ĮSPĖJIMAS APIE TURINĮ: Šiame kūrinyje nagrinėjamos seksualinės prievartos ir traumos temos. Kūrėjų tikslas – informuoti visuomenę apie seksualinio smurto nusikaltimo žiaurumą, daromą žalą ir jos pasekmes. Skaitytojams siūlome pasirūpinti savimi.
Nemokama ir konfidenciali pagalba nukentėjusiems nuo seksualinio smurto: prabilk.lt
Ką tik patyrus smurtą kreipkitės į gydymo įstaigas ir policiją telefonu 112.
Pirmas dvi serijos dalis skaitykite čia:
Prievartavimo sukelta trauma: vienatvė, alkoholis, savižudybė ir „pati kalta“
Pagalba seksualinės prievartos aukoms: specialistų ir laiko trūkumas
„Fizinė žala nepadaryta“
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoja ir doktorantė Diana Vasiljevaitė dalijasi dar neviešintu moksliniu tyrimu apie seksualinio smurto paplitimą Lietuvoje ir jo žalą.
„Dar medicinos studijų laikais mano pirmas nedidelis mokslinis darbas buvo apie kriminalinius abortus. Pagalvojau, kad kriminalinis abortas yra smurto prieš moterį išdava, rezultatas. Iš to [idėja dabartiniam tyrimui] ir gimė“, – pasakoja doktorantė.
Tyrimų seksualinio smurto tema Lietuvoje labai mažai. Šią spragą užpildančiame tyrime D.Vasiljevaitė ištyrė 3245 nusikalstamas veikas, kurios Baudžiamajame kodekse apibrėžiamos kaip seksualinis smurtas (149–153 straipsniai). Mokslininkė naudojosi nuo 2014 iki 2023 metų Nusikalstamų veikų žinybiniame registre sukauptais duomenimis. Įrašai į registrą įtraukiami tuomet, kai dėl veikų policija pradėjo ikiteisminius tyrimus. Doktorantės analizuojamus duomenis sudaro aukų ir kaltinamųjų statistinės kortelės.
504 atvejais (15 proc.) statistinėse kortelėse pažymėta, kad nukentėjusiesiems buvo sutrikdyta fizinė sveikata. Kitose nurodyta, kad „fizinė žala nepadaryta“ arba žymenų nėra.
„Tai nereiškia, kad žmogus nenukentėjo psichologiškai, emociškai, seksualinio neliečiamumo prasme, – papildo D.Vasiljevaitė. – Čia kalbama apie fizinę sveikatą, tai fizinės sveikatos sutrikdymo vertinimas.“
Žymuo „fizinė žala nepadaryta“ fiksuojamas ir vaikų, ir suaugusiųjų statistinėse kortelėse. Labai svarbu prisiminti, kad žmogaus kūno reakcija į didelį stresą ir potencialiai gyvybei pavojingą situaciją yra paties žmogaus nekontroliuojama.
2017 metais buvo paskelbtas švedų mokslininkų Möller, Söndergaard ir Helström tyrimas – vienas dažniausiai cituojamų ir patikimiausių darbų šia tema. Jo metu buvo tirtos 298 seksualinį smurtą patyrusios moterys. 70 proc. jų pasakojo prievartavimo metu patyrusios reikšmingą toninį sustingimą. Beveik kas antra (48 proc.) pasakoja patyrusi ypač stiprią sustingimo reakciją. Jos negalėjo priešintis ir apsiginti.
Žuvusieji
„Analizuojant nepilnamečių ir vaikų duomenis, statistinėse kortelėse daug dažniau matome, kad fizinė žala nepadaryta. Tai susiję su tuo, kad paprastai vaikai fiziškai išvis nesipriešina. Juos veikia baimė, sustingimas, priklausomumas nuo smurtautojo. Taip pat nesuvokimas, kas vyksta ir kas su jais daroma“, – paaiškina medikė.
