Sekite 15min Google„Aro“ koviniai narai – pareigūnai po vandeniu
Kalbėdami apie policijos specialiąsias pajėgas, dažniausiai įsivaizduojame šturmuojamą pastatą, ginkluotus pareigūnus ar iš sraigtasparnio besileidžiančią komandą. Tačiau yra operacijų, kuriose kelias iki sulaikymo būna kitoks – po vandeniu.
Lietuvoje tokioms užduotims rengiami Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ koviniai narai. Tai viena mažiausiai matomų rinktinės specializacijų, tačiau jų užduotys svarbios ir išskirtinės – nuo įkalčių paieškos ežero dugne iki pasirengimo slapta patekti į teroristų užgrobtą laivą.
Pasikeitus saugumo situacijai Baltijos regione koviniai narai vis daugiau dėmesio skiria ir hibridinėms grėsmėms bei strateginių objektų apsaugai. Baltijos jūros dugnu eina elektros jungtys, dujotiekiai ir ryšių kabeliai, todėl povandeninė erdvė vis dažniau tampa ir potencialiu taikiniu, kurį padėti apsaugoti turi ir „Aro“ koviniai narai.
Nuo entuziastų grupės iki specializuotos komandos
„Aro“ kovinių narų istorija prasidėjo 1994 metais. Tuo metu policijai reikėjo pareigūnų, galinčių ieškoti nusikaltėlių vandenyje paslėptų įkalčių, tikrinti laivų korpusus ar žvalgyti objektus prie vandens.
Pradžia buvo gerokai kuklesnė nei šiandien. Trūko specialios įrangos ir sistemingo parengimo, todėl pirmieji narai nemažai mokėsi savarankiškai, o naudojama technika mažai skyrėsi nuo mėgėjiškos. Lūžis įvyko 2002 metais, kai oficialiai buvo suformuota vandens kovotojų grupė ir atsirado specializuota įranga, įskaitant uždaro ciklo kvėpavimo aparatus.
Šiuo metu „Aras“ plečia savo narų specializaciją ir į kitas sritis.
Kovinių narų paruošimas
Kelias prasideda nuo atrankos į patį „Arą“. Tik tapus intervencinio padalinio kovotoju ir įgijus reikalingos patirties galima pretenduoti į kovinio naro specializaciją.
Kaip vyksta atranka į „Arą“, galite sužinoti išskirtinėje 15min multimedijoje.
Bazinis kovinio naro parengimas trunka mažiausiai metus. Prieš jį atliekama papildoma medicininė patikra. Mokomasi gerokai daugiau nei naudotis nardymo įranga. Kandidatai studijuoja įvairių laivų konstrukciją ir išplanavimą, operacijų organizavimą, sroves, bangavimą ir kitus reiškinius, kurie sausumoje beveik neturi reikšmės, tačiau po vandeniu gali nulemti operacijos sėkmę.
Vėliau teoriją pakeičia baseinai ir atviri vandens telkiniai. Mokomasi orientuotis po vandeniu, vertinti atstumą, dirbti poroje ir komandoje, plaukti didelius atstumus. Vienas iš pradinių reikalavimų – sulaikius kvėpavimą po vandeniu įveikti bent 50 metrų, o paviršiumi nuplaukti ne mažiau kaip kilometrą. Rengimo metu šios ribos vėliau gerokai viršijamos.
Ir tai tik dalis pasirengimo. Naras mokomas slapta išsilaipinti krante, maskuotis, patekti į laivą, judėti ankštuose jo koridoriuose ir veikti kartu su kitais ginkluotais pareigūnais. Kitaip tariant, išnėrus jo darbas nesibaigia – kai kuriais atvejais tik tada prasideda pagrindinė operacijos dalis.
Privalo išmokti valdyti emocijas ir baimes
Kovinio naro darbas vyksta aplinkoje, kurioje žmogus iš prigimties nėra šeimininkas. Šaltis greitai sekina organizmą, tamsa ir prastas matomumas atima įprastus orientyrus, o sunki ekipuotė net paprastą judėjimą paverčia fiziniu darbu. Kartais aplinkui – tik kelių metrų ar net centimetrų matomumas, dumblas, srovė, ledas arba ankštos laivo konstrukcijos, o virš galvos nebūtinai yra laisvas kelias į paviršių.
Tokiomis sąlygomis labai greitai išryškėja žmogaus baimės – uždaros erdvės, tamsa, gylis, oro trūkumo pojūtis ar paprasčiausia nežinomybė, kas yra už kelių metrų.
Kovinio naro rengime svarbu ne išmokyti žmogų nebijoti, o pratinti jį kontroliuoti savo reakcijas. „Aro“ narai treniruojasi baseinuose ir atviruose vandens telkiniuose, mokosi orientuotis, įveikti didelius atstumus ir veikti komandoje. Ilgainiui tai, kas nepasirengusiam žmogui galėtų sukelti paniką, koviniam narui turi tapti aplinka, kurioje jis vis dar geba blaiviai mąstyti, kontroliuoti kvėpavimą, stebėti porininką ir tęsti užduotį.
