Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugsėjo 3d. 08:15

Molėtų žydų atminimo eitynėse dalyvavęs pianistas: atleisti žudikams gali tik jų aukos ir Dievas

Eisena, skirta išžudytiems Molėtų krašto žydams pagerbti
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Eisena, skirta išžudytiems Molėtų krašto žydams pagerbti

Lietuva privalo prisiminti skaudžius savo istorijos periodus ir apie juos kalbėti garsiai įvardinama tiek žudikus, tiek didvyrius. Tik teisybė padeda kovoti su skausmu ir stereotipais, sako prieš 75 metus išžudytų Molėtų žydų atminimui pagerbti skirtoje akcijoje „Atminties maršas“ dalyvavęs ir organizuoti ją padėjęs pianistas Leonas Kaplanas.

Išskirtiniame interviu portalui 15min L.Kaplanas pasakoja apie savo šeimos istoriją bei dalinasi mintimis apie lietuvių bei žydų santykius.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Leonas Kaplanas
Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Leonas Kaplanas

– Papasakokite apie savo šeimą. Kaip Jūsų tėvams pavyko išgyventi Holokaustą?

– Mano mama – molėtiškė. Ji gimė 1921 m., prieš karą ištekėjo bei persikraustė gyventi į Kauną. Dirbo, kaip tuomet sakydavo, iškirpėja, dabar ją vadintume dizainere. Jos pirmasis vyras dirbo banke. Neužėmė aukšto posto – buvo eilinis banko darbuotojas.

Prasidėjus karui, atėję vokiečiai paskelbė, kad išsilavinę žydai turi susirinkti į vieną aikštę Kaune. Mano mamos pirmasis vyras buvo tarp jų. Susirinkę žydai buvo suimti, ir mano mama iki pat karo pabaigos nenutuokė, koks likimas ištiko jos vyrą. Tik po karo ji sužinojo, kad jis su kitais buvo sušaudytas.

Žmonės badavo, daug žmonių mirė nuo bado, tarp jų ir mano prosenelė.

Likusius žydus vokiečiai suvarė į getą dabartinėje Vilijampolėje. Žmonės badavo, daug žmonių mirė nuo bado, tarp jų ir mano prosenelė. Vokiečiai pradėjo periodiškai mažinti geto gyventojų skaičių, atrinkdami žmones sunaikinimui.

Buvo kelios tokios akcijos – vienos metu sunaikinta du tūkstančiai žydų, kitos – penki, trečios – dešimt tūkstančių. Buvo ir vaikų naikinimo akcija. Tą dieną žydus išvijo į darbus, o kai grįžo, daugelis savo vaikų neberado. Savo septynerių metų sūnų iš pirmos santuokos tos akcijos metu prarado ir mano tėvas.

Vienos tokių akcijų metu tarp dešimties tūkstančių žydų, kurie tą dieną turėjo būti sušaudyti IX forte, buvo atrinkta ir mano mama. Į pagalbą gabenti žydus žudynes organizavę vokiečiai pasikvietė Vermachtą – Vokietijos kariuomenę. Į aikštę, kur stovėjo visi žydai, atvyko Vermachto karininkas. Mano mama pažiūrėjo jam į akis ir pajuto, kad jam yra gėda ir skaudu. Svarbu suprasti: Vokietijos armijos kariai ir karininkai savo akimis tokių žiaurumų dažniausiai nematydavo. Jie buvo girdėję, kas vyksta, bet fiziškai to nebuvo matę.

Kauno žydų getas
Kauno žydų getas

Visus žydus grupėmis po 600-700 pėsčiomis vedė į IX fortą. Nuvesti žydai būdavo sušaudomi, tada vokiečiai grįždavo ir paimdavo naują grupę. Šaudė vien tik lietuviai, vokiečiai organizavo. Kadangi žydų buvo daug, tai užsitęsė visą naktį. Mano mama liko nepaimta iki paskutinės grupės, kol sutemo.

