Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 22d. 10:02

#MelųMaišelis. Siekis diskredituoti žodžio laisvę

Žodžio ir žiniasklaidos laisvės principas yra vienas iš kertinių stulpų, ant kurių laikosi liberalioji demokratija. Visuomenėje plačiai paplitęs žiniasklaidos kaip ketvirtosios valdžios greta įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių įvaizdis. Šis įvaizdis visų pirma reiškia įsitikinimą, kad laisva žiniasklaida yra svarbi stabdžių ir atsvarų sistemos dalis, kuriai tenka pareiga vykdyti viešosios erdvės stebėseną ir objektyviai, ypač atliekant žurnalistinius tyrimus, analizuoti ten vykstančius procesus.

Tad nėra nieko stebėtino, kad Kremliaus dezinformacija, kuri aktyviai siekia formuoti Lietuvos kaip nepasisekusios valstybės naratyvą, kuri siekia diskredituoti liberalios demokratijos veikimą ir kurstyti piliečių nepasitikėjimą valstybės institucijomis bei vienas kitu, taikosi ir į žiniasklaidą.

Kas transliuojama?

Štai vienas iš Kremliaus dezinformacijos kanalų „Baltnews.lt“ turi specialų skirsnį pavadinimu „Žodžio laisvė“. Ten gausu tokių antraščių, kaip, pavyzdžiui, „Lietuva neišlaikė išbandymo žodžio laisve ir pamatinėmis žmogaus teisėmis“, „Teisiamas lietuvių žurnalistas: pas mus priimta persekioti režimo kritikus“, „Lietuvoje dezinformacijos šaltiniais yra ne Rusijos masinio informavimo priemonės, o pati lietuviška žiniasklaida“ ir pan.

Apibendrinant visi šie straipsniai skleidžia žinią, kad žodžio laisvė Lietuvoje tėra tik butaforija, nes kalbėti gali tik tie, kurie laikosi režimo linijos, Lietuvos žiniasklaida nėra laisva, o tarnauja šalies politiniam elitui ar net yra kontroliuojama slaptųjų tarnybų, todėl ja neverta pasitikėti.

Kodėl transliuojama?

Apibendrintai galima būtų teigti, kad tokia dezinformacija yra transliuojama siekiant smukdyti auditorijos pasitikėjimą nepriklausoma žiniasklaida ir iš jos gaunama informacija. Vietoj to siekiama įbrukti tai, kas vadinama „alternatyviu požiūriu“, kuris atitinka Kremliaus geopolitinius interesus. Kaip pavyzdį galima paminėti Kremliaus dezinformaciją, susijusią su Sausio 13-osios įvykiais ar partizaniniu pokario pasipriešinimu. Siekis diskredituoti istorinę tiesą čia visada žengia koja kojon su pastangomis diegti Kremliaus naratyvą apie tai, kad „savi šaudė į savus“, ar „visi jie buvo banditai“.

Labai svarbu pabrėžti ir tai, kad demokratijose piliečiai sprendimus priima remdamiesi savo turima informacija. Kadangi piliečiai patys surinkti ir patikrinti visos informacijos negali, tai labai svarbus yra patikimų šaltinių klausimas. Kremliaus dezinformacija, taikydamasi į patikimus informacijos šaltinius, ne tik, kaip jau buvo minėta, siekia diskredituoti žiniasklaidą ir tam tikrus konkrečius jos transliuojamus faktus, tačiau siekia ir paveikti piliečių apsisprendimą ir taip daryti įtaką demokratiniams procesams.

Be to, Vakarų demokratijoms, įskaitant ir Lietuvą, kritikuojant Rusiją dėl žiniasklaidos laisvės situacijos šalyje, nepagarbos žmogaus teisėms ir demokratijai, Kremlius dezinformaciją pasitelkia kaip ginklą, kuriuo siekiama įpiršti nuomonę, kad Rusijos režimas gal ir nėra šventas, tačiau ir mes esame niekuo ne geresni, nes, suprask, ir čia persekiojami žurnalistai, ir čia ribojama žodžio laisvė, uždaromos žiniasklaidos priemonės ar atsiranda politinių kalinių.

Galima būtų teigti, kad tokia dezinformacija yra transliuojama siekiant smukdyti auditorijos pasitikėjimą nepriklausoma žiniasklaida ir iš jos gaunama informacija.

Kaip apsiginti?

Kad suprastume, kaip veikia Kremliaus dezinformacija ir kaip nepasimauti ant jos kabliuko, panagrinėkime kelis konkrečius atvejus.

  • Viena iš dezinformacijos taktikų yra metamus melagingus kaltinimus apvilkti tokiais teiginiais kaip, pavyzdžiui, „visa tai yra daugeliui žinoma, tačiau apie tai nepriimta kalbėti viešai“. Taip dezinformacijos skleidėjai, užuot savo teiginius siekdami pagrįsti įrodymais, siekia to išvengti teisindamiesi, kad visa tai ir taip yra visiems žinoma. Štai, pavyzdžiui, viename tekstų skaitome, kad esą visiems žinoma, jog Lietuvos žiniasklaida yra finansuojama ir iš žvalgybos institucijų biudžetų, tačiau esą apie tai viešai nedrįstama kalbėti. Šia dezinformacija siekiama ne tik diskredituoti Valstybės saugumo departamentą kaip manipuliuojantį žiniasklaida, tačiau ir pačią žiniasklaidą kaip vykdančią slaptus pavedimus, priklausomą. Bandoma sėti nepasitikėjimą nepateikiant jokių argumentų.

