Miestietis uogauja per atostogas
Dominyko mamos žodžius, kad uogauti sveika, malonu, patvirtina kaunietė Dalia Griškienė, laukianti mikriuko namo. Ji tądien, uogaudama nuo 8.30 iki 16.10 val., pririnko penkiolika litrų mėlynių. Atostogavo tris savaites ir beveik kasdien vykdavo į Lekėčių miškus mėlyniauti.
„Šios dienos uogos skirtos sūnaus šeimai – išsivirs uogienės. Marti nėščia... Daugelį metų uogauju, grybauju. Lekėčių miškuose – šešerius metus. Gaila: čia, skirtingai nei Ežerėlyje, niekada nesutikau tikrintojų. Nagus nukapoti reikėtų tiems, kas mėlynes braukia šukomis. Šiandien aptikau didžiulį plotą juoduojančio mėlynyno – stagarai likę iš krūmelių. Sunaikintas uogynas – kitąmet tikrai mėlynių nebus“, – piktinasi D.Griškienė. Šypsena veidą nutvieskia, kai aiškina, kodėl mėlyniaujanti: „Kaip man smagu, malonu miške! Net jei daugiau uždirbčiau, vis tiek atostogas leisčiau uogaudama, grybaudama.“
Kiek D.Griškienė per atostogas užsidirbo mėlyniaudama? „Pavyzdžiui, per dvi savaites uogavau vienuolika dienų, vidutiniškai pririnkdama po dešimt litrų mėlynių. Parduodavau turgelyje po pustrečio euro už litrą. Atmesti reikia kelionės išlaidas visuomeniniu transportu ir „mikriuku“ – po septynis eurus kasdien“, – matematikos užduotį pateikia moteris. Išeitų, per vienuolika dienų ji „užsiuogavo“ 275 eurus (948,75 litus). Atmetus kelionei išleistus 77 eurus, grynojo pelno liko 198 eurai. Užtai poilsis nieko nekainavo. Gardžios uogienės namuose netrūks.
Miškas lauks visą rugpjūtį
Lekėtiškis Gintautas Kazlauskas patogiau įsitaisęs pakelėje – ne ant žolės sėdi, o ant kėdės, prie stalelio. Ant jo – mėlynės, voveraitės.
„Laisva rinka – kiek kas nori, tiek tas prašo... Už litrą mėlynių, – jos šįmet truputį smulkesnės, – prašau pustrečio euro, už voveraičių – trijų eurų. Mėlynės gražios, nesutrintos: rankomis, ne šukomis rinktos! – aiškina vyras. – Dukra Odeta kasdien prirenka po penkis litrus mėlynių, aš kas antrą dieną atnešu po 10 litrų parduoti. Dukra augina vaikelį, uogaudama prisiduria. Paskui ieškos darbo. Aš ir žmona Odetą įkalbėjome grįžti iš Ispanijos. Nenorėjome, kad jos vaikas ne lietuvis užaugtų.
Aš šįmet tik grybauju. Tai – mano hobis. Žinoma, ir priedas prie algos. Pernai „užsigrybavau“ apie tūkstantį litų. Šįmet grybų mažiau. Pernai, užpernai žmonės į pakelę atsinešdavo po 20 litrų voveraičių. Vieną dieną grybauji, kitą – pardavinėji. Įsigijome dvi džiovyklas – prisidžioviname baravykų, raudonviršių, makavykų. Grybų ir pasiraugiame, prisikonservuojame. Blynus valgome su mėlynių uogiene, jos dedame į arbatą, pyragus. Kas netingi, neblogai uždirba. Antai mėlynes pardavinėja daugiavaikės šeimos nariai, pabirę atskirai. Šeimoje – devyni ar dešimt vaikų. Išeina būrys į mišką... Kartą atsinešė 60 litrų mėlynių. Visas pardavę užsidirbo mažiausiai 120 eurų.“
D.Griškienė be vargo įsėda į Kaunan grąžinantį „mikriuką“. „Seniau, – prisimena ji, – į Lekėčius važiuodavęs autobusas būdavo pilnas uogautojų. Išmirs mūsų karta – nebus kam miške uogauti. Kaimai tuštėja, o miesto jaunimas nenori uogauti.“ Aistringa uogautoja tikina, jog mėlynių sezonas tęsis visą rugpjūtį: „Dar daug neprisirpusių uogų.“