51 proc. fizinę žalą patyrusių žmonių kortelėse nurodyta, kad prievartautojai jiems sukėlė fizinį skausmą. Trečdaliui (31 proc.) nukentėjusiųjų smurtautojai sutrikdė sveikatą nežymiai. Šis terminas reiškia, kad prievartavimo metu buvo padaryti sužalojimai, galintys sugyti per 10 dienų – kraujosruvos, nubrozdinimai ir pan.
14 proc. nukentėjusiųjų buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – didesni, sunkesni sužalojimai, gyjantys ilgiau negu 10 dienų. Tokiems priskiriami kaulų lūžiai, gilios, sunkiai gyjančios žaizdos.
Atskirai buvo išskirta, kad 2 proc. atvejų asmenys įvykio metu žuvo.
Dviem procentams nukentėjusiųjų prievartautojas sunkiai sutrikdė sveikatą.
„Yra labai tikslus, konkretus sąrašas, kokios tai būklės ir kokie sužalojimai. Tai pavojingos gyvybei būklės – sunkios galvos traumos, kaklo, stuburo lūžiai, organų pažeidimai, – sako medikė. – Atskirai buvo išskirta, kad 2 proc. atvejų asmenys įvykio metu žuvo.“
Alkoholis, BVP
Tirdama alkoholio vartojimo ryšį su seksualiniais nusikaltimais, mokslininkė vertino bendrą alkoholio suvartojimą populiacijos lygmeniu, o ne konkrečius auką ar įtariamąjį. Buvo nustatytas vidutinio stiprumo teigiamas ryšys, bet jis nesiekia statistinio reikšmingumo – stebėjimų skaičius per mažas.
Tiriant seksualinio smurto ryšį su bendrojo vidaus produkto rodikliais buvo nustatytas labai stiprus neigiamas ryšys ir rastas statistinis reikšmingumas. Tai reiškia, kad didėjant BVP registruotų atvejų skaičius mažėja.
„Iš dalies tai gali rodyti, kad didėjanti ekonominė gerovė siejasi su mažesniu registruotų seksualinio smurto atvejų skaičiumi. Čia svarbu paminėti, kad tai, jog šie du dalykai koreliuoja, nebūtinai reiškia, kad tarp jų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Įtakos gali turėti daug kitų socialinių veiksnių – švietimas, prevencija, teisėsaugos veikimas, bendras populiacijos pokytis“, – pabrėžia D.Vasiljevaitė.
55 proc. seksualinės prievartos atvejų buvo užregistruoti miesto vietovėse, 33 proc. – kaimo vietovėse, o 12 proc. – kitose specifinėse vietose (ambasadose, įkalinimo įstaigose ir pan.). Beveik dviem trečdaliais atvejų (62,5 proc.) vaikus ir suaugusiuosius prievartavo pažįstami žmonės.
Miestuose – berniukai, kaimuose – mergaitės
Kaimo vietovėse didesnė dalis nukentėjusių yra moteriškos lyties.
„Nagrinėjant amžiaus grupes, pilnamečiai [nukentėjusieji] dažniausiai registruoti miesto vietovėse. Vaikai iki trylikos metų dažniausiai registruojami kaimo vietovėse“, – sako tyrimą atlikusi doktorantė.
Jei lygintume duomenis tik vaikų ir paauglių amžiaus grupėje, didžioji dalis nukentėjusiųjų mieste yra berniukai, o kaimuose – mergaitės, papildo ji.
D.Vasiljevaitės atliktas tyrimas atskleidė ir duomenis, kurie gali šokiruoti skaitančiuosius. Doktorantė pasakoja, kad išanalizavus daugiau nei tris tūkstančius nusikalstamų veikų matyti, jog dažniausiai pasikartojantis nukentėjusiųjų amžius – moda – yra vos 14 metų.
Nagrinėjant amžiaus grupes, pilnamečiai nukentėjusieji dažniausiai registruoti miestuose. Vaikai iki 13 metų dažniausiai registruojami kaimuose.
Jauniausiai aukai buvo vieneri metai, vyriausiai – 91 metai. Didžioji dalis nukentėjusiųjų yra nepilnamečiai.
