Tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas apgailestauja, kad visuomenė ir politikai nepamena, kad Lietuva pabėgėlius priima jau bemaž du dešimtmečius, o šie niekam nekliuvo, užtat visi ėmė rūpintis dėl būsimų atvykėlių.
Kilus diskusijoms dėl pabėgėlių perkėlimo iš Italijos, Graikijos ir Vengrijos, šalies viešoji erdvė prisipildė nepasitenki nimo, nors, vertinant pagal gyventojų skaičių,Lietuvai teks tik nedidelis būrelis pabėgėlių.
-
Kodėl pabėgėliams svarbiausias dalykas – jų turimas išmanusis telefonas
-
Ir lietuvis, ir siras Omaras Adi: „Lietuviai bijo musulmonų, nes nieko apie juos nežino“
-
Sugriautas mitas apie musulmonų abejingumą pabėgėliams: Turkija jau išleido 7,6 milijardo dolerių
-
ES pareigūnas atskleidė planą, kaip išlaikyti migrantus Turkijoje
-
Pabėgėlių integracijos Lietuvoje planas pagal vidaus reikalų ministrą
Daugiausia nepasitenkinimo gyventojai reiškia dėl musulmonų, baimindamiesi galimų terorizmo išpuolių bei nepažįstamos kultūros. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė, kad Lietuva negalinti priimti musulmonų, nes „neaišku, kas paslėpta po jų moterų drabužiais“.
Eurobarometro tyrimų duomenis, lietuviai priešiškai nusiteikę bet kokių imigrantų atžvilgiu. 58 proc. tautiečių nesutinka, kad imigrantai prisideda prie šalies gerovės augimo. Lietuviai ypač prieštarauja atvykėliams iš ne Europos Sąjungos (ES) šalių – tai neigiamai vertina 70 proc. apklaustųjų. Nors lietuviai nepritaria net karo pabėgėlių imigracijai, savo tautos emigraciją į bet kurią ES šalį net 90 proc. tautiečių vertina teigiamai.
„Ką matome, yra ne solidarumo stoka, o solidarumų – nacionalinių, etninių ir religinių, kurie patiria tarpusavio trintį dėl mūsų, kaip žmogiškų būtybių, pareigų, – susidūrimą‟, – pažymėjo vienas komentatorius.
– Etninių tyrimų institutas kasmet analizuoja visuomenės nuostatas imigracijos atžvilgiu. Kaip keičiasi visuomenės požiūris į imigrantus ir pabėgėlius?
– Tyrimai rodo, kad vyrauja tiek kultūrinio pobūdžio uždarumas, pasireiškiantis „kitaip atrodančių“ imigrantų atžvilgiu; tiek ekonominis barjeras, susijęs su daugumos ir imigrantų konkurencija dėl ekonominių ir kitokio pobūdžio išteklių. Pastebėtinos labiau neigiamos nuostatos imigrantų iš „tolimomis“ ar „svetimomis“ laikomų šalių atžvilgiu: Libano, Sirijos, Afganistano ir Afrikos šalių. Visuomenė nepritaria teiginiui, kad Lietuvoje gyvenantys ar į ją atvykstantys imigrantai praturtina šalies kultūrinį gyvenimą. Tai liudija, jog vienas esminių barjerų imigrantų integracijai – kultūrinio pobūdžio nuostatų barjeras.
Visuomenėje vyrauja nekintanti neigiamų nuostatų hierarchija traktuojant skirtingas imigrantų grupes; pavyzdžiui, darbo imigrantus ar pabėgėlius. Kita vertus, visuomenė nėra gerai informuota apie imigrantų gyvenimą; galima teigti, kad apie tarptautiniame ir nacionaliniame lygmenyje vykstančius imigracijos procesus visuomenė taip pat žino nedaug.
Jai trūksta informacijos apie Lietuvoje gyvenančius imigrantus. Visuomenės informavimo priemonės – bene svarbiausia ir labiausiai paplitusi visuomenės kontaktų su imigrantais forma. Todėl nenuostabu, kad požiūriui imigrantų ir pabėgėlių atžvilgiu didesnės reikšmės iki šiol turėjo ne socialiniai ryšiai, tiesioginiai kontaktai ir patirtys, bet žiniasklaidos teikiama informacija ir viešajame diskurse vyraujančios nuostatos. Nenuostabu, kad visuomenė pasisako už santykinai griežtą valstybės nuostatą atvykstančiųjų užsieniečių atžvilgiu.
Eurobarometro tyrimų duomenis, lietuviai priešiškai nusiteikę bet kokių imigrantų atžvilgiu
– Kodėl lietuviai taip baiminasi pabėgėlių ir apskritai kitokių žmonių? Ar tai – nacionalinis bruožas, ar jis būdingas visam regionui?
