada mes jau keliame sąmyšį ir verčiame abejoti realybe.“

Kaip elgtis, jei berniukas apsirengia suknelę?

„Žmonės galvoja, kad jei panaikinsim lyčių stereotipus, tai išvis nebeliks lyčių, visi bus vienodi. Tačiau žmonės iš tiesų yra labai skirtingi. Neutralus ugdymas lyčiai nėra belytis“, – Valdorfo darželio auklėtoja Vilma Grigienė taip pat mano, kad išsilaisvinimas iš stereotipų neatsiejamas nuo kitoniškumo priėmimo. Mes turime mokytis priimti ir matyti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne iš karto įdėti į tam tikrą stalčiuką. „Mergaitės nepyksta“, „Mergaitės yra kuklios“, „Mergaitės kantrios“, „Vyras išlaiko šeimą, todėl be jo tu būsi niekas“, – jei nuo vaikystės diegiamos tokios nuostatos, moteris gali pasijusti bėjėgė. „Turime daugybę moterų, kurios atsiima savo pareiškimus ir vėl grįžta pas smurtaujantį vyrą, manydamos, kad vienos neišgyvens, kad vaikams būtinai reikia tėvo, nesvarbu, koks jis yra“, – pastebi auklėtoja.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Grigienė
Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Grigienė

Pasak V.Grigienės, vaikai puikiai suvokia biologinius skirtumus, tačiau jų visai nesureikšmina. „Būna, kad per kalėdinį spektaklį berniukas nori pabūti Marija. Tai visiškai suprantama, nes jis dar jaučia stiprų ryšį su mama. Tačiau vyresnieji ima juoktis. Tada aš išpučiu akis ir aiškinu, kad anksčiau teatre nebuvo moterų, vaidindavo tik vyrai. Tai reiškia, kad jie vaidindavo ir karalienę, ir močiutę“, – auklėtoja tvirtina, kad žaidimuose, kuriuose vaikai pasineria į kitos lyties vaidmenį, nėra jokios žalos.

Prieš keletą metų vienas mažas berniukas darželio grupėje pradėjo žaisti, kad gimdo. Jo mama kaip tik laukėsi dar vieno vaikelio. Auklėtojai Vilmai vaiko žaidimas atrodė visiškai suprantamas ir aiškus – žaidžiant reikėjo suprasti, kaip keičiasi jo pasaulis. Kai vaikai ėmė sakyti, kad berniukai negimdo, ji paaiškino, kad tikrai berniukai negimdo, bet žaisti galima ką tik nori. „Ar kieno nors psichika nuo to nukenčia? Tikrai ne. Vaikai gauna empatijos pamoką, o berniukas, pažaidęs gimdymą, toliau būna berniuku“, – tvirtina V.Grigienė. Pasak jos, Valdorfo pedagogikoje visada ieškoma, kaip mokomąją medžiagą susieti su vaiko asmenine patirtimi.

Kas nutiktų, jei auklėtoja sektų pasaką apie du princus? „Manau, kad jis net nesusietų pasakos su homoseksualumu, jei tokiū žmonių nepažįsta“, – V.Grigienė tvirtina, kad ugdymą reikėtų ne primesti, o atidžiai stebėti, kas vaikams aktualu. Jei mes patys neprimetame stereotipų, pavyzdžiui, kad berniukai neverkia, vaikams net nekyla tokia mintis, nes verkti, kai tau liūdna, yra natūralu.

Nė vienas žmogus nėra klaida

„Problema ta, kad mes neturime stipraus socialinio mokslo, – kalba Seimo narys Andrius Navickas, – todėl išgirdę žodžius „lytis socialiniu požiūriu“ (angl. gender), staiga išsigąstame. Nors tai tėra sąvoka, nurodanti į tą patį, ką jau kalbėjo Rūta – apie tai, kad gimę mes susiduriame su socialiniais vaidmenimis.“

Problema ta, kad mes neturime stipraus socialinio mokslo

Disertaciją apie žmogaus teises parašęs mokslų daktaras tvirtina, kad pati svarbiausia žinia turėtų būti ta, kad nė vienas žmogus nėra klaida. „Mes darome klaidų, tačiau patys nesame klaidos. Būdamas krikščionis mėgstu sakyti, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas tyčia, o ne per klaidą, – A.Navickas akcentuoja vertybinę kryptį. – Svarbiausia, kad vaikas atrastų savo unikalumą. Ir tam, kad galėtum sau leisti būti unikaliu, turi pastebėti, kad kiti žmonės yra skirtingi. Bet jei mes iškart suskirstome į kategorijas, sakome, kad vieni yra tradiciniai, kiti netradiciniai, tada atsiranda priešai ir draugai. Daug svarbiau būtų suvokti, kad žmogus gali būti kitoks“.