Galiu tik spėlioti, bet manau, kad jis matė, kas vyksta su žydais IX forte, jį graužė sąžinė ir jis norėjo išgelbėti bent kelis asmenis.

Ir tada tas Vokietijos armijos karininkas, kurį minėjau, motociklu sugrįžęs iš IX forto priėjo prie mano mamos, dar vienos merginos ir dar vieno jaunuolio ir pasakė jiems kuo greičiau bėgti. Galiu tik spėlioti, bet manau, kad jis matė, kas vyksta su žydais IX forte, jį graužė sąžinė ir jis norėjo išgelbėti bent kelis asmenis. Mano mama neturėjo kur bėgti, todėl įsimaišė į grupę iš darbo vietos grįžtančių žydų ir grįžo į getą.

Po kokio mėnesio vokiečiai uždarė getą. Visi likę gyvi žydai buvo padalinti į kelias grupes. Mano mama buvo išsiųsta į Aušvicą, o vėliau pervežta į Štuthofą, kur keliavo visos moterys iš Kauno geto. Vyrai buvo išsiųsti į Dachau. Tarp jų buvo ir mano tėvas: tuo metu mama dar jo nepažinojo.

Štuthofe mamai irgi nebuvo pyragai. Tai buvo darbo stovykla, žmonės mirdavo nuo ligų, nuo bado, o kartais girti vokiečiai tiesiog išeidavo ir šaudydavo į kalinius, kaip žaidime.

Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Štuthofo krematoriumas
Andriaus Vaitkevičiaus/15min.lt nuotr./Štuthofo krematoriumas

Kai priartėjo rusai, stovyklai vadovavę vokiečiai nutarė trauktis link Berlyno, o kalinius pasiimti kartu. Buvo žiema, vokiečiai traukėsi mašinomis, o kaliniai – pėsti. Jie buvo alkani, neapsirengę, daug jų krito pakeliui. Kritusius asmenis vokiečiai iškart sušaudydavo.

Kartais girti vokiečiai tiesiog išeidavo ir šaudydavo į kalinius, kaip žaidime.

Vieną naktį atsikėlę kaliniai suprato, kad vokiečių nebėra. Netrukus atėjo rusai – tai buvo nauja problema. Mano mama neturėjo dokumentų ir neturėjo kaip įrodyti, kad nėra vokietė. Be to, mano mama nemokėjo rusiškai. Daug rusų armijos kareivių žydų net akyse nebuvo matę, visas sutiktas moteris laikė vokiečių šnipėmis ir dėl to manėsi galintys jas prievartauti.

Rusai areštavo mano mamą, dar kelias moteris, suvarė į gilų rūsį ir vertė lupti bulves rusų kareiviams. Jos buvo alkanos, be jėgų, ir, pasakojo mama, net tarpusavyje kalbėjo, kad jau geriau vokiečiai jas būtų sušaudę. Tačiau kitą dieną, mamai kaip tik išėjus į lauką, prie jų prijojo žydiškos išvaizdos rusų armijos karininkas. Jos jį užkalbino, ir paaiškėjo, kad jis išties žydas. Tas karininkas jas išlaisvino ir joms išrašė laikinus dokumentus.

Mano mama galėjo rinktis – ar vykti atgal į Lietuvą, kuri jau buvo SSRS dalis, ar keliauti į pabėgėlių stovyklą Vakarų Europoje. Kiti bandė įkalbinti mano mamą, kad ši trauktųsi į Vakarus, sakydama, kad Lietuvoje ji jau vis tiek gyvų giminių neras. Tačiau vildamasi, kad kažkas išgyveno, ji grįžo į Lietuvą.

Vis dėlto Lietuvoje ji beveik nieko nerado. Išgyveno tik vienas jos brolis, paimtas į sovietinę armiją, 16-ąją lietuvišką diviziją. Jie abu nuvažiavo į Molėtus, į namą, kur jos tėvai, mano seneliai gyveno prieš karą. Ir rado, kad name gyvena jau kiti žmonės – lietuviai.