– Panašu, kad tai yra viso regiono bruožas. Lietuvoje situacija nėra tokia bloga kaip Vengrijoje ar Čekijos Respublikoje, kur griežtos antiimigracinės nuostatos deklaruojamos pakankamai viešai tiek politiniame, tiek visuomeniniame lygmenyje. Vis dėlto Lietuvos atvejis yra kiek išskirtinis, kadangi visuomenė imigracijos procesuose mato daugiau neigiamų negu teigiamų elementų, nors bendras užsieniečių skaičius Lietuvoje – vos didesnis nei 1 proc. Tai yra vienas mažiausių rodiklių visoje ES.
Žiūrėdami į ES patirtį, pamatysime, kad visuomenės, turinčios dideles imigrantų bendruomenes, migracijos procesuose įžvelgia socialinę, kultūrinę ir ekonominę naudą. O tokios šalys kaip Lietuva nesusiduria su dideliu imigracijos srautu, tad dėl viešojoje erdvėje vyraujančių nuostatų visuomenėje kuriami ar stiprinami stereotipai apie pabėgėlius ir kitus imigrantus. Jie susiję tiek su ekonominiais (našta mokesčių mokėtojams), tiek kultūriniais aspektais (kriminalizuojamas islamo tikėjimas). Deja, prie to prisideda neatsakingi politikų ir kai kurių komentatorių pasisakymai, jog Lietuva nežino, ką daryti su pabėgėliais ir kaip juos integruoti, kad Lietuva neturi pabėgėlių integracijos programų ir panašiai.
Panašu, kad didelė dalis visuomenės, o ir politikų, nesuvokia, kad Lietuva pabėgėlius priima nuo 1997 metų. Kad Lietuvai, įstojus į ES, darbo imigrantų skaičius Lietuvoje išaugo, įskaitant imigrantus iš Kinijos ir Turkijos. Iki šiol niekam nebuvo užkliuvę Lietuvoje ilgą laiką gyvenantys pabėgėliai ir kiti imigrantai. Tačiau kažkodėl visiems pradėjo skaudėti galvą dėl dabartinių pabėgėlių, kurie į Lietuvą atvyks pagal perkėlimo programą.
Reikia pasakyti, kad Lietuva turi pabėgėlių integracijos programą, yra infrastruktūra su kompetentingomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir ekspertais. Taigi vietoj emocinių pareiškimų apie integracijos programų nebuvimą reikia diskutuoti apie šių programų efektyvumą ir tarpsektorinio bendradarbiavimo modelį, įtraukiantį į integracijos procesus ne tik NVO, bet ir vietos bendruomenes, pasiryžusias teikti pagalbą pabėgėliams.
Vietoj neadekvačių siūlymų – leisti ar neleisti dėvėti burkas – tikslinga diskutuoti, kaip pabėgėlių kompetencijas susieti su Lietuvos darbo rinka, išvengiant išnaudojimo ir pažeidžiamumo. Vietoje beprasmių svarstymų apie daugiakultūriškumo žlugimą, kuris, beje, Lietuvoje dar neprasidėjo, tikslinga informuoti visuomenę apie tarptautinės migracijos iššūkius ne emociškai, bet su atsakomybe, remiantis empiriniais duomenimis.
– Gediminas laiškais kvietė žmones iš kitų šalių kurtis Vilniuje, Vytauto Didžiojo dėka šiandien galime skanauti karaimų gaminamus kibinus, XIX a. – XX a. pirmoje pusėje tūkstančiai lietuvių bėgo nuo karų ir persekiojimų ar ieškojo geresnio gyvenimo JAV, Australijoje, kitose Europos šalyse. Ar mūsų atmintis trumpa, ar šių dienų situacijos nereikėtų lyginti su anais laikais?
– Mūsų atmintis nėra trumpa, tiesiog kiek savanaudiška. Ketvirtadalis Lietuvos yra išsibarstęs po visą pasaulį. Pradedant pabėgėliais po Antrojo pasaulinio karo, baigiant ekonominiais migrantais po Sovietų Sąjungos žlugimo. Aš net nežiūrėčiau, kas vyko Gedimino laikais. Apsidairykime, kas vyksta šiuo metu. Migracija tapo nuolatine šiuolaikinių visuomenių būkle.
