Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 9d. 20:50

Metas į prostituciją pažvelgti kitaip: „Prostitucija – tarsi parengiamoji klasė prekybai žmonėmis“

Viešnamis
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Viešnamis

Šiandien Lietuvoje vis dar vyrauja požiūris, kad moteris, įtraukta į prostituciją, pati to prisiprašė. „Toks požiūris gana dažnai sutinkamas įvairių diskusijų metu. Ir ne tik tarp eilinių visuomenės narių, bet įvairių specialistų, kurie kaip tik turėtų turėti priešingą požiūrį į išnaudojamą asmenį“, – sako Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė psichoterapeutė Dalia Puidokienė.

Jos teigimu, prostitucija – tarsi parengiamoji klasė prekybai žmonėmis. Kad požiūris keistųsi, pirmiausia turi būti keičiama įstatyminė bazė.

Seksualinės paslaugos yra seksualinis išnaudojimas

Ji teigia, kad didžiausia problema, su kuria Lietuva susiduria prekybos žmonėmis srityje, yra ta, kad vis dar savo nacionalinėje teisinėje bazėje (administraciniame kodekse) turime straipsnį, numatantį baudas moterims, išnaudojamoms prostitucijos tikslais, įvardijant tai kaip sekso paslaugų teikimą: „Tai tik patvirtina egzistuojantį iškreiptą požiūrį į išnaudojimą.“ Anot jos, prostitucija nė nelaikoma prekyba žmonėmis, šiurkščia smurto forma, dideliu žmogaus teisių ir orumo pažeidimu.

„Paanalizavus 10 metų šio straipsnio įgyvendinimo patirtį bei rezultatus, kuomet buvo priimtos šio straipsnio pataisos (2005-aisiais), paaiškėja, kad dauguma nubaustųjų – moterys, ir tik nedidelė dalis – vyrų, santykiu 29 ir 1. Tai reiškia, kad vėlgi dėmė krenta ant moters – ji ta blogoji, nes ji teikia paslaugą. Bet tuomet kyla klausimas, kam ji teikia paslaugą ir kaip atsitinka, kad į pareigūnų akiratį pakliūva ji, o ne tas, kuris naudojasi ja“, – retoriškai klausia D.Puidokienė.

Taigi, anot jos, ši patirtis aiškiai atskleidžia egzistuojantį požiūrį į nukentėjusiąją – dažniausiai kaltumas esą jai ir yra priskiriamas. Kol šalyje neįsišaknys absoliucionistinis požiūris į nukentėjusįjį asmenį, kad išnaudotas asmuo yra nukentėjęs asmuo ir jam reikalinga pagalba, anot specialistės, tol suksime ratus apie tą patį dar daugelį metų. Kitaip sakant, kol Lietuvoje seksualinės paslaugos nebus laikomos seksualiniu išnaudojimu, už kurių pirkimą turi būti baudžiama, tol kokie nors pokyčiai esą sunkiai tikėtini.

Atvira žaizda visam gyvenimui

Šiuo metu Lietuvoje numatyta įvairi atsakomybė už prekybą žmonėmis, priklausomai nuo situacijos, nusikalstamos veikos požymių. Nusikaltimą padaręs asmuo gali būti nubaustas skiriant jam baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą nuo dvejų iki 12 metų.

„Vargu ar tokia bausmė gali prilygti atlygiui už tą žala, kuri padaroma visam žmogaus likusiam gyvenimui. Bet koks žmogaus išnaudojimas palieka gilias žaizdas, gyjančias labai sunkiai, lėtai, o kartais tampančias atviromis visam likusiam gyvenimui“, – teigia D.Puidokienė.

Bet koks žmogaus išnaudojimas palieka gilias žaizdas, gyjančias labai sunkiai, lėtai, o kartais tampančias atviromis visam likusiam gyvenimui, – teigia D.Puidokienė.

Teikiant pagalbą būtinas solidarumas su auka

Pagrindinis dalykas pagalbos nukentėjusioms procese, anot psichoterapeutės, yra kontakto su jomis užmezgimas ir pasitikėjimo pagalbą teikiančiu asmeniu atkūrimas, kadangi prievarta, o ypač ilgalaikė, sugriauna bet kokius asmens pasitikėjimo kitu pamatus.