Nei vienas jų nežinojo, kas nutiko – Molėtų žudynių metu mama buvo Kaune, o jos brolis – kariuomenėje. Buvęs jų kaimynas lietuvis, su kuriuo mano mama gerai sutarė, papasakojo, kas įvyko. Pasirodo, mano mamos šeima jau buvo susipakavusi daiktus ir pasiruošusi sprukti, bet dar tikėjosi, kad į Molėtus grįš mama su vyru, ir nutarė palaukti.

moletaiproject.com nuotr./Molėtų žudynės
moletaiproject.com nuotr./Molėtų žudynės

Ir tada, pasak kaimyno pasakojimo, pas mano mamos tėvus atvažiavo kunigas iš Dubingių, jo broliai bei dar du vyrai, abu ginkluoti. Jie pareikalavo mano senelio atiduoti arklius. Senelis nenorėjo atiduoti, priešinosi, bet jie jį sumušė, atėmė arklius ir išgrobstė jau supakuotus daiktus. O netrukus, mano seneliams taip ir nepabėgus, įvyko ir pati tragedija.

– O kas nutiko po karo?

– Po karo mano mama apsistojo Vilniuje, čia ir susipažino su mano tėvu. Prieš tai mano mama mano tėvą matė tik kartą – jiems gyvenant gete, jis buvo jai atnešęs savo švarką, kad ji iš švarko padarytų paltuką jo sūnui, tada dar gyvam. Pirmoji mano tėvo žmona tada jau buvo sušaudyta.

Pačiuose Molėtuose gyvų žydų po karo neliko. Išgyveno tie Molėtų žydai, kurie dar prieš karą apsistojo Kaune ir pergyveno tiek getą, tiek darbo stovyklas. Taip pat išgyveno žydai, kurie dar pirmosios SSRS okupacijos laikais kartu su lietuviais buvo ištremti į Sibirą ar paimti į Raudonąją armiją. Apskritai, tuo metu apie penktadalį į Sibirą tremiamų Lietuvos piliečių sudarė žydai. Todėl sakymas, kad žydai trėmė lietuvius ir todėl nusipelnė savo likimo – čia šlykšti fikcija, aukų pažeminimas ir savotiška lietuvių gynyba nuo fakto, kad tai lietuviai šaudė žydus.

– O kaip klostėsi Jūsų paties gyvenimas?

– Aš gimiau 1955 m. Būdamas septyniolikos metų, 1972 m. išvykau Į Izraelį, ten baigiau mokslus. Esu pianistas. Tarnavau Izraelio kariuomenėje, tada išvykau toliau mokytis į Ameriką. Ten gyvenau dvidešimt aštuonerius metus, Prieš dvylika metų grįžau į Lietuvą nuolat gyventi. Tiesa, nuo pat tada, kai atsivėrė sienos, į Lietuvą atvykdavau kasmet, du-tris kartus per metus.

– Kada gimė idėja pagerbti išžudytų Molėtų žydų atminimą eitynėmis?

– Idėja organizuoti „Atminties maršą“ gimė prieš pusantrų metų Tzvi Kritzeriui. Jis buvo ir pagrindinis organizatorius, ir pagrindinis renginio mecenatas. Taip pat jis kuria dokumentinį filmą apie Molėtų žydų istoriją ir palikimą.

Organizavimo pradžia buvo nelabai saldi. Per pirmą susitikimą meras pasakė, kad Molėtų savivaldybė prie renginio prisidės tik morališkai.

Bet kai pasirodė Mariaus Ivaškevičiaus straipsnis, mero požiūris pasikeitė. Manau, tada jis suprato, kad Molėtų savivaldybės dalyvavimas šitame renginyje ir pagalba organizuojant jį yra svarbu Molėtams bei jam asmeniškai. Už tai esu jam dėkingas.

Aš labai dėkingas ir Prezidentei. Ji buvo atvažiavusi į Molėtus, ir aš mačiau ašaras jos akyse. Tai nebuvo dirbtinės ašaros, jos buvo tikros.