Vietoj neadekvačių siūlymų – leisti ar neleisti dėvėti burkas – tikslinga diskutuoti, kaip pabėgėlių kompetencijas susieti su Lietuvos darbo rinka
Deja, ES valstybių narių visuomenės į migracijos procesus žiūri siaurai. Kas galima mums, negalima kitiems. Ypač keista klausytis lietuvių emigrantų nusiskundimų, kad į Didžiąją Britaniją atvykstantys pabėgėliai atims darbus iš rytų europiečių. Jei patys migrantai, turintys migracijos patirties ir suvokiantys, ką reiškia integracija kitoje šalyje, yra nusistatę prieš pabėgėlių perkėlimą, ką kalbėti apie „vietos“ bendruomenes…
– Vakarų valstybės turi nekokios patirties, susijusios su imigrantais – pakanka prisiminti sprogdinimus Londono transporte, riaušes Paryžiaus priemiesčiuose. Lietuvoje situacija visai kitokia. Kodėl mes vis tiek priešinamės, kai Vakarai, atrodo, stengiasi užgniaužti pyktį?
– Didžiausia klaida – teroristinius išpuolius tiesiogiai susieti su nesėkmingos integracijos politika ar procesais. Jei ieškome priežasčių, susijusių su teroristiniais išpuoliais, ieškokime ne žmonėse, o politikoje. Ne integracijos, bet užsienio politikoje – karinėse invazijose Artimuosiuose Rytuose.
Kalbant apie Lietuvą, didžiausia bėda ta, kad tokio pobūdžio grėsmės žiniasklaidos pagalba adaptuojamos Lietuvai be jokio konteksto, o visuomenė tai priima ir suvirškina, todėl naivu tikėtis, kad ji pritartų pabėgėlių perkėlimui į Lietuvą. Negi kažkam atrodo, kad darbo neturintis ir integracijos politika nepatenkintas migrantas pavogs lėktuvą ir trenksis į dangoraižį? Nebūkime naivūs.
– Kaip siūlytumėte su šia baime kovoti? Iš kokių gerų pavyzdžių galime pasimokyti?
– Tikiu, kad su pirmaisiais perkeltais pabėgėliais baimės dings, o emocinės diskusijos nurims. Visi supras, kad atvažiuoja tokie patys žmonės, kurie nori gyventi, dirbti, vaikus vesti į mokyklą, eiti į parduotuvę, sportuoti. Su baime reikia kovoti žinojimu ir supratimu. Kuo daugiau žinosime apie migraciją, pabėgėlius, situaciją Sirijoje, Eritrėjoje ir Irake, tuo bus paprasčiau priimti tuos, kuriems iš tiesų reikia padėti. Lygiai taip pat, kaip lietuviams padėjo visas pasaulis, priimdamas ir paversdamas juos demokratijos šaukliais. Taigi, padėkime sirams, kad kažkada jie prisidėtų prie savo valstybės atkūrimo, kur jie bebūtų, ar pačioje Sirijoje, ar Lietuvoje, ar Vokietijoje.
– Kaip vyraujančią visuomenės nuomonę gali pakeisti žmonės, kurie nusiteikę ne taip priešiškai ir yra pasirengę padėti pabėgėliams mokytis lietuvių kalbos, susigaudyti mieste, gal net apgyvendinti ar suteikti darbo?
– Etninių stereotipų taip paprastai nepanaikinsi. Reikalingas švietimas ir migracijos patirtis. Džiugu, kad dalis visuomenės ne tik formaliai pritaria pabėgėlių perkėlimui, bet taip pat yra pasiruošę padėti asmeniškai. Tai – labai geras ženklas. Labai tikiuosi, kad geras pavyzdys užkrečia.
Didžiausia klaida – teroristinius išpuolius tiesiogiai susieti su nesėkmingos integracijos politika ar procesais
– O koks turėtų būti valstybės vaidmuo?
– Visų pirma – užtikrinti integracijos politikos įgyvendinimo efektyvumą, įtraukti į politikos kūrimą ir įgyvendinimą ekspertus, savivaldą, nevyriausybines organizacijas, migrantų organizacijas ir vietos bendruomenes, pasiruošusias padėti pabėgėliams visomis prasmėmis. Tam reikalingas ne tik tarpsektorinio bendradarbiavimo modelis, bet ir nuoseklus procesų koordinavimas, stebėsena bei vertinimas.
Antras svarbus elementas – užimtumas, susietas ne tik su Lietuvos darbo rinkos struktūros kaita, bet ir su pačių pabėgėlių išsilavinimu bei kompetencijomis.
Trečia, labai svarbu, kad pabėgėliai jaustųsi vietos bendruomenės dalimi, o tam reikalingas ne tik visuomenės pritarimas, bet ir švietimo politika bei adekvatus žiniasklaidos atsakas. Valstybė šiuos procesus turi koordinuoti ir, minėtų organizacijų pagalba, efektyviai įgyvendinti.
Bet svarbiausia, kad tiek politikai, tiek visuomenė suprastų, jog į Lietuvą atvažiuoja ne pabėgėliai ir darbo jėga, bet žmonės – tokie, kaip mes.
