„Baisu man. Bet jei pasiryžau – aš tai padarysiu“, – sako greta sėdinti viena moksleivė. Kitas su šuolių instruktoriumi dar tikslinasi detales, kaip saugiai nusileisti aerodrome.
„Kur jūsų šypsenos?“, – perrėkdamas lėktuvo ūžesį klausia instruktorius ir atidaro duris. Į „kukurūzniko“ vidų įsisuka šaltas rugsėjo vėjas.
Pirmieji trys šešiolikmečiai prieina prie atdarų durų. Liko tik vienas žingsnis. Apačioje driekiasi miškai, matosi Pociūnų aerodromas, kiek toliau vingiuoja Nemunas, raitydamas savo garsiąsias kilpas. Po kojomis – 800 metrų praraja.
Kariuomenę reklamuoja netradiciniais būdais
„Kol kas pagrindinė mūsų funkcija – prižiūrėti, kaip laikomasi karo prievolės. Tačiau palaipsniui antra mūsų užduotis tampa vis svarbesnė – tai priėmimas į profesinę karo tarnybą, – sako Karo prievolės administravimo tarnybos (KPAT) atstovas Laimis Bratikas. – Mes puikiai suprantam, kad nereklamuodami kariuomenės, neturėsime, ko į ją priimti. Todėl reklamuodami kariuomenę, naudojame įvairius metodus. Vienas iš tokių būdų – susitikimai su moksleiviais, per kuriuos pasakojame apie kario kasdienybę, profesiją ir misijas. O tuo pat metu bandome ieškoti ir naujų formų“.
Pasak L.Bratiko, per susitikimus salėse ar klasėse moksleiviams tik pasakojama apie kario tarnybą. Tuo tarpu lauko sąlygomis moksleiviai gali ne tik iš arti apžiūrėti karinę techniką ar ginklus, bet ir juos pačiupinėti, pasivažinėti šarvuočiais, pasėdėti sraigtasparnyje. Moksleiviams organizuojamos viktorinos, estafetės, sportiniai žaidimai.
„Smalsiausiems, geriausiems vaikams suteikiame galimybę iššokti iš lėktuvo su parašiutu. Žinoma, šiuo atveju jie būna atrinkti iš anksto, – pasakoja L.Bratikas. – Bus jie kariai ar ne – čia jau kita šneka. Bet apie kariuomenę jie turės savo nuomonę. Mes paprastai kviečiam vyresnių klasių moksleivius. Jeigu atsiranda vienas kitas mažesnis, jo niekas neišvaro, tik mes neleidžiam jam šokti su parašiutu. Šuoliai yra griežtai riboti nuo 16 metų, reikalingi tėvų sutikimai, visi iš lėktuvo šokantys moksleiviai apdraudžiami“.
KPAT atstovai teigia, kad jie nekelia sau tikslo kariuomene sudominti visų iki vieno moksleivių. Svarbu, kad vyresniųjų klasių moksleiviai turėtų tikrą informaciją apie kariuomenę ir per tokius susitikimus susidarytų savo nuomonę.
„Siekiame, kad jaunimo pažintis su kariuomene įsimintų ilgam ir ieškome netradicinių darbo su jaunimu būdų. Užsienio mokslininkai teigia, kad šuoliai su parašiutu yra veiksminga asmenybės stiprinimo priemonė, kurioje persipina mokslo, drausmės, komandinio darbo elementai ir emocijos“, – sako KPAT viršininkas Tomas Pilvinis.
KPAT atstovai teigia, kad tokie kariuomenės pristatymai labai dera su mokyklų programose numatytu pilietiniu ugdymu, susipina su mokyklose vykdomu profesiniu orientavimu.
Neišsiskleidė parašiutas? Nieko baisaus...