„Taigi pirmas dalykas, svarbus teikiančiam pagalbą specialistui, tai – rūpestis nukentėjusiu asmeniu, nukentėjusiojo skatinimas išgijimui, kitokio gyvenimo kūrimui, kitaip tariant, svarbu tapti nukentėjusiojo asmens sąjungininku“, – aiškina specialistė. Anot jos, svarbu, kad nebūtų dar kartą panaudota jėga prieš nukentėjusiąją ar stengiamasi nukreipti problemų sprendimus ta linkme, kuri galimai svarbi kokiai nors institucijai ar jai atstovaujančiam specialistui, pareigūnui.

„Teikiant pagalbą ypač svarbiu tampa nukentėjusiajai padedančiojo asmens moralinis įsipareigojimas liudijant nusikaltimą bei priimant solidarumo su auka poziciją, patvirtinant tą faktą, kad patirta trauma yra nekvestionuojama, patvirtinant buvusią neteisingumo patirtį, todėl teisingumo atkūrimas tampa tiesiog būtinas“, – aiškina specialistė. Taigi, anot D.Puidokienės, pagalbos procese būtinas ne tik bendradarbiavimas pagalbą teikiančio asmens su nukentėjusiąja ir atvirkščiai, bet ir į pagalbos procesą įsitraukusių organizacijų ar institucijų atstovų bendradarbiavimas, geranoriškumas vienas kito atžvilgiu, pasitikėjimas vieni kitais, kad būtų kuriami tvirti santykiai.

Teikiama formali pagalba

Kartais aukos gali apsunkinti nusikaltimo nagrinėjimą. „Tačiau tai jau yra mūsų sistemos reikalas, kaip visa tai yra organizuojama, kokie specialistai dirba su tokiomis bylomis, ar jie turi reikiamą, tinkamą pasirengimą dirbti su tokiomis bylomis, susitikti, tinkamai kalbėtis su nukentėjusiomis, ar bendradarbiauja su įvairiomis organizacijomis, teikiančiomis ar teikusiomis pagalbą nukentėjusiajai“, – sako D.Puidokienė. Anot specialistės, specializacija, nesvarbu, kokią sferą bepaimtumėme, pradedant pagalba psichosocialinėje sferoje, baigiant teisėsaugos sfera, yra būtina. Specialistai, jos teigimu, turi būti tinkamai parengti, turi būti aiškus pagalbos planas, koordinuotas, operatyvus, orientuotas į nukentėjusiąją, bet ne į tam tikros institucijos ar įstaigos tikslus.

„Ar tai turime šalyje? Kol kas ne. Jei tai valstybinės institucijos, pagalba žmogui gana formali. Todėl nukentėję asmenys dažniau linkę nesikreipti pagalbos, nebendradarbiauti su teisėsauga ir kažkaip patys tvarkytis su patirtais sunkumais“, – aiškina psichoterapeutė.

Pagalbos nukentėjusiajai kelias gana ilgas, trunkantis ne vienerius metus, gal ir dešimtis. Kiek Lietuvoje padedama aukoms psichologiškai esą sudėtinga atsakyti už visus: „Tikiu, kad yra puikių, iš tiesų norinčių padėti žmogui, specialistų. Ar jų pakanka? Tikriausiai atsakymas būtų ne. Nes tai daug pastangų, išmanymo, specialių žinių, tinkamo požiūrio, kita vertus atsidavimo tam, ką darai, reikalaujantis darbas“.

Specialistė su kai kuriomis aukomis bendrauja jau daugiau kaip dešimtmetį. Be abejo, prabėgus tokiam laikui, darbas jau nebėra toks intensyvus kaip pradžioje, tačiau palaikomas kontaktas ne mažiau svarbus – to poreikį jaučia pats nukentėjęs asmuo.

Derėtų susitelkti į prevenciją

Moterims apsaugoti taikomos prevencinės priemonės, švietėjiška veikla. Vis dėlto, jei atsitiko, kad moteris, mergina, mergaitė jau yra patekusi į kokį nors tinklą, nukentėjusi nuo prekeivio, dažnai tampa jos pačios ar jai bandančių padėti organizacijų reikalas.