Laivą galima šturmuoti trimis būdais
Laivo šturmas gali būti vykdomas keliomis kryptimis vienu metu, pasirenkant būdą pagal laivo tipą, jo padėtį ir operacijos aplinkybes. Viešose „Aro“ pratybose demonstruotas vienas matomiausių variantų – abordažas iš greitaeigio katerio: priartėjus prie laivo naudojama speciali įlaipinimo įranga, o intervencinė grupė patenka ant denio.
Kita galimybė – patekimas iš oro, kai pareigūnai iš sraigtasparnio nusileidžia tiesiai ant laivo.
Gerokai mažiau pastebimas kelias – iš vandens: koviniai narai gali slapta priartėti prie objekto po vandeniu, iškilti prie borto ir patekti į laivą iš krypties, iš kurios jų mažiausiai tikimasi.
Sudėtingoje operacijoje šie būdai gali būti derinami, skirtingoms grupėms artėjant iš vandens, oro ir katerių, taip sukuriant kelias intervencijos kryptis.
Prieš šturmą įranga paliekama po vandeniu
Vienas sudėtingesnių „Aro“ narų treniruočių veiksmų yra išmokti nepastebimai dalį nardymo įrangos prieš pat operaciją palikti po vandeniu.
Prie laivo priartėję pareigūnai turi pasiruošti taip, kad iš vandens iškiltų jau pasirengę tęsti taktinę operaciją – be kvėpavimo aparatų, ląstų ir kt. Nardymo įranga turi būti pritvirtinta arba palikta taip, kad vėliau ją būtų galima susigrąžinti.
Laivo bortas gali būti kelių metrų aukščio, todėl naudojama speciali įlaipinimo įranga. Viena iš priemonių – vadinamasis „šimtakojis“, metalinė konstrukcija su kojų atramomis ir kabliu. Naudojamos ir iš troso bei metalinių skersinių pagamintos lengvos kopėčios.
Narai po vandeniu atlieka skirtingas užduotis
Kovinių narų grupė po vandeniu neveikia kaip atskiri narai – tai viena komanda, kurioje konkrečiai užduočiai paskirstomos papildomos funkcijos. Vienas pareigūnas vadovauja grupei, kitas gali daugiau dėmesio skiria navigacijai, dar kitas – konkrečios užduoties vykdymui ar porininko saugai.
Ypač svarbus navigatoriaus vaidmuo: esant prastam matomumui ar visiškoje tamsoje komanda turi pasiekti numatytą vietą remdamasi kompasu, gyliu, laiku, nuplauktu atstumu ir kitais navigaciniais duomenimis. Tuo metu paviršiuje paprastai lieka atskira grandis – nardymo vadovas, katerio įgula, ryšio ir saugos žmonės, pasirengę padėti ar paimti narus.
Pasiekus objektą vaidmenys gali pasikeisti – tas pats pareigūnas, kuris po vandeniu buvo navigatorius ar porininkas, išlipęs į krantą ar laivą tampa intervencinės grupės kovotoju.
Šešėliai po vandeniu
Kovinio naro ekipuotė nuo mėgėjiškos skiriasi pirmiausia savo paskirtimi. Rekreaciniam narui svarbiausia saugiai ir patogiai išbūti po vandeniu, o kovinio naro įranga turi leisti nepastebimai priartėti, orientuotis prasto matomumo sąlygomis ir pasiekus objektą pereiti prie taktinės užduoties.
Todėl vengiama ryškių spalvų ir šviesą atspindinčių paviršių – metalinės detalės, sagtelės ar kita ekipuotė paprastai parenkama ar dengiama taip, kad kuo mažiau blizgėtų. Įranga turi būti kompaktiška ir patikimai pritvirtinta, nes palaida žarna, diržas ar kitas elementas po vandeniu gali užsikabinti už trosų, tinklų ar laivo konstrukcijų.
Neria be pėdsako paviršiuje
Vienas svarbiausių skirtumų – kvėpavimo aparatas. „Aro“ narai naudoja uždaro ciklo sistemas – rebrizerius. Skirtingai nuo rekreaciniame nardyme labai paplitusių atviro ciklo aparatų, iškvėptos dujos nėra tiesiog išleidžiamos burbulais į aplinką, bet apdorojamos ir vėl naudojamos kvėpuoti. Tai leidžia veikti gerokai nepastebimiau – virš naro nekyla nuolatinė burbulų grandinė, galinti išduoti jo buvimo vietą.
Įprastas akvalangas kiekvieną naro iškvėpimą burbulais paleidžia į paviršių. Rebrizeris iškvėptas dujas „perdirba“ – pašalina anglies dioksidą, papildo sunaudotą deguonį ir leidžia jomis kvėpuoti dar kartą. Todėl kovinis naras gali ilgiau išlikti po vandeniu ir, svarbiausia, nepalikti jį išduodančio burbulų tako.