Prezidentė pasakė nedaug, bet pasakė tai, ką turėjo pasakyti. Aš manau, kad ji gerai supranta, kas yra žmogaus teisės, žmogaus laisvės. Ji supranta, kas yra diskriminacija ir kad ji gali būti įvairi – ir prieš moteris, ir prieš vyrus, ir prieš tautybes, ir prieš seksualines orientacijas.

– Kaip vertinate pačias eitynes? Ar esate jomis patenkintas?

– Mes tikrai nesitikėjome, kad bus tiek žmonių. Aš labai dėkingas Mariui Ivaškevičiui, labai dėkingas Andriui Tapinui už pagalbą informuojant visuomenę.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Marius Ivaškevičius
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Marius Ivaškevičius

Kai kurie žmonės sako, kad eitynės tiek žmonių pritraukė tik todėl, kad žydų tema dabar madinga. Man nesvarbu – mada čia ar ne mada. Holokaustas yra ne prekės ženklas. Čia ne „Channel No. 5“. Ir kurie mano kitaip, klysta. Man nesvarbu, kada žmonės sužinojo apie Molėtų tragediją – dabar ar seniau. Tas pats M.Ivaškevičius – man nesvarbu, kada jis sužinojo apie visa tai. Svarbu, kad sužinojo ir kad kažką padarė.

Yra molėtiškių, kurie matė viską ir tylėjo tada, kai šaudė. Jiems dabar yra 80 metų ir jie vis dar tyli. Vis dar bijo pasakyti net savo kaimynams, kad matė, kas vyksta. Taip neturėtų būti.

– Kokius jausmus apskritai jaučiate lietuviams?

– Turiu išlaikęs 1965 m. nuotrauką, kurioje matyti Dachau koncentracijos stovyklą išgyvenę Lietuvos žydai, kurie po to grįžo į Lietuvą. Tada vyko jų susitikimas. Ant nuotraukos galima pamatyti užrašą jidiš kalba, kuris, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia: „Niekada neužmiršime, niekada neatleisime“.

Tiems žmonėms, kurie šaudė, atleisti aš tiesiog negaliu, tai ne mano galioje. Be to, aš ir neturiu kam atleisti – daugelis žudikų jau mirė. Mūsų karta ne ta karta, kuri turi kažkam atleisti. Atleisti žudikams gali tik tie, kurie buvo sušaudyti. Gal Dievas jiems atleis, bet čia jau Dievo reikalas. Aš galiu tik pažadėti neužmiršti.

Lygiai taip pat ir tu ar tavo karta neturi prašyti atleidimo už tai, kas įvyko per Holokaustą. Aš tavęs nekaltinu, nekaltinu netgi tikrų vaikų tų banditų, kurie šaudė. Vaikai gi nešaudė.

Izraelyje gyvena daug vokiečių, kurių tėvai buvo netgi ne eiliniai naciai, o aukšti nacių vadai. Jie persikraustė į Izraelį, išmoko kalbą, kai kurie netgi priėmė žydų tikėjimą, kad išpirktų savo šeimos kaltę. Tarp Izraelio ir Vokietijos egzistuoja programa: vokiečiai, kurie nenori tarnauti kariuomenėje, gali atvykti į Izraelį ir atlikti čia visuomeninę tarnybą.

Daug lietuvių mūsų bendruomenę kaltina dėl to, kad pasaulis visą lietuvių tautą laiko žydšaudžiais. Bet mes taip nemąstome! Protingi žydai tikrai negalvoja, kad visi lietuviai yra žydšaudžiai. Jei aš taip mąstyčiau, nebūčiau grįžęs į Lietuvą. Mano turtas uždirbtas per daug metų JAV, galėjau pasilikti ten. Bet norėjau grįžti.

– Sakėte, kad grįžote prieš 12 metų. Ar pastebėjote, kad lietuvių požiūris į žydus ir Holokaustą per tą laiką kaip nors keistųsi?