  • Kita taktika, kuria naudojasi propagandininkai, yra dirbtinis priežastinių ryšių tarp skirtingų įvykių kurpimas nė nesistengiant pateikti jokių apčiuopiamų to ryšio įrodymų. Pavyzdžiui, tame pačiame ką tik minėtame tekste yra teigiama, jog „Lietuvos ryto“ vadovai atsisakė leistis manipuliuojami žvalgybininkų, todėl vieną iš laikraščio vadovų, turimas omenyje Gedvydas Vainauskas, buvo bandoma nuteisti už prekybą poveikiu. Elementari žurnalistinė etika ar profesiniai reikalavimai turėtų paskatinti rašantįjį pagrįsti teiginius, kaip prekybos poveikiu byla yra susijusi su tariamais bandymais paveikti žiniasklaidos darbą. Tačiau dezinformacijai įrodymai nerūpi – svarbu mesti kaltinimą, sukurpti sąmokslo teoriją tikintis, kad galbūt melas prilips, o po to jau patiems apšmeižtiesiems teks plautis mundurą. Šiuo konkrečiu atveju reikia būti budriems dar ir dėl to, kad dezinformacija taikosi ir į Lietuvos teismų reputaciją mėgindama vaizduoti juos kaip vykdančius politinius užsakymus.

Kitame tekste bandoma aiškinti, kad politologas Alvydas Medalinskas antirusiškas analizes ėmė skelbti po to, kai 2016 metais Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnai pradėjo tyrimą dėl sukčiavimo ir apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo, kuriame figūravo ir politologo žmona. Pastebėkime, nė nebandoma analizuoti A.Medalinsko argumentų, vietoje to daromos visiškai niekuo neparemtos prielaidos apie tai, kad jo pažiūras galėjo lemti dėl minėto tyrimo patirtas spaudimas.

Dezinformacijai įrodymai nerūpi – svarbu mesti kaltinimą.

  • Valstybės saugumo departamento vadovui Dariui Jauniškiui paskelbus, kad COVID-19 pandemijos akivaizdoje pastebimas Rusijos dezinformacijos operacijų suaktyvėjimas siekiant dezinformuoti Lietuvos visuomenę ir sėti paniką bei nepasitikėjimą, tos pačios dezinformaciją skleidžiančios priemonės meta tradicinį savo argumentą, kad jos tiesiog pristato alternatyvų požiūrį, kurį nutildo tradicinės žiniasklaidos priemonės. Taip ne tik metamas kaltinimas vykdoma cenzūra, tačiau ir peršama klaidinga pozicija, kad alternatyvus požiūris nereikalauja jokių įrodymų, pagrindimo. Efektyviausias ginklas kovojant su dezinformacija yra būtent reikalauti faktų ir įrodymų. Kaip sakė senatorius ir ambasadorius Danielis Patrickas Moynihanas, kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, tačiau ne į savo faktus.

  • Taip pat svarbu atidžiai analizuoti, ką Kremliaus dezinformacijos kanalai įvardija kaip Lietuvoje persekiojamus žurnalistus. Kaip vienas tokių yra pristatomas vilnietis Giedrius Šarkanas, kuris balandį buvo pripažintas kaltu už Sovietų Sąjungos nusikaltimų Lietuvai viešą neigimą ir menkinimą. Pastarasis, susikūręs savo internetinį portalą, klastojo istoriją menkindamas partizanų veiksmus prieš sovietinę okupaciją, menkindamas 1991 metų sovietinės agresijos prieš Lietuvą faktą. Šis veikėjas, kuris nėra joks žurnalistas, o paprasčiausių melagienų skelbėjas savo portale, Kremliaus dezinformacijos yra išnaudojamas ne tik tam, kad transliuotų istorines klastotes, tačiau ir tam, kad sėtų nepasitikėjimą Lietuvos teismais, politine sistema, kuri esą persekioja pažangius kairiuosius publicistus, skleistų pramanus apie tai, kad didžioji dalis lietuvių esą yra palankūs Rusijai, o dėl blogų santykių yra kaltas JAV, ES ir NATO kontroliuojamas elitas. G.Šarkano portale gausu tokių tekstų kaip „Vytautas Didysis Išgama“, „Lietuvos prokuratūra kaip Inkvizicijos agentūra“, „Už genocidą reikia teisti Lietuvos katalikų bažnyčią“ ir t.t., kurie neturi nieko bendro su atsakinga žurnalistika.

  • Galiausiai dezinformacijos skleidėjai mėgsta pasitelkti visuomenėje gerbiamų ir žinomų asmenų citatas ištraukdami jas iš konteksto ir pakreipdami taip, kaip jiems patiems būtų patogu. Taip mėginama įgyti patikimumo, prisidengti autoritetą turinčiais asmenimis jų skelbiamą žinią iškraipant taip, kad ji atitiktų dezinformacijos skleidėjo interesus. Tad būtina kritiškai vertinti tokias citatas ir ieškoti jų originalaus šaltinio ir pirminio konteksto.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

17:02
04:35

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

02:56
01:51
02:01

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min