Orientavimasis šaltyje ir tamsoje
Šaltame Lietuvos vandenyje svarbus ir sauso tipo naro kostiumas. Skirtingai nuo šlapio neopreninio kostiumo, jo paskirtis – neleisti vandeniui laisvai patekti prie kūno; šiluminę apsaugą suteikia ir po juo dėvimi atitinkami sluoksniai. Taktiniame variante svarbus ne vien šiltumas: kostiumas turi būti pakankamai tvirtas, nevaržyti judesių, derėti su kita ekipuote ir neturėti nereikalingų ryškių ar atspindinčių elementų.
Atskiras pasaulis – navigacija. Po vandeniu GPS signalas įprastai nepasiekia naro, o drumstame vandenyje gali nebūti jokių vizualių orientyrų. Todėl naudojamas povandeninis kompasas, gylio ir laiko kontrolės prietaisai, nardymo kompiuteriai, o specializuotose sistemose – sudėtingesnės povandeninės navigacijos priemonės. „Aro“ rengime orientavimasis ir atstumų vertinimas po vandeniu yra atskirai lavinami gebėjimai. Koviniam narui neužtenka žinoti, kur yra šiaurė – jis turi sugebėti tamsoje pasiekti numatytą objektą, neprarasti orientacijos ir iškilti būtent ten, kur privalo.
Ginklai po vandeniu
Ginkluotė priklauso nuo užduoties. „Aro“ kovinio naro ekipuotėje gali būti peilis, pistoletas, automatinis ginklas, šalmas ir kita speciali įranga, tačiau konkrečių naudojamų modelių ar jų konfigūracijų viešai nėra nurodoma.
Čia svarbu atskirti du dalykus: ginklą galima gabenti po vandeniu, tačiau tai nereiškia, kad standartinis tarnybinis pistoletas ar automatas yra skirtas efektyviai kovai po vandeniu. Įprastos kulkos vandenyje labai greitai praranda energiją ir stabilumą, o pats ginklas nebūtinai suprojektuotas šaudyti panardintas.
Koviniams narams kuriami specialūs povandeniniai ginklai – pavyzdžiui, povandeninis pistoletas, naudojantis specializuotą amuniciją. Tačiau ar „Aras“ naudoja tokią specializuotą ginkluotę – nėra žinoma.
Peilis skirtas ne artimai kovai, o išsigelbėjimui
Peilis taip pat nėra vien „ginklas“. Narui tai pirmiausia universalus įrankis, leidžiantis išsilaisvinti įsipainiojus į tinklą, lyną ar kitą kliūtį. Dėl to jis turi būti pasiekiamas ir patikimai pritvirtintas, kad nebūtų pamestas judant vandenyje.
Prie specialios ekipuotės prisideda šalmas, taktinė liemenė, ryšio ir signalizavimo priemonės, žibintai, navigacijos prietaisai bei įlaipinimo įranga. Pasiekus laivą gali būti naudojamos specialios lengvos kopėčios ar kita priemonė aukštam bortui įveikti. „Aro“ atveju viešai aprašytas ir vadinamasis „šimtakojis“ – ilga konstrukcija su kojų atramomis ir kabliu.
Visa tai sujungia vienas principas – ant naro neturi būti nieko nereikalingo. Kiekvienas daiktas didina svorį ir pasipriešinimą vandeniui, gali kelti triukšmą, atspindėti šviesą ar užsikabinti. Todėl kovinio naro ekipuotė yra kompromisas tarp nardymo sistemos ir taktinės įrangos: ji turi leisti žmogui tyliai judėti po vandeniu, tačiau pasiekus krantą ar laivo bortą jis turi būti pasirengęs tęsti operaciją jau kaip specialiojo intervencijos padalinio kovotojas.
„Aras“ – Europos elitinių kovinių operatorių šeimoje
2004 metais „Aras“ prisijungė prie Europos specialiųjų intervencijos padalinių bendradarbiavimo sistemos ATLAS. Šiandien ATLAS tinklas vienija 38 specialiuosius intervencijos padalinius iš ES ir asocijuotų valstybių bei maždaug 4000 operatorių. Tarp jų – Lietuvos „Aras“, Vokietijos GSG 9, Prancūzijos RAID, Ispanijos GEO, Lenkijos BOA, Latvijos OMEGA, Estijos K-Komando ir kitų šalių elitiniai policijos padaliniai. Jų kompetencijos apima didelės rizikos krizes miesto, kaimo ir jūrinėje aplinkoje.
Tai ypač aktualu tokioms siauroms specializacijoms kaip jūrinės operacijos ar kovinis nardymas: prireikus Lietuvos pareigūnai gali padėti kolegoms užsienyje, o Lietuva – sulaukti kitų valstybių specialistų pagalbos.
Kita svarbi ATLAS nauda – bendras pasirengimas dar iki realios krizės: skirtingų šalių padaliniai treniruojasi kartu, todėl ekstremalioje situacijoje jiems nereikia nuo nulio mokytis veikti vienoje komandoje. „Aras“ jau ne kartą kitų šalių kolegų buvo pasitelktas į pagalbą.