„Nepilnamečių nukentėjusiųjų iš viso yra net 74 proc. Iš jų 40 proc. yra 13 metų ir jaunesni. 26 proc. yra suaugę, tai yra 18 metų ir vyresni“, – sako D.Vasiljevaitė.
Šie duomenys gali reikšti du dalykus: kad apie prievartą prieš vaikus pranešama dažniau ir kad suaugę žmonės apie patirtą išprievartavimą teisėsaugai nepraneša arba dėl jų nepradedami ikiteisminiai tyrimai.
Lietuvoje besikreipiančiųjų į teisėsaugą dalis yra labai maža, palyginus su kitomis šalimis, pavyzdžiui, Skandinavija ar Jungtine Karalyste ar net kaimynėmis. Pagal policijos registruotus išžaginimus Estijoje 100 000 gyventojų tenka 14,7 pranešimo, Latvijoje – 15,3, o Lietuvoje – tik 3 pranešimai.
Epidemija
„Tomis dienomis, kai mokiniai neina į mokyklą – savaitgaliais, šventinėmis dienomis, per mokinių atostogas – tarp visų amžiaus grupių fiksuotų atvejų skaičius padidėja net 40 procentų. Tai labai daug, – sako Vilniaus universiteto doktorantė D.Vasiljevaitė. – Jeigu kalbam konkrečiai apie nepilnamečius, čia skaičiai darosi dar baisesni.
Valstybinės šventės, šventiniai laikotarpiai, ypač ilgesnis Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis – tuo metu nukentėjusių nepilnamečių procentas nuo bendro skaičiaus 4–5 kartus didesnis, negu įprastais laikotarpiais, kai jie vaikšto į mokyklą.“
Seksualinės prievartos prieš vaikus statistika bauginamai auga, sako specialistai, o smurtas persikelia į elektroninę erdvę. Ilona Laurinaitytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė ir grupines bei privačias konsultacijas teikianti psichoterapeutė, sako, kad dirbtinio intelekto naudojimas seksualiniams nusikaltimams prieš vaikus tampa nekontroliuojamu reiškiniu.
„Nenoriu gąsdinti… Specialistai apie tai kalba jau seniai. Technologijomis vykdoma seksualinė prievarta prieš vaikus kasmet auga dešimtimis, šimtais kartų. Pastaruoju metu iš mokyklų puslapių ar viešai prieinamų šaltinių, kaip „Facebook“ ir kiti socialiniai tinklai, imamos vaikų nuotraukos ir dirbtinio intelekto pagalba vaikai nurenginėjami. Su jais daromi įvairiausi dalykai. O tamsusis internetas naudojamas dalintis, pasiekti tą medžiagą“, – pasakoja profesorė.
Sužadinimo reikia daugiau
Daugiau nei pusė žmonių, žiūrinčių vaikų seksualinio išnaudojimo turinį, tokį turinį patys pirmą kartą pamatė būdami vaikais. Iki dešimties metų 13 proc. jų jau buvo matę vaikų išnaudojimo vaizdo medžiagą. Trys iš penkių (59 proc.) buvo matę tokį turinį iki pilnametystės. Dauguma medžiagą pirmą kartą pamatė atsitiktinai, neieškodami jos kryptingai. (SCAM Perpetrator research report, 2026 m.)
Tos pačios apklausos rezultatai rodo, kad daugiau nei pusė respondentų pradėjo ieškoti tokio turinio dar vaikystėje. Iki 10 metų 12 proc. jau buvo ieškoję vaikų išnaudojimo video. Iki 18 metų bandžiusių ieškoti dalis buvo 57 proc. Dauguma respondentų (88 proc.) nurodė žiūrėję išnaudojimo turinį, kuriame vaizduojamos mergaitės. Trys iš dešimties (29 proc.) nurodė žiūrėję brutalius vaikų išnaudojimo vaizdus.
Valstybinės šventės, šventiniai laikotarpiai, ypač ilgesnis Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis – tuo metu nukentėjusių nepilnamečių procentas nuo bendro skaičiaus 4–5 kartus didesnis, negu kai jie vaikšto į mokyklą.
