Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Misionierius iš Ruandos: „Blogų tautų nėra“

Kun. Hermanas Šulcas su auklėtiniais iš Ruandos.
Irmos Ozturhan/15min.lt nuotr. / Kun. Hermanas Šulcas su auklėtiniais iš Ruandos.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje jau keletą savaičių vieši misionierius Hermanas Šulcas iš tolimosios Afrikos valstybės Ruandos kartu su grupele auklėtinių. „Aš juos čia atsivežiau ne tam, kad sniegą parodyčiau, kaip sakė kažkas iš spaudos, o kad jie pabūtų tarp žmonių, pajustų jų gerumą“, – vizito su septyniais ruandiečiais Lietuvoje tikslą paaiškino svečias iš šalies, prieš 17 metų nuniokotos pilietinio genocido.

Kalbant apie kunigą Hermaną Šulcą, turintį tiek lietuviško, tiek ir vokiško kraujo, nepakanka vien kelių sakinių jo biografijai aprėpti. Ši asmenybė per 71 gyvenimo metus keliskart išgyveno karą: jo akyse žuvo vokietis tėvas, o po daugelio metų, kai misionierius įleido šaknis Ruandoje, buvo liudininkas kraupaus pilietinio genocido, kurio metu žuvo daugybė jo įkurtoje mokykloje globojamų vaikų. Iš 120 vaikų tąkart išgyveno vos dvylika, o iš viso per šimtą dienų buvo nužudyta beveik milijonas Ruandos gyventojų. Vėliau misionierius mokyklą atkūrė, o ši ilgainiui tapo gimnazija. H.Šulcas nuolat lankosi Lietuvoje, kurioje gimė. Kėkštuose, Kretingos rajone, jis įsteigė Jaunimo sodybą, kurią savaitgaliais lanko rizikos bei asocialių šeimų vaikai. Svečiuodamasis gimtinėje, pamokslų metu kunigas H.Šulcas vis paliečia tą pačią jautrią širdies stygą – Ruandą, išgyvenusią pilietinį genocidą ir palikusią gilų pėdsaką atmintyje. „Man skaudu girdėti, kai žmonės ruandiečius vadina laukiniais, esą jie pjaunasi vieni su kitais. Blogų tautų nėra, yra tik žmonių, kurie kursto nesantaiką“, – sakė H.Šulcas. Pasak jo, iš Afrikos išvykus visiems atėjūnams, šis žemynas suklestėtų. Apie prisiminimus ir dabarties įžvalgas kalbėjomės su H.Šulcu.

– Kas jūsų palydovai Lietuvoje?

– Atvykau su septyniais jaunuoliais iš Ruandos: trys mergaitės yra ūkininkės, gyvena trobose, kuriose nėra elektros ir vandens. Artimiausias vandens šaltinis – už penkių kilometrų ir jos kasryt eina to vandens parnešti ant savo galvų ąsočiuose. Keli atvykę jaunuoliai – studentai, jie lankosi jau nebe pirmą kartą. Tiesa, čia labai šalta, tad visi buvo susirgę.

– Ruandoje jūs su misija – jau daugiau nei tris dešimtmečius. Kaip pasikeitė ši Afrikos šalis nuo tada, kai pirmąkart ten atvykote?

– Ruanda yra tokia šalis, kokią jūs ir matote per televizijos rodomas kelionių laidas, bet ją keletu žodžių apibūdinti labai sunku. Dar visai neseniai ten nebuvo mobiliojo ryšio, o dabar jis prieinamas nemažai daliai gyventojų ir mobiliuosius telefonus įsigyti galima labai pigiai. Tai didelė pagalba žmogui. Anksčiau vietos gyventojai vienas kitą prisišaukdavo būgnais ar rėkdami. Yra žmonių, kurie vis dar gyvena gana primityviomis sąlygomis, turi mažai higienos priemonių, riboti ir jų finansiniai ištekliai, bet žmonės jau turi galimybę lankyti mokyklą. Tie, kurie jas baigia ir pakliūva į Jungtinių Tautų įsteigtas administracijas, turi didesnes galimybes ką nors pasiekti gyvenime. Šeimos stengiasi kaip įmanydamos, kad jų vaikai išsimokslintų, tačiau jiems nepakanka lėšų. Tarkime, jei šeima laiko karvę, tai dėl vaiko, kuris eina į gimnaziją, tą vienintelį gyvūlį parduoda, kad apmokėtų jo mokslus.

– Jūs jau daugelį metų pats diegiate mokslą vietos vaikams. Kaip šiandien atrodo jūsų mokykla, ko ten mokomi jaunuoliai?

– Mūsų mokykloje mokosi apie 400 vaikų. Aukštesniuose gimnazijos kursuose mes jiems dėstome specifinius dalykus: informatiką, statybą, agronomiją, vaikai mokosi viešbučių paslaugų subtilybių. Baigę mokslus įgyja šias profesijas. Prisimenu, kai mūsų misija pirmą kartą apsilankė Ruandoje, ten nebuvo nė vienos bažnyčios. Dabar jau yra penkios bažnyčios ir salė, kurioje renkasi jaunimas, jiems ten vyksta įvairūs kursai: informatikos, kalbų.

– Kaskart atvykęs į Lietuvą pamokslų bažnyčiose metu dalijatės patirtimi Juodajame žemyne. To, kas Ruandoje nutiko 1994-aisiais, turbūt geriau neprisimintumėte visai? 