– Manau, kad apie Holokaustą ir prieš 12 metų, ir dabar žinojo visi. Tačiau anksčiau žmonės nenorėjo apie tai kalbėti. Jie neneigė Holokausto, bet nemanė, kad jį prisiminti svarbu.

O dabar situacija keičiasi. Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pirmas leidimas buvo išparduotas per dvi dienas, antrą irgi išpirko greitai. Man nepatiko, kad žmonės puolė sakyti, kad R.Vanagaitė vaikosi madų. Juk knygoje parašyta visiška teisybė. Viskas, ką aš žinojau, ir dar daugiau.

Aš jai dėkingas, kad ji paėmė didelį plaktuką ir pramušė skylę tylos sienoje. Paskui mes visi pradėjome lįsti per tą skylę. Dabar mums lengviau kalbėti viešumoje, lengviau susisiekti vieniems su kitu. Šis Molėtų projektas būtų įgyvendintas ir be jos knygos. Bet dabar buvo šiek tiek lengviau.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rūta Vanagaitė

Jaunimas keičiasi, jie keliauja, skaito, bendrauja. Jie supranta ir nori žinoti. Aš manau, kad tuos, kurie dabar bando slėpti ar keisti faktus, jaunoji karta kaltins labiau negu tuos, kurie šaudė. Teisybė vis tiek išlįs. Ir kuo daugiau bus teisybės, tuo mažiau bus skausmo, stereotipų.

Ta stereotipų dėmė kybo virš visų, įskaitant žydus. Kartais, kai važiuoju į užsienį ir prisistatau, kad esu iš Lietuvos, man sako „Tu iš žydšaudžių tautos“, net nežinodami, kad pats esu žydas. Todėl būtina apie viską šnekėti atvirai. Skaudu? Skaudu. Bet ligas reikia gydyti.

– Sakydamas kalbą Molėtų žydų žudynių vietoje akcentavote, kad Lietuvoje turėtų iškilti žydus gelbėjusius lietuvius pagerbiantis paminklas. Kodėl tai svarbu?

– Dėl ko žydams skaudžiausia – kad daug lietuvių viską matė, bet tylėjo. Todėl mes norime, kad dabar jie netylėtų, kad tauta žinotų tiek savo niekšus, tiek didvyrius. Čia ir slypi Molėtų „Atminties maršo“ prasmė. Mes žinome, kad lietuviai žydus šaudė, bet taip pat žinome, ir kad daug lietuvių žydus gelbėjo. Daugelio lietuvių, gelbėjusių žydus, pavardžių pasaulis netgi nežino. Juk ne visi eina ir prašo medalių už tai, ką jie padarė.

Jei aš matysiu ant sienos iškabintą žydus šaudžiusių lietuvių sąrašą, man lengviau nepasidarys. Bet aš noriu, kad lietuvių tauta ir aš kaip jos dalis žinotume, kas tai darė ir kas to nedarė.

Žinau, kad žydus gelbėjusiems lietuviams Prezidentūra įteikia medalius, diplomus, padėkas. Tai yra gerai, bet to negana. Garbingoje vietoje turi iškilti paminklas žydų gelbėtojams. Prie to paminklo prisidėti turi ir Lietuvos valdžia, ir žydų bendruomenė. Ir aš pats prisidėčiau. Tokį dalyką reikėjo pastatyti prieš statant Valdovų rūmus. Aš ne prieš Valdovų rūmus, jie gražūs ir puošia Vilnių, bet tokio dalyko reikia lietuvių tautos sąžinei, istorijai, garbei.

– Kokių turite planų ateičiai Molėtuose?

– Manau, kad su savivaldybe turėsime naujų projektų. Ketinu susitikti su meru dar kartą. Šnekėsimės ne tik apie tai, ką nuveikėm, bet ir apie tai, ką dar galima padaryti. Planuojame pažymėti vietas, kur Molėtuose buvo sinagogos, mokyklos. Be to, Izraelyje yra miestas, kurio įkūrėjas yra molėtiškis. Bandysime organizuoti bendrus projektus su tuo miestu, įtrauksime ir Molėtų mokyklas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min