„Priemonių (moterims apsaugoti – 15min), mano manymu, labai trūksta, ypač prevencinių. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėmesį sutelkia į jau nukentėjusias aukas ar potencialias, o jei orientuotumėmės vien tik į prevencinę veiklą? Tai šiuo metu, manau, ir būtų labai svarbu“, – dėsto D.Puidokienė.

Kitas svarbus dalykas, anot jos, yra tas, kad nukentėjusios moterys, ypač, jei jos yra užsienyje, nesiryžta ieškoti pagalbos Lietuvoje dėl pačios paprasčiausios priežasties – netiki, kad joms bus užtikrintas saugumas – nei fizinis, nei psichologinis, nei socialinis.

Tyrimus apsunkina aukoms daromas spaudimas

Apskritai tiriant bylas, susijusias su prekyba žmonėmis, didžiausia problema galima laikyti jausmus ir elgesį tų žmonių, kurie jau nukentėjo, nes jie bijo, nepasitiki niekuo, jiems gėda, jie netiki, kad jiems gali kas nors padėti, jaučiasi bejėgiai toje situacijoje.

„Dar daugiau, nukentėję asmenys, patyrę psichologinę traumą, dar kartą stoja akistaton su pažeidžiamumu, dar kartą tampa baisių įvykių liudininku, rizikuoja tapti iš anksto nuvertinti“, – teigia pašnekovė. Be viso to, anot jos, ikiteisminiai tyrimai užsitęsia gana ilgai, nukentėję asmenys neretai keičia parodymus dėl daromo prekeivių psichologinio spaudimo.

Prostitucijos legalizavimas duoda priešingą efektą

Jos manymu, kol nebus pakeistas požiūris į moterį, jog ji nėra daiktas, kurį kažkas gali pirkti, kol negalvosime, kad prostitucijoje moteris yra išnaudojama, o ne parduoda sekso paslaugas, tol prekyba žmonėmis klestės.

Šalyse, kuriose prostitucija yra legalizuota, priešingai, nei Lietuvoje, anot jos, ne tik nesumažėjo smurto, prievartos atvejų, bet atvirkščiai – viso to esą gerokai padaugėjo.

Kaip pavyzdį pašnekovė pateikia Australiją, kurioje legalizuota prostitucija esą tarsi įtvirtino smurto ir išnaudojimo kultūrą, nors legalizuojant buvo tikėtasi, jog tai kažkaip sureguliuos šią industriją ar jos plitimą. Vis dėlto, anot specialistės, akivaizdžiai tapo priešingai – tai patvirtina ne viena mokslinė studija bei atlikti tyrimai.

Jos teigimu, legalių viešnamių skaičius išaugo, panašiai nutiko ir su palydovių agentūromis ar nelicencijuotais viešnamiais.

„Dar daugiau, padaugėjo seksualinio išnaudojimo formų. Atsirado stalo šokiai, sadomazochizmo centrai, peep-show pasirodymai, dar labiau išplito seksas telefonu ar pornografija, padaugėjo nusikaltimų, išaugo narkotikų ar alkoholio vartojimas“, – vardija D.Puidokienė.

Kalbant apie Lietuvą esą labai tinka seksualinio išnaudojimo prostitucijos tikslais apibūdinimas (ne)legali prostitucija. Tuomet esą tampa neaišku, legalu tai mūsų šalyje ar ne. „Kaip ir ne, bet tai tarsi vieša paslaptis, naktiniai klubai kuriasi, ten prostitucija klesti, pareigūnams žinomos vietos ir kas ten vyksta. O prostitucija yra artimiausias kelias prekybai žmonėmis. Tarsi parengiamoji klasė, priešmokyklinė, kur parengiamas tolimesniems mokslams“, – palygina specialistė. Jos manymu, kol nebus pakeistas požiūris į moterį, jog ji nėra daiktas, kurį kažkas gali pirkti, kol negalvosime, kad prostitucijoje moteris yra išnaudojama, o ne parduoda sekso paslaugas, tol prekyba žmonėmis klestės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min