Prof. I.Laurinaitytė atkreipia dėmesį, kad mokslininkų apklausti vaikų išnaudojimo žiūrovai tamsiajame internete pirmiausia rinkosi žiūrėti suaugusiųjų pornografiją (65 proc. apklaustųjų), o tik vėliau perėjo prie vaikų išnaudojimą rodančio turinio.
„Tai prasidėjo nuo lengvesnės, legalios formos. Bet atsiranda kompulsyvus elgesys – poreikis žiūrėti kasdien. Tai tampa sunkiai pakeičiama atsipalaidavimo forma. Žiūrima vis sunkesnė pornografija. Sužadinimo reikia daugiau, taigi ieškoma kitos, nelegalios medžiagos, kuri patenkintų tam tikrus poreikius“, – analizuoja profesorė.
Pornografinis turinys prieinamas labai lengvai, o jo žiūrėjimą kai kuriais atvejais specialistai sieja su viena iš priklausomybių formų, kaip alkoholis, narkotikai, lošimai ir pan.
Vaikų seksualinį išnaudojimą ekrane žiūrintys žmonės tai daro dėl kelių motyvų. Pasak profesorės, priežastimi įvardijamas seksualinis susidomėjimas vaikais (daugiau nei 50 proc. atvejų). Kita priežastis – bandymai susitvarkyti su savo emocijomis, nuimti įtampą.
„Viena iš priežasčių gali būti [noras] suprasti savo paties seksualinę prievartą, patirtą vaikystėje“, – tyrėjų gautus rezultatus pristato profesorė.
Nori sustoti
Didelė dalis vaikų seksualinio išnaudojimo žiūrovų norėtų nebežiūrėti tokio turinio, jaučiamas poreikis gauti veiksmingą pagalbą.
Organizacijos „Protect Children“ apklausų (analizuoti 4 493 asmenų, kurie patys prisipažino vartojantys tokį turinį, atsakymai) rezultatai rodo, kad apie 55 proc. vaikų seksualinio išnaudojimo vartotojų norėtų nustoti ieškoti, žiūrėti ir dalytis šia medžiaga. Tačiau tik 13,8 proc. kreipėsi pagalbos ir tik 3,2 proc. ją gavo.
Daugeliui vaikų seksualinio išnaudojimo vartotojų kyla didelė rizika nusikalsti prieš vaikus. 52 proc. respondentų bijojo, kad turinio vartojimas gali baigtis nusikaltimu realiame gyvenime. 37 proc. bandė užmegzti tiesioginį kontaktą su vaikais internete. 44 proc. bent kartą pagalvojo apie galimybę užmegzti tiesioginį kontaktą su vaiku per internetines platformas.
Tarp respondentų, kurie labiausiai linkę kreiptis dėl gydymo, yra tie, kurie nurodo, kad jau bandė užmegzti kontaktą su vaikais, yra bandę žaloti save ar turėjo minčių apie savižudybę. Taip pat tie, kurie palaiko ryšius su kitais pažeidėjais, patiria kasdienio gyvenimo ir psichikos sveikatos sunkumų, susijusių su turinio žiūrėjimu bei žiūri mažų vaikų ir kūdikių seksualinį išnaudojimą. 21 proc. apklaustų vaikų išnaudojimo žiūrovų bijo kreiptis pagalbos. (Investigating child sexual abuse material availability, searches, and users on the anonymous Tor network for a public health intervention strategy, 2024 m.)
Pagalbos nėra
Profesorė Ilona Laurinaitytė sako, kad užsienio kolegos kartais kreipiasi į ją, ieškodami pagalbos lietuvių kalba kokiam nors lietuviui, kuris nori nebejausti seksualinio potraukio vaikams. Tačiau, pasak specialistės, Lietuvoje darbui su asmenimis, seksualiai besidominčiais vaikais, specialistų niekas neruošia ir dėmesio tam neskiria.
