Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 23d. 21:01

Mergina iš Baltijos kelio nuotraukos: supratome, kad jau tampame istorijos dalimi

Baltijos kelio pradžia prie Gedimino pilies bokšto
Kęstučio Jankausko (ELTA) nuotr. / Baltijos kelio pradžia prie Gedimino pilies bokšto

Dviejų milijonų žmonių, kurie prieš 30 metų susikibo rankomis nuo Vilniaus per Rygą iki Talino, grandinė prasidėjo ant Gedimino pilies bokšto. Dauguma iš tų keliolikos Baltijos kelią pradėjusių žmonių buvo jaunosios kartos atstovai, a.a. mokytojo Stasio Urniežiaus suburtos jaunimo organizacijos Gediminaičiai nariai.

Prieš daugiau kaip mėnesį 15min redakcija kreipėsi į skaitytojus, prašydama atsiliepti žmones, 1989 metų rugpjūčio 23 dieną stovėjusius Baltijos kelio pradžioje ant Gedimino kalno, prie pilies bokšto, ar atpažįstančius juos.

Milijoninę gyvąją grandinę Vilniuje pradėjusius žmones užfiksavo naujienų agentūros ELTA fotografas Kęstutis Jankauskas.

Baltijos kelio akimirkas ant Gedimino kalno tąsyk fiksavo ir vienas gediminaitis – Vytautas Linkevičius. Turimomis nuotraukomis jis pasidalino ir su 15min.

Kartu jis atskleidė, kad K.Jankausko nuotrauka buvo supozuota keliolika minučių prieš akciją, kai atėjo fotografas ir paprašė visų sustoti nuotraukai.

„Per pačią akciją visi išsirikiavo priešingoje pusėje, veidu į senamiestį, kelios merginos laikė uždegtas žvakeles“, – teigė V.Linkevičius.

Sulaukėme kelių telefono skambučių ir elektroninių laiškų. Kreipėsi ir patys nuotraukoje įamžinti žmonės, ir atpažinusieji juos.

Tiesa, pavyko sužinoti ne visų 15 nufotografuotų asmenų vardus ir pavardes bei tai, kaip susiklostė jų likimas.

Keli Baltijos kelio pradžioje stovėję žmonės sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones suvienijusią akciją.

Kas, jei ne gediminaičiai?

Viena merginų, užfiksuotų nuotraukoje, penktoji iš dešinės, vilkinti tautinius rūbus, yra Indrė Klimkaitė.

Vilijos Visockienės nuotr./Indrė Klimkaitė
Vilijos Visockienės nuotr./Indrė Klimkaitė

„Tuomet man buvo 16 metų, buvau gediminaitė – mokytojo S.Urniežiaus suburtos jaunimo organizacijos narė. Atgimimo banga, sutapusi su mūsų paauglyste, leido išgyventi daugybę jaudinančių akimirkų mitinguose, Sąjūdžio renginiuose, žygiuose ir pan. Tvarkydavome piliakalnius, apleistas Vilniaus bažnyčias, buvome ugdomi pilietiškumo ir patriotiškumo dvasia. Gilinomės į savo tautos praeitį ir istoriją, domėjomės papročiais, kartu su Romuvos judėjimu dalyvaudavome įvairiose stovyklose ir žygiuose savo kraštui ir tradicijoms pažinti“, – pasakojo ji.

I.Klimkaitė prisiminė, kad pradėjus rengti Baltijos kelią, S.Urniežius pasakė – kas, jei ne gediminaičiai, turėtų stovėti prie Gedimino bokšto?

„Tad ir atskubėjome ten. Gedimino kalnas buvo ta vieta, kur buvo priimama į Gediminaičių organizaciją. Įstodami į ją gaudavome po gintariuką, kurį nešiodavomės su savimi, šitaip įprasmindami savo meilę gimtinei, jos garbingai praeičiai, ir įsipareigojimą gediminaičiams“, – nurodė moteris.

