„Daug metų būdamas Kibyšių kultūros namų direktoriumi, jis ne tik rengdavo tradicines šventes, būrė bendruomenę, su žmona ir kitais muziką mėgstančiais bičiuliais smagiai grojo savo įkurtoje kapeloje „Senas sodžius“, bet ir skleidė lietuvybės šviesą.
Nors likimas Tautvydui nepašykštėjo sunkių išbandymų, tačiau jis visada buvo optimistas, sutikdavo ir palydėdavo gražiu žodžiu. Buvome artimi dvasiškai – mūsų šeimų gyvenimus skaudžiai palietė Sibiro tremtis.
Klepočiuose tarp sudegintų sodybų buvo ir Tautvydo senelių namai. Jo šeima buvo ištremta, o Tautvydas gimė Krasnojarsko krašte, ten pat, kur buvo ir mano šviesaus atminimo tėveliai. Į Lietuvą grįžo 9 mėnesių.
Ne kartą pasikalbėdavom apie tai, kaip sovietinis režimas tragiškai sulaužė mūsų šeimų ir daugybės Lietuvos žmonių sulaužytus likimus. Tautvydas išmintingai sakydavo, kad reikia atsitiesti ir kiekvienam kuo tik gali prisidėti prie Lietuvos kūrimo.
Paskutinis smagus pabendravimas su juo buvo praėjusį rudenį, kai su bendražygiais susirinkome mūsų sodyboje Kasčiūnuose. Tuomet Tautvydas ir jo kapela mums dainavo patriotines dainas.
Jis savo siela buvo tikras dzūkas, visada pilnas optimizmo, paprastas ir šiltas žmogus, patikimas, nuoširdus Lietuvos patriotas.
Nuoširdžiai užjaučiu Tautvydo žmoną ir visus jo artimuosius, kultūros ir Kibyšių kaimo bendruomenes.
Ilsėkis ramybėje ir amžinai išlik mūsų atmintyje, tvirtas ir doras Dzūkijos Sūnau“, – savo paskyroje „Facebook“ rašo A.Jakavonytė.
T.Prieskienis gimė 1958 m. gegužės 2 d. Jis savo kelią kultūroje pradėjo 1997 metais Vilkiautinio kultūros namuose kaip meno vadovas, o nuo 1999-ųjų tapo Kibyšių laisvalaikio centro direktoriumi. Tačiau jo veikla neapsiribojo pareigomis – jis buvo tikras bendruomenės telkėjas, žmogus, kuris ne tik organizavo, bet ir įkvėpė.
Daug metų T.Prieskienis buvo aktyvus Kibyšių kaimo bendruomenės narys, vėliau – ir jos pirmininkas. Nuo 1996 metų vadovavo folkloro ansambliui, subūrė kaimo kapelą „Senas sodžius“, puoselėjo tradicijas, kurios gyvos iki šiol.
„Ypatingą vietą jo veikloje užėmė bendruomenės šventės – Oninės, rudens šventė „Po darbų“, Velykų lalavimo tradicija, kurią ne kartą įamžino ir LRT.
Per daugelį metų jis suorganizavo daugybę renginių, su kolektyvais garsino Varėnos kraštą visoje Lietuvoje ir visada liko arti žmonių – paprastas, šiltas, nuoširdus.
Netekome žmogaus, kuris savo darbais ir širdimi kūrė bendruomenę. Jo šviesa, atsidavimas ir meilė kultūrai dar ilgai gyvuos žmonių prisiminimuose“, – rašoma Varėnos rajono savivaldybės pranešime.