„Jeigu jau žmogus išreiškia norą susitvarkyti su šia problema, tai yra labai didelis žingsnis. O mes tuo būdu apsaugotume vaikus ateityje. Tai labai svarbu. Mano minėta suomių organizacija jau siūlo tam tikras programas. Mes jas išvertėm ir į lietuvių kalbą, pristatėme Teisingumo ministerijai. Tikimės didesnio bendradarbiavimo.“
Specializuotos pagalbos nėra ir tiems potraukį vaikams turintiems žmonėms, kurie dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus jau pateko į įkalinimo įstaigas. Išorinė motyvacija keistis (suteikiant galimybę anksčiau išeiti ar dalį bausmės pakeisti priežiūra probacijoje) šiems žmonėms taip pat nekuriama.
„Už kitus nusikaltimus, netgi už nužudymus, asmuo po kurio laiko gali tikėtis lygtinio paleidimo. Būdamas pavyzdingo elgesio, įsidarbindamas, lankydamas programas, pavyzdžiui, agresyvaus elgesio valdymo arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problemų sprendimo programą – aspektų daug.
Tai, kad jis perėjo programą, lygtinio paleidimo komisijai yra pliusas. Kiek giliai jis įtikėjo ta programa, nežinau. Vienus žmones jos labai paveikia, kitų nelabai“, – pasakoja mokslininkė.
Seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padariusiųjų atveju elgiamasi kitaip. Jie turi išbūti visą bausmės laikotarpį. „Kad ir dešimt programų aplankysi, anksčiau niekas nepaleis“, – sako mokslininkė.
Yra tam tikri subkultūros elementai, kaip pataisos įstaigose su jais [kalinčiais už nusikaltimus prieš vaikus] elgiamasi. Jie neretai yra išnaudojami patys.
Tokiam žmogui lieka tik vidinė motyvacija keistis. Ją išlaikyti ir stiprinti įkalinimo įstaigos aplinkoje praktiškai neįmanoma dėl Lietuvos kalėjimuose išlikusios subkultūrų problemos.
„Yra tam tikri subkultūros elementai, kaip pataisos įstaigose su jais [kalinčiais už nusikaltimus prieš vaikus] elgiamasi. Jie neretai yra išnaudojami patys“, – pasakoja prof. I.Laurinaitytė.
Prievartos subkultūros
Smurto prieš įkalintuosius bei subkultūrų palaikymo problema Lietuvos kalėjimuose yra giliai įsišaknijusi ir net palaikoma kalėjimų administracijų. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį (European Committee for the Prevention of Torture and Inhuman or Degrading Treatment or Punishment, CPT) ataskaitoje po vizito Lietuvoje 2024 metų pradžioje išryškino dideles ir skubiai spręstinas problemas, liečiančias įkalintųjų saugumą Alytaus, Marijampolės, Pravieniškių 2-ajame ir Vilniaus kalėjimuose.
CPT atkreipė dėmesį, kad būtina fiksuoti smurto incidentų aplinkybes, ir dar kartą pabrėžė tebevyraujančias nuteistųjų patiriamo smurto priežastis: neteisėtą narkotikų paplitimą, kriminalinės subkultūros apraiškas, pareigūnų trūkumą ir bendrabučio tipo patalpas, kuriose laikomi nuteistieji.
2025 metų vasarą Seimo kontrolierių įstaiga vėl atliko patikrinimus Alytaus, Marijampolės ir Vilniaus kalėjimuose. Tikrintuose kalėjimuose vis dar buvo įsitvirtinusi nuteistųjų subkultūros hierarchija – kastų sistema, kurios išvengti nuteistieji praktiškai negali. Lietuvos kalėjimų tarnybos direktorius 2024 metų rugsėjį įsakymu patvirtino „Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietų įstaigoje mažinimo planą“.
Praktikoje kalėjimų administracijos ne tik toleravo nuteistųjų subkultūros egzistavimą, bet ir de facto vadovavosi neformaliomis nuteistųjų taisyklėmis.
Jei žmogus nemotyvuojamas keistis išorinėmis priemonėmis, galbūt pataisos įstaigos gali jam pasiūlyti elgesio keitimo programas įkalinimo metu? Tam skirta „SeNAT“ programa – seksualinius nusikaltimus padariusių asmenų terapinė programa. Tačiau, pasak prof. Ilonos Laurinaitytės, ji pas mus aktyviai netaikoma.