K.Jankausko nuotraukoje, I.Klimkaitės teigimu, ne tik gediminaičiai, bet ir dalis jos klasės iš tuometės 9-osios vidurinės mokyklos (dabar Šv. Kristoforo gimnazija).

„Nuotraukoje yra 5 mano klasės draugai. Nepamenu, kaip susitarėme kartu dalyvauti (juk buvo vasaros atostogos), bet, matyt, visi supratome įvykio istorinę svarbą“, – kalbėjo ji.

Drąsus pareiškimas pasauliui

Anot I.Klimkaitės, Baltijos kelias buvo drąsus trijų tautų pareiškimas pasauliui, kad nepripažinsime okupacijos ir sieksime nepriklausomybės.

„Ta akimirka – stovėti prie pat Gedimino pilies bokšto, kartais net liesti jį ranka ir jausti, kad ši gyva žmonių grandinė baigiasi už tūkstančio kilometrų, kitoje šalyje – buvo labai jaudinanti ir neužmirštama. Supratome, kad jau dabar tampame istorijos dalimi“, – prisiminė moteris.

Baltijos kelias: atsiuntė Lina Stefanovič
Baltijos kelias: atsiuntė Lina Stefanovič

Toks jausmas, kaip sakė I.Klimkaitė, lydėjo ne tik Baltijos kelyje, bet ir visuose to meto įvykiuose – žaliųjų organizuotame Taikos žygyje, kai buvo įeita į karinius aerodromus, reikalaujant išvesti sovietų armiją, protestuojama prieš gamtą teršiančias įmones, prieš Ignalinos atominę elektrinę ir panašiai, taip pat Sąjūdžio mitinguose, įvairiose protesto ir pilietinėse akcijose.

„Regis, to laiko įvykiai mus, paaugliukus, labai sparčiai subrandino ir padarė pilietiškus. Per naktis siuvome trispalves, skaitėme Adolfo Šapokos istoriją, „Sąjūdžio žinias“, savanoriaudavome mitinguose, leidome savo laikraštį... Gyvenome prasmingą ir įkvėptą gyvenimą. Tokios paauglystės galiu tik palinkėti bet kuriam jaunam žmogui“, – pabrėžė I.Klimkaitė.

Regis, to laiko įvykiai mus, paaugliukus, labai sparčiai subrandino ir padarė pilietiškus. Per naktis siuvome trispalves, skaitėme Adolfo Šapokos istoriją, „Sąjūdžio žinias“, savanoriaudavome mitinguose, leidome savo laikraštį... Gyvenome prasmingą ir įkvėptą gyvenimą.

I.Klimkaitė pasakojo esanti vertėja ir redaktorė. „Gyvenu Lietuvos pakraštyje, Zarasų rajone, čia užsiimu kultūrine veikla, leidyba. Užauginau sūnų. Drįsčiau teigti, jog meilė savo kraštui, kalbai, dainai, tradicijai ir yra mano asmenybės šerdis. Esu laiminga galėdama darbuotis dėl Lietuvos žmonių, jų dvasinio augimo ir ugdymo per kultūrą“, – tvirtino moteris.

Baltijos kelias: atsiuntė Raimonda Bolienė
Baltijos kelias: atsiuntė Raimonda Bolienė

Šiemet Baltijos kelio minėjimas jos krašte bus ypatingas. Dusetose, Mažojoje kultūros sostinėje, rugpjūčio 23 dieną rengiama Sakartvelo diena.

„Tai tarsi mūsų, Nepriklausomybę išsikovojusios mažos drąsios tautos, padrąsinimas Sakartvelo žmonėms ir tuo pačiu kultūriniai mainai. Tą dieną Sartų ežero pakrantėje pakils Baltijos šalių ir Sakartvelo vėliavos-aitvarai, pagaminti kartu su vaikais ir jaunimu, vėliau pažinsime Sakartvelo kiną, muziką, šokį“, – pasakojo I.Klimkaitė.

Vienybė su latviais ir estais

Greta I.Klimkaitės Baltijos kelio pradžioje stovėjo kita mergina tautiniais drabužiais. Tai – komunikacijos ekspertė Romualda Stonkutė.