Ar tai reiškia, kad norėdamas geriau suvokti mergaitės kitoniškumą, berniukas turėtų pasimatuoti suknelę? A.Navickas tvirtina nežinąs, ar tai yra geras auklėjimo būdas. Kažkada jam teko skaityti skandalingąją pasaką apie du princus. „Man ji nepatiko visų pirma dėl to, kad neįtikino. Būna ugniagesys ir ugniagesys, prezidentas ir prezidentas, tačiau dviejų princų tiesiog nebūna, – jam atrodo, kad ugdant vaikus nebūtina taip perrašinėti tikrovės. – Mes esame linkę supriešinti, kalbame apie kraštutinumus, pavyzdžiui, apie lyčių atsisakymą. Tačiau pirmiausia turėtume mokyti matyti žmogų“.

Asmeninio archyvo nuotr./Andrius Navickas
Asmeninio archyvo nuotr./Andrius Navickas

Pasak mokslų daktaro, natūralu, kad mes visi mąstome vadovaudamiesi tam tikrais modeliais. Vis dėlto A.Navickas mano, kad stereotipai – tai tam tikros piktžolės. Jei jas norime išrauti, tai dar nereiškia, kad atsisakome pačių augalų.

A.Landsbergienė pritaria, kad stereotipus turime sąmoningai pastebėti ir išrauti su šaknimis kaip darže atsiradusias piktžoles. Pasak jos, tai bus įmanoma tik tada, jei valstybės ugdymas turės kryptį. Pedagogė įsitikinusi, kad visų pirma turėtume siekti, kad mokykloje kiekvienas vaikas jaustųsi saugiai – nepriklausomai nuo odos spalvos, tikėjimo, šeimos sudėties ar lytinės orientacijos.

„Tėvai, kurie turi tvirtus įsitikinimus, gali rinktis nišines ugdymo įstaigas. Tik labai tikiuosi, kad ir tose mokyklose kalbama apie tai, kad nepaprastai svarbus yra kiekvienas Lietuvos pilietis ir apskritai kiekvienas pasaulio žmogus“, – ji pabrėžia žmogiškosios pagarbos svarbą. Pasak A.Landsbergienės, turėtume kelti klausimą, kaip gyventi, kad vaikai ugdymo įstaigose bei jų tėvai jaustųsi saugūs ir gerbiami. Empatiškos ir demokratiniais principais grįstos visuomenės nesukursime, jei joje saugiai nesijaus visi – ypač mažumos, kokios jos bebūtų.

Būdama Islandijoje A.Landsbergienė nusprendė aplankyti prieštaringai Lietuvoje vertinamą darželį, kuriame neva diegiama iškreipta lyties samprata. „Ten berniukai ir mergaitės elgėsi taip, kaip elgiasi vaikai visame pasaulyje. Taip, berniukams nebuvo draudžiama apsirengti suknelėmis, tačiau nebuvo draudžiama ir „karduotis“ – tai tebuvo įsivaizduojami žaidimai, kurie yra būtini ikimokyklinio amžiaus vaikams, – ekspertė tvirtina, kad mes dažnai sukuriame baubus ten, kur jų nėra. – Kai mano sūnui buvo treji, jis taip pat apsiovė mano aukštakulnius ir nusistebėjo, kad tokiais batais gali žmonės vaikščioti. Ir ką? Ir nieko! Vaikas turi pažinti jį supantį pasaulį.“

Ji taip pat pabrėžia, kad visų pirma turime gerbti žmones ir nekelti jiems sąlygų. „Aš tave mylėsiu, JEI: neverksi, nenusikirpsi plaukų, gerai mokysiesi ir taip toliau“, – jei tėvai vaikams kelia tokias sąlygas, jie suaugę dažnai turi dirbti su savimi, kad atsikratytų pasąmonės gelmėje glūdinčių nuostatų. „Gyvenime mažai žmonių priima mus tokius, kokie esame. Dėl to man atrodo, kad būtent tėvai ir pirmieji pedagogai visų pirma turi mylėti VAIKĄ. Ne berniuką, ne mergaitę, o būtent vaiką. O kai mes nuoširdžiai mylime vaiką, tai ir su tėvais galime apie daugelį dalykų pasikalbėti, jei jie neramina“.

Tėvai ir pirmieji pedagogai visų pirma turi mylėti VAIKĄ. Ne berniuką, ne mergaitę, o būtent vaiką.

„Kartą mačiau, kaip sūnus išeina iš kambario apsirengęs sesės suknelę. Pirma mano mintis buvo, kad reikėtų jį sudrausminti, – Suomijoje gyvenantis V.Kraujalis pasakoja laiku save pagavęs ir sustojęs. – Pamąsčiau, kad čia juk karnavalas, vaikai kvailioja, ir tai visiškai normalu. Kita vertus, jei sūnui tikrai yra poreikis rengtis moteriškai ir pagal tai save identifikuoti, tai vis tiek anksčiau ar vėliau pasireikš. O jei aš drausiu, vienintelė pasekmė bus ta, kad jis blogai jausis ir slėps tai nuo manęs“.

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

03:45
19:56
13:58

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min