Penktadienį Pociūnų aerodrome, kur įsikūręs Kauno parašiutininkų klubas, šurmuliavo maždaug šimtas moksleivių iš Vilniaus Fabijoniškių ir Jeruzalės vidurinių mokyklų, Užupio gimnazijos, Ukmergės jaunimo centro atstovai ir jaunieji šauliai iš Utenos ir Švenčionių rajono.
Užsienio mokslininkai teigia, kad šuoliai su parašiutu yra veiksminga asmenybės stiprinimo priemonė, kurioje persipina mokslo, drausmės, komandinio darbo elementai ir emocijos. Kol vieni moksleiviai dalyvavo kariškių organizuotose estafetėse, su išminuotojais ieškojo tariamų sprogmenų, važinėjosi šarvuočiais ar bendravo su sraigtasparnio pilotais, trisdešimt laimingųjų klausėsi kelias valandas trunkančio šuolių parašiutu instruktažo.
Instruktoriai teigia, kad svarbiausia – šokančiųjų saugumas. Todėl instruktažas trunka apie keturias valandas. Per jas ne tik smulkiai papasakojama apie parašiutą, jo konstrukciją ir valdymą, bet ir aptariamos nenumatytos situacijos.
„Parašiuto, su kuriuo šoksite, konstrukcija tokia, kad neišsiskleisti jis negali, – moksleiviams ramiai dėsto instruktorius. – Bet jei netyčia jis ir neišsiskleistų, nieko baisaus. Turite atsarginį. Nebijokite. Jums jo neprireiks. Svarbiausia, leidžiantis parašiutu, – teisinga kojų padėtis. Tai labai svarbu, kad paskui šuoliu jums nereikėtų džiaugtis kur nors pas traumatologus“.
Instruktoriai moksleiviams liepia atlikti kelis šuoliukus nuo nedidelio tramplyno, kad paaugliai žinotų, kaip teisingai laikyti kojas leidžiantis parašiutu. Ant treniruoklio parodoma, kaip valdyti parašiutą, aptariami nenumatyti atvejai. Tokie, kaip nusileidimas į upę ar mišką.
Beje, instruktoriai teigia, kad miškas jiems kelia daugiausiai rūpesčių. Vienas kitas parašiutininkas kartais nusileidžia į medžius. „Jus mes saugiai nukelsime. Šakos sušvelnins smūgį. Bet nuo medžių viršūnių nukabinti parašiutą yra nepaprastai sudėtinga“, – sako instruktoriai.
Nejauti aukščio baimės? Laikas pas psichiatrą
Vasarą KPAT organizavo du tokius moksleivių susitikimus su kariškiais, vainikuojamus paauglių šuoliais iš lėktuvo. „Mes prašome, kad mokyklos pačios parekomenduotų vaikus, kurie verti šuolio. Šuolis parašiutu – tai savotiška paskatinimo forma. Mūsų sąlyga viena – parinkti vaikus, kurie dar nėra šokę parašiutu. Norinčių šokti paprastai būna daugiau, nei yra vietų. O pagrindinė problema šokant su parašiutu – vėjas. Saugumas mums yra svarbiausias dalykas, todėl dažnai reikia laukti, kol vėjas nurims“, – sako L.Bratikas.
Nedrąsu buvo žengti tą lemiamą žingsnį pro lėktuvo duris. Širdis virpėjo. Bet dabar jau žinom, kas tai yra. Progai pasitaikius ir vėl bandysime šokti. Saugiai šokti su parašiutu galima, jei vėjas neviršija 5 m/s. Parašiutas, su kuriuo šoka moksleiviai, prie žemės artėja irgi panašiu greičiu. Vėjas, netinkamai užsiėmus padėtį, prideda dar 2,5 m/s. Tad kartais išklausius instruktažą, ant pečių užsidėjus kuprinę su parašiutu, tenka laukti dar kelias valandas, kol vėjas nurimsta.