RSVA nuotr./Romualda Stonkutė, RSVA tarybos pirmininkė
RSVA nuotr./Romualda Stonkutė, RSVA tarybos pirmininkė

1989 metų rugpjūčio 23 dieną jai taip pat buvo 16 metų.

„Mes su klasės draugais ir Gediminaičių organizacijos nariais sutarėme, kad pasipuošime tautiniais drabužiais ir eisime į simbolinį Baltijos kelią palaikyti vienybės su latviais ir estais. Tuo metu vyko daug šalies nepriklausomybei atgauti skirtų renginių, mes juose dalyvaudavome“, – prisiminė moteris.

Pasak R.Stonkutės, Gediminaičių vadovas S.Urniežius pasakė, kad būtent gediminaičiai turi simboliškai pradėti kelią per tris valstybes nuo Gedimino pilies.

„Todėl mūsų visas didžiulis būrys jaunų žmonių užlipome į kalną ir pradėjome gyvą žmonių grandinę nuo ten“, – dėstė ji. Prie jų prisijungė ir keli bendraklasiai.

Baltijos kelias: atsiuntė Milda Urbanienė
Baltijos kelias: atsiuntė Milda Urbanienė

Sutartą valandą jie sustojo ant Gedimino kalno ir laukė ženklo, kada reikia susikibti rankomis.

„Mus daug filmavo ir fotografavo. Mes susirinkę dažnai ir daug dainuodavome liaudies dainų, turbūt ir tuo metu dainavome“, – kalbėjo moteris.

Jaunystė skirta kovai už laisvę

R.Stonkutės teigimu, ji ir kiti gediminaičiai žinojo, kad stovi kelyje kartu su latviais ir estais, stovi už valstybės laisvę. Esą tai buvo svarbiausia idėja jauniems žmonėms.

„Tuo metu, žinoma, nebuvo suvokimo, koks unikalus pasaulio mastu tai yra reiškinys ir kuo viskas baigsis. Iki valstybės nepriklausomybės dar buvo dveji metai, o mes tuo metu buvome už tėvynę kovojantys jaunuoliai“, – įvertino komunikacijos specialistė.

Šiandien, atsigręždama į tuos laikus, R.Stonkutė teigė, kad jos ir kitų Baltijos kelyje stovėjusių jaunuolių paauglystė ir jaunystė buvo skirta kovai už tėvynės laisvę.

„Žinoma, mūsų kova buvo tokia, kokią galėjo tuo metu vykdyti paaugliai – dalyvavome įvairiuose renginiuose, domėjomės istorija, keliavome per Lietuvos istorines vietas, mokėmės tautinių papročių ir t.t. Visas laisvas laikas buvo skirtas lietuvybės atgaivinimui – paauglystei tai neįprastas užsiėmimas, tačiau mes su Gediminaičių organizacija turėjome daug įkvėpimo ir ryžto atgauti valstybės laisvę ir didžiuotis tuo, kad esame lietuviai“, – pabrėžė ji.

Žinoma, mūsų kova buvo tokia, kokią galėjo tuo metu vykdyti paaugliai – dalyvavome įvairiuose renginiuose, domėjomės istorija, keliavome per Lietuvos istorines vietas, mokėmės tautinių papročių ir t.t.

Dėkoja už laisvę, meldžiasi už Tėvynę

Šešta iš kairės istorinėje nuotraukoje užfiksuota Jurgita Kristina Pačkauskienė.

„Nuotraukoje visi arba dauguma – tuometinės Vilniaus 9 vidurinės 9 ar 10 C klasės mokiniai (tuo metu vyko reforma, tad peršokome per vieną klasę). Visi Baltijos kelyje dalyvavę klasiokai priklausėme iniciatyvinei Sąjūdžio rėmimo grupelei, kai kurie buvome gediminaičiai“, – pasakojo ji.

Anot J.K.Pačkauskienės, jos prisiminimai apie 1989 metų rugpjūčio 23 dieną migloti. Vis dėlto ji prisiminė bendrą pakilią nuotaiką.