– Iki šiol tai prisiminti skaudu. Kartais, kai sukyla emocijos ir noriu išverkti skausmą, prisimenu bičiulio žodžius, kuris savo akimis matė, kaip mačetėmis žudomi vaikai ir jų tėvai. Kai prasidėjo neramumai, jis klausė Dievo: kuo tie vaikai skiriasi nuo mano vaiko, kuris dabar sėdi mokykloje, o ryte dar pusryčiavo prie vieno stalo? Kas jam gali nutikti? Tai, kas vyko anuomet, buvo vadinama pilietiniu genocidu, bet juk staiga vietos gyventojai nepradėjo eiti vienas prieš kitą? Tą karą kurstė tie patys europiečiai, amerikiečiai, kurie gauna daug naudos iš gamtinių Ruandos išteklių. Iki šiol ten pilna svetimtaučių, bet politinė situacija stabili. Ruandienčiams skaudu prisiminti tą karo žaizdą, o pastaroji protestų banga Egipte, Tunise sustiprino tenykščių žmonių baimę.

– Kiek teisingi gandai, kad Ruandos berniukai dar vis grobiami tarnauti į nelegalias armijas?

– Pačioje Ruandoje to jau nebėra, bet Konge tokių grupuočių dar vis yra. Buvo laikas, kai Ruandoje vis prapuldavo vaikų ir galvodavome, kur jie dingo. Neseniai skaičiau vienoje knygoje, kurioje autobiografiją pristato žymaus leidinio „The Times“ žurnalistas, norėjęs pakartoti amerikiečių tyrinėtojo Henrio M.Stanley kelionę Kongo upe. Taigi knygoje jis pasakojo, kaip Konge rado daugybę vaikų, ruošiamų karui. Ten yra visokių karinių grupuočių.

– Grįžkime prie pokyčių temos. Minėjote, kad Ruanda per kelis dešimtmečius pasikeitė iš esmės. Kokius pokyčius matote atvykęs čia, į Lietuvą?

– Pokariu nusipirkti gabalą muilo buvo tikra šventė, pasitaikanti nebent per Kalėdas. Dar pamenu 1991 metų gruodį ir palyginu su dabartimi – baisus skirtumas! Anuomet Vilniuje neradau vyno, tik vėliau su bičiuliais universiteto bibiliotekoje radome. Greičiausiai bibliotekininkas savo turėjo atsinešęs, nes parduotuvėse anuomet nebuvo (juokiasi – red. past.). 

– Dažna Afrikos, ypač šiaurinės dalies, šalis pasižymi vienu bruožu – šalia prabangios vilos galima išvysti įsikūrusius varguolius, susirentusius lūšnas iš kartono, šakų, tačiau jie visi atrodo savaip laimingi. Ar pastebite tai Ruandoje?

– Tai neišvengiama tose šalyse, kur socialiniai skirtumai yra labai akivaizdūs. Lietuvoje pensininkas, gaunantis kelis šimtus litų, labai neišsiskiria iš kitų žmonių, o Afrikoje atotrūkis tarp socialinių sluoksnių – milžiniškas. Prieš tai teko lankytis Brazilijoje, ten situacija labai panaši. Aš, kai noriu dvasiškai atsigauti, iškeliauju su mokiniais į kaimus. Įsikuriame su palapinėmis ir gyvename primityviomis sąlygomis su pačiais vargingiausiais. O kad jie jaučiasi laimingi – tikra tiesa. Užtraukia vakarais vietinį cigarą, išgeria bananų alaus  ir kad jūs matytumėte, su kokiu pasitenkinimu jie tai daro! Aš jiems net pavydžiu to sugebėjimo džiaugtis. Jie basi, nieko neturi, tačiau tas linksmumas – nepaviršutiniškas. Bandau rasti žodį, kuris juos geriausiai apibūdintų… Jie natūraliai giedri, štai! Pusiausvyrą gyvenime jaučia: neturi nei santaupų, jokių garantijų, tačiau turi užkrečiančią ramybę. Aš tomis akimirkomis sakau: Dieve mano, jie nieko neturi, bet jų egzistencinis džiaugsmas tiesiog pavydėtinas.

Sakote, europiečiams to trūksta?

– Kaskart tai pastebiu grįžęs į Senąjį žemyną – žmonės tokie surūgę. Lietuvoje tas pats. Klausiu savęs: ko jiems čia trūksta? Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą pries dvidešimt metų, Vilniuje ir Kaune, atrodo, galėjai kiekvieną žmogų užkalbinti lyg brolį ar seserį, bet tai dingo ir to labiausiai trūksta. Iš afrikiečių mes galėtume pasimokyti bičiuliškumo, artimų šeimos ryšių palaikymo ir solidarumo.

– Ar pilietinio genocido metu šios vertybės žmonių neapleido?

– Iliustruosiu mintį paparastu pavyzdžiu. Laimutė (viena iš atvykusių kartu ruandiečių – red. past.), kai prasidėjo pilietinis genocidas Ruandoje ir visi ėmė nerimauti, klausinėti, kodėl žmonės žudomi, girdėjo, kad yra stovyklų, kuriose glaudžiasi 50–60 tūkst. žmonių. Netikėjau. Nuvažiuojame – iš tikrųjų: palapinėse Jungtinių Tautų apgyvendinti žmonės vienas šalia kito karštyje dienos metu, beveik be maisto ir vandens, laukia, kada viskas baigsis. Visi liūdni, išsigandę. Tarp jų lakstė mažas vaikiukas ir niekas nežinojo, kur jo tėvai. Mums važiuojant namo Laimutė sako: „Paklausiu mamos, ar galiu grįžti į stovyklą ir pasiimti tą vaikelį pas mus.“ Įsivaizduokite, mama ją išbarė! Už ką? Už tai, kad ji iškart to vaiko neatsivežė namo, ir sakė, jog tokie vaikai visuomet pas juos turi vietos.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min