„Esame ne kavinukė, o restoranėlis, – skanaujant pasakiško skonio legendinį tiramisu mane pataiso Anastasiia. – Vasarą atidarome terasą, iš viso turime 10 staliukų lauke ir viduje. Žmonių tuomet netrūksta. Atvyksta iš Vilniaus, Kauno. Ne sezono metu dirbame tik nuo penktadienio iki sekmadienio.“
Pirmiausiai akį viduje patraukia nedidukas židinys, smulkios interjero detalės, rankų darbo paveikslai, baldai iš ąžuolo, nustebina netikėtas smilkalų dvelksmas.
Susimąstau, kad čia, tikėtina, netilptų nė 15 klientų. Ar tuo ne sezono metu nėra per ankšta?
„Užtenka vietos, kaip tik jaukiau, nes priimi kaip namuose, pasikalbi su lankytojais, lyg su draugais. Gera atmosfera visuomet“, – lietuviškai į klausimus atsakinėjo Anastasiia.
Stebiuosi jos drąsa kalbėti mūsų kalba, kuri dažnam užsieniečiui – sunkiai įkandama. Ne šiaip kalbėti, o net duoti interviu žurnalistams prieš kameras. Kadangi restoranėlio savininkas Erikas atostogauja, jai tenka vienai atlaikyti visą staiga užplūdusio dėmesio bangą.