Rizikos įvertinimo kokybė
Laisvės atėmimo bausmę už seksualinius nusikaltimus atlikę žmonės gali nusikaltimą pakartoti. Pakartojimo riziką įmanoma įvertinti pasitelkus specializuotus instrumentus. Tinkamam rizikos įvertinimui svarbus ne tik instrumento jautrumas, bet ir vertinimą atliekančių specialistų kompetencija.
Šiuo metu, neskaitant rizikos vertinimo instrumento START:AV, skirto vaikams ir paaugliams, Lietuvoje prieinamas vienintelis OASys instrumentas. Bet juo vertinama tik bendra rizika, o specifinės seksualinių nusikaltimų problematikos jis „nepagauna“ ir realios rizikos neįvertina.
„Specialistų kompetencijos čia yra būtinos. Būtinos. Instrumentą OASys gali naudoti praktiškai bet kas, kas dirba sistemoje, šiek tiek pasimokęs. Jį gali taikyti nebūtinai specialistai, kurie turi gilesnį žmogaus elgesio pažinimą, yra baigę specialias studijas, įgiję kompetencijų ir žinių. Tai psichologai, socialiniai darbuotojai, psichiatrai.
Nenuneigiu tų [dirbančių sistemoje] žmonių kompetencijos. Tačiau instrumentais – taip pat ir seksualinio smurto rizikos vertinimo instrumentu – gali naudotis ir juos taikyti tik žmonės su mano paminėtomis kompetencijomis. Instrumentų taikymui, vertinimo atlikimo procedūrai yra išankstiniai reikalavimai. Tuo tarpu OASys instrumentui tokių reikalavimų nėra“, – sako mokslininkė.
Prof. I.Laurinaitytė pasakoja ir apie kitus instrumentus, kurie gali įvertinti, tarkime, prievartos tarp sutuoktinių riziką. Pasak profesorės, praktikoje šie instrumentai labai retai naudojami ir rizika labai retai vertinama todėl, kad beveik nėra specialistų, kurie galėtų tą vertinimą atlikti. Be to, instrumentai jau pasenę, neatsižvelgiama į technologinį išsivystymą. Asmens vertinimas turi būti papildytas ir naujais mokslinių tyrimų duomenimis.
Specialistai dalinasi, kad išankstines nuostatas ir net priešiškumą potraukį vaikams turintiems žmonėms gali turėti ir psichikos pagalbos specialistai, į kuriuos toks žmogus kreipiasi. Taigi ir ieškant pagalbos individualiai žmogus gali likti vienas.
Žmonos sutikimo nereikia?
Išankstinės nuostatos, šį kartą jau visuomenės, trukdo pagalbą rasti ir seksualinio smurto aukoms. Kalbant apie seksualinį smurtą santykiuose ar santuokoje, vis dar yra manančių, kad žmonos išprievartauti neįmanoma, nes seksas yra jos pareiga. O jei tai pareiga, klausti, ar nori, esą nereikia.
Bet taip manančių jau mažėja. 2018 metais taip galvojo 41 proc., o 2025 metais – jau tik 21 proc. apklausos dalyvių. Vyrų, kurie sutiko su teiginiu apie žmonos pareigą, buvo dvigubai daugiau nei moterų (atitinkamai 29 proc. ir 14 proc.). Tokias nuostatas labiausiai palaiko vyresnio amžiaus vyrai – taip manė kas ketvirtas (25 proc.). Tarp jauniausių apklausos dalyvių taip manančiųjų buvo 13,5 proc.
Kalbant apie seksualinį smurtą santykiuose ar santuokoje, vis dar yra manančių, kad žmonos išprievartauti neįmanoma, nes seksas yra jos pareiga.