„Negraužkite savęs dėl to, kad jums neramu. Aukščio baimę turi jausti visi žmonės. Mes irgi bijojome. Jei žmogus nejaučia aukščio baimės – tai jau negerai. Jam laikas pas psichiatrą. Kai pakilsime – klausykite instruktoriaus komandų ir jas vykdykite. Gavus komandą šokti – „nestabdykit“. Į instruktorių nesikabint ir nebandyt ištempti iš lėktuvo kartu su savimi. Vis tiek nepavyks. O jei kylant kas nors persigalvos ir nuspręs nešokti – tiesiog pakelkite ranką. Iš lėktuvo per jėgą mes tikrai nieko nemėtome“, – skamba paskutiniai nurodymai prieš pat pakylant lėktuvui.
„Kai kilometro aukštyje prieini prie lėktuvo durų, turi sukaupti visą drąsą, mobilizuoti tiek psichologines, tiek fizines jėgas ir atlikti šuolį. Po to, kai iššoki, nėra kelio atgal – yra tik kelias į priekį. Buvęs „Aš“ pasilieka lėktuve, ant žemės nusileidžiama nauju žmogumi“, – sako T.Pilvinis.
KPAT viršininkas į padangę pakilusiems moksleiviams parodė pavyzdį, pirmas iššokdamas į 800 metrų prarają. Iš paskos vienas po kito žemyn nėrė 30 moksleivių. Kartu su jais po ilgų dvejonių šoko ir Jeruzalės vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoja Daina Norkuvienė. Lėktuvas su moksleiviais į padangę tądien kilo net tris kartus.
„O gal čia galima atvažiuoti dar kartą? Tiesiog šiaip pašokinėti parašiutu“, – klausia viena moksleivė nusileidusi ant žemės. Kitas švytintis vaikinas sako, kad dar niekada nematė tokių gražių Lietuvos vaizdų, kaip šį kartą leisdamas parašiutu.
„Nedrąsu buvo žengti tą lemiamą žingsnį pro lėktuvo duris. Širdis virpėjo. Bet dabar jau žinom, kas tai yra. Progai pasitaikius ir vėl bandysime šokti“, – tvirtino moksleiviai.
Pirmojo šuolio parašiutu pažymėjimus įteikęs Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sveikino paauglius, kurie nugalėjo save ir išdrįso žemėn leistis parašiutu. KPAT atstovai teigia tikintys, kad išdrįsę parašiutu šokti moksleiviai, gyvenime gali daug pasiekti. Tokias savo mintis kariškiai grindžia 2002 m. JAV Jeilio universitete atliktu tyrimu, per kurį buvo siekiama išsiaiškinti, kokią įtaką asmenybei turi šuolis parašiutu.
Tiriamųjų grupę sudarė studentai, kurie iki tol niekada nebuvo šokę parašiutu. Po šuolio visi be išimties tyrimo dalyviai ėmė labiau pasitikėti savimi. 78 proc. tiriamųjų teigė jaučiantys, kad norėtų gyvenime nuveikti ką nors reikšmingo, 64 proc. studentų po šuolio pagerino mokslo rezultatus. Beveik visi žadėjo šuolį pakartoti.
Renginius organizuos ir ateityje
KPAT žada, kad ir toliau moksleiviams organizuos pažintį su Lietuvos kariuomenę. Ateityje planuojami specialūs žygiai, pratybos kariniuose poligonuose.
„Šiemet dar ne viskas pavyko, ką buvome suplanavę. Karo prievolės tarnyba turi keturis pagrindinius centrus – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje. Šį kartą renginį vaikams organizavo Vilniaus centras. Bet ir kitiems centras leidžiama pasireikšti. Planuojame moksleivius supažindinti ir su Karinėmis jūrų pajėgomis, gal pavyks vaikams suorganizuoti plaukimą tikru burlaiviu ar nardymo pamokas. Kitais metais panašių renginių tikrai bus, tad neturėtų nusiminti tie, kuriems dabar tik penkiolika“, – sako L.Bratikas.