Moteris svarstė, kad susirinkę į Baltijos kelią gediminaičiai greičiausiai dainavo. Ji prisiminė, kad organizacijos, kuriai priklausė, nariai visada dainuodavo tautines giesmes, liaudies dainas.

„Man tada dar nebuvo 17 metų, bet kartu su keliais klasiokais ir gediminaičiais dalyvaudavau visuose svarbesniuose mitinguose. Baltijos kelio tuomet nesureikšminau, nes man tai buvo vienas iš renginių, kurie, tikėjau, veda į visišką Lietuvos nepriklausomybę“, – sakė moteris.

Tada J.K.Pačkauskienė nesureikšmino ir to, kad stovėjo Baltijos kelio pradžioje. „Tik dabar apie tai susimąstau. Manau, kad stovėjimą arčiausiai pilies lėmė ir tai, kad priklausiau ne tik gediminaičiams, bet ir Sąjūdžio rėmimo grupelei mokykloje, todėl arčiausiai stovėjo ne tik gediminaičiai, bet ir grupelės aktyvas, tie, kurie dalyvaudavo mitinguose, ir panašiai“, – svarstė ji.

J.K.Pačkauskienė tikino 1989 metų rugpjūčio 23 dieną dar nesupratusi to, kas įvyko, reikšmės.

„Bet man tai buvo svarbu. Nuo pat Sąjūdžio pradžios, kai tik pradėjo gaminti tautinę atributiką, nešiojau ženklelį su trijų Baltijos valstybių kontūrais, padengtais dabartinių valstybinių vėliavų spalvomis“, – prisiminė moteris.

Nuo pat Sąjūdžio pradžios, kai tik pradėjo gaminti tautinę atributiką, nešiojau ženklelį su trijų Baltijos valstybių kontūrais, padengtais dabartinių valstybinių vėliavų spalvomis.

Klausiama, kaip šiandien, jau iš laiko perspektyvos, vertina Baltijos kelią, tai, kad turėjo galimybę būti jo dalimi, J.K.Pačkauskienė aiškino besididžiuojanti šiuo įvykiu, džiaugiasi gimusi tuo laiku ir, kaip visi geranoriški žmonės, galėjusi dalyvauti valstybės kūrime.

Kaip dabar ji mini Baltijos kelio metines? „Dėkoju už laisvę, meldžiuosi už Tėvynę, valdžios žmones ir visus jos gyventojus“, – kalbėjo J.K.Pačkauskienė.

Artėjančių pokyčių nuojauta

Baltijos kelio pradžioje stovėjo ir dabar IT srityje dirbantis, be to, muzikuojantis ir vis dar fotografuojantis V.Linkevičius. 1989 metų rugpjūčio 23-ąją jis buvo penkiolikmetis gediminaitis.

Asmeninio archyvo nuotr. /Vytautas Linkevičius
Asmeninio archyvo nuotr. /Vytautas Linkevičius

„Mėgau fotografuoti, tad fotoaparatas visuomet būdavo su manimi, tokiu būdu įamžinau ir Baltijos kelią“, – prisiminė vyras.

V.Linkevičius irgi sakė tiksliai nežinantis organizacinių detalių, bet tądien buvo nuspręsta, kad gediminaičiai turi stovėti prie Gedimino pilies.

„Taigi taip mes su draugais gediminaičiais ir atsidūrėme ant Gedimino kalno, Baltijos kelio pradžioje“, – sakė jis.

Vyras iki šiol pamena tos dienos nuotaiką, jausmą, tarsi būtų įvykę kažkas tikrai svarbaus ir reikšmingo.

„Juodi kaspinai ant vėliavų bylojo apie skausmą ir netektis, kuriuos nulėmė rugpjūčio 23 ir rugsėjo 28 dienų paktai, bet tuo pačiu tai buvo ir vilties bei artėjančių pokyčių nuojautos metas“, – akcentavo V.Linkevičius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

31:58
00:39
02:39

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min