Įsitikinimų, kad žmonos sutikimas seksui nėra reikalingas, kartais turi ir teisininkai, kunigai, į kuriuos pagalbos kreipiasi kenčiančios moterys. Jie nuvertina moters patiriamą smurtą, priskirdami jį pareigai arba sakydami, kad seksas santuokoje yra „teisėtas vyro lūkestis“. Jei pagalbos specialistas sako, kad moteris privalo atsiduoti vyrui net ir nenorėdama, tai išduoda tokio specialisto neprofesionalumą ir nekompetenciją.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkių, visiems su smurto aukomis dirbantiems specialistams – mokytojams, socialiniams darbuotojams, medikams, psichologams, teisininkams – privalomos žinios apie smurtą ir traumas, galios disbalansą, galimas tipines ir netipines reakcijas į smurtą, smurto dinamiką ir jo poveikį.
„Jeigu žinių trūksta, tai, deja, bendrosios žinios kartais ne tik netinka. Jos gali daryti labai neigiamą poveikį. Pavyzdžiui, didinti problemos latentiškumą. Jei nukentėjusi gauna advokato patarimą, kad seksas su sutuoktiniu yra jos pareiga, nes ji jau išreiškė savo valią, pasirašydama santuokos dokumentą – tai formuoja klaidingą įsitikinimą. Tokie patarimai tęsia, palaiko smurtą, jį pateisina ir normalizuoja“, – kalba dr. Ramunė Jakštienė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė.
„Tu turi atleisti“
Su įvairiais smurtą normalizuojančiais įsitikinimais dirbdama su traumas patyrusiais klientais susidūrė ir psichologė dr. Odeta Geležėlytė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichotraumatologijos centro docentė.
„Tokios nuostatos ateina iš tikėjimo ir įsitikinimų ir palaiko traumines reakcijas. „Tu turi atleisti,“ „tai tau bausmė“. Ar kad, pavyzdžiui, per septynias kartas tęsiasi kažkoks prakeiksmas. Ar kad žmogus kažką padarė praeitame gyvenime ir dabar už tai nubaustas. Iš specialisto perspektyvos man akmuo užkrenta ant krūtinės: žmogus turi nešti tokį svorį, kuris neturi visiškai jokios prasmės.
Mes dirbdami su nukentėjusiais stengiamės išlaikyti tą pagrindą, kai tikėjimas gali žmogui padėti pereiti per jo trauminę patirtį, bet kvestionuojam įstrigusias mintis, kurios visiškai niekuo neparemtos ir niekuo nepadeda. Svarbu atsijoti, atsirinkti dalykus, kurie palaiko ir padeda, bet kvestionuoti tai, kas tik uždeda papildomą svorį ir gali apsunkinti potrauminį gijimą“, – pasakoja psichikos sveikatos specialistė.
Pasak docentės, po seksualinio smurto praėjus metams net 40 proc. nukentėjusiųjų dar jaučia reikšmingus potrauminio streso simptomus. Potrauminis stresas gali pasireikšti iš karto po trauminės patirties, tačiau specialistai mato ir uždelstą traumos poveikį. Jis dažniau pasireiškia tada, kai trauminės patirtys įvyko vaikystėje. Žmonėms pavyksta jas užgniaužti ir gyventi toliau, nors nebūtinai labai kokybišką gyvenimą.
Trauma miega
„Traumos pasekmės lyg snaudžia, lyg miega. Ir neretai suaugus įvyksta kokia nors patirtis. Kad ir nelabai didelė ar svarbi, pavyzdžiui, žmogui kažkas pagrasina. Tai nėra maloni patirtis. Bet be ankstesnių patirčių ši galbūt neiššauktų tokios smarkios reakcijos. O tada visos traumos sukyla labai smarkiai, visa savo jėga. Tai irgi rodo, kad jos gyvena viduje, bet kažkurį laiką miega.
Tikrai gali būti, kad po to stimulai, kurie mums primena traumines patirtis, visą potrauminį stresą sugrąžins“, – pasakoja su potrauminiu stresu kryptingai dirbanti dr. O.Geležėlytė.
Psichologė ir mokslininkė papasakojo, kaip galime pastebėti, kad mes patys ar kitas žmogus galbūt kenčia nuo potrauminio streso. Išsamiau aptarsime ir papildysime simptomus, kuriuos aprašėme pirmoje tekstų serijos dalyje. Vienas iš simptomų – pasikartojantis trauminės patirties išgyvenimas dabartyje. Jis gali reikštis košmarais, o dieną – vadinamaisiais „flashbackais“, nevalingais įkyriais prisiminimais.
„Toks jausmas, kad trauma vyksta čia ir dabar, nors šiuo metu žmogus saugus. Emocijos išgyvenamos labai smarkiai. Gali būti, kad toks patyrimas trunka tik kelias sekundes, o tuomet žmogus vėl „sugrįžta“ ir supranta, kur jis yra. O gali būti, kad į patirtį įeinama pakankamai giliai ir ilgai ir tai labai sudėtinga.
Žmonės sako: trauma vyko prieš tris mėnesius, prieš trejus metus, prieš trisdešimt metų. O aš vėl įkrentu į ją, lyg ji vėl vyktų čia ir dabar. Arba žmonės sapnuoja trauminę patirtį ir pabunda labai dideliame strese. Tada vengia eiti miegoti arba tas miegas yra labai trumpas ir nekokybiškas“, – pasakoja dr. O.Geležėlytė.
Kita didesnė simptomų grupė – tai padidėjęs grėsmės jausmas. Žmogus jaučiasi nesaugus kasdienybėje, labiau saugosi.
Kita dalis simptomų yra vengimo simptomai. Traumos prisiminimas sukelia smarkias, sunkias emocines reakcijas, taigi žmogus daro bet ką, kad tik išvengtų traumos užuominų. Jis ima vengti minčių, jausmų ar konkrečių dalykų: vietų, žmonių, situacijų.
„Kita didesnė simptomų grupė – tai padidėjęs grėsmės jausmas. Žmogus jaučiasi nesaugus kasdienybėje, labiau saugosi. Būna, kad žmonės sako: aš dabar tik namie jaučiuosi saugiai. Visur kitur atrodo, kad man kyla pavojai.
Gali būti labai sustiprėjusi reakcija į netikėtus stimulus. Pavyzdžiui, staigus garsas aplinkoje. Žmogus pašoka ir reakcija užtrunka daug ilgiau, negu norėtųsi, kol jis nusiramina. Visa tai sukelia didelių sunkumų žmogaus socialinėje ar darbinėje srityje. Gali būti sustiprėjęs savęs nuvertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Pavyzdžiui, norisi atsiriboti, atsitraukti nuo žmonių.
Neretai nežinai, kokiais būdais jis veikia. Gali būti, kad ryškių simptomų išoriškai nematai. Bet tai veikia gyvenimo pasirinkimus. Ir tol, kol trauma nebus integruota ir prapręsta, tol žmogus negalės kokybiškai gyventi toliau“, – sako dr. O.Geležėlytė.
Išeitis, pasak specialistės, – siekti pagalbos ir trauminį procesą, vaizdžiai kalbant, „išimti“ iš vidaus.
„Turim labai daug gražių pavyzdžių, kai žmonės atsigauna, pasijaučia geriau. Mūsų darbo tikslas visada būna sumažinti patiriamus simptomus. Ar tai būtų potrauminis stresas, ar įvairios kitos reakcijos, tokios kaip nerimas, depresija ir panašiai,“ – pasakoja Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centro specialistė dr. O.Geležėlytė.
Dokumentinio filmo „Su kokiomis istorijomis mes augom“ trečiąją dalį žiūrėkite čia:
Ketvirtajame ir paskutiniame tiriamosios straipsnių serijos tekste kviečiame skaityti apie ilgalaikes nusikaltimo sukeltos traumos pasekmes emocinei sveikatai ir vėlesniems santykiams. Nagrinėsime galiojantį teisinį reguliavimą, galimybes nukentėjusiems žmonėms apsiginti sustingimo ar apsvaiginimo situacijose bei šiuo metu svarstomus pakeitimus – sutikimo koncepcijos įvedimą į baudžiamuosius įstatymus.
Tyrimą iš dalies finansavo:
