– Esate panevėžietė. Pristatykite save ir papasakokite, kur mokėtės, kur studijavote ir kodėl grįžote į Panevėžį?
– Esu tikra panevėžietė Loreta Garuckaitė-Masiliūnienė. Tėvai kilę iš Panevėžio, o seneliai – iš Panevėžio rajono. Gimiau draugiškoje šeimoje ir esu vidurinis vaikas. Sesė vyresnė, o brolis jaunesnis, bet esame vaikai pametinukai. Iki šiol su sesute ir broliu esame draugai bei stiprus kumštis. Mokiausi 1-oje aštuonmetėje mokykloje, kur dabar veikia Pradinė mokykla. Mokslus baigiau 10-oje vidurinėje mokykloje (dabar tai Beržų progimnazija). Mokė labai nuostabūs pedagogai – ypač aštuonmetėje. Man jie buvo tokie smetoniniai ir išlaikyti.
– Kurioje Panevėžio vietoje gyvenote?
– Gyvenome pačiame miesto centre, bet dabar gimtųjų namų nebėra. Jie stovėjo, kur dabar yra centrinė „IKI“ parduotuvė. Triukšminga vieta buvo ir nuolat girdėdavome Autobusų stoties informaciją, kad išvyksta toks autobusas iš tokios aikštelės. Tačiau tie garsai buvo įprasti ir netrukdė. Namai buvo pilni žmonių, nes užsukdavo giminės ar šiaip artimi žmonės, kurie laukdavo jiems reikalingo autobuso.
– Kokie santykiai buvo su mokytojais?
– Aštuonmetės mokyklos mokytojai mane mylėjo – buvau lepinama ir, jeigu atvykdavo į mokyklą svečiai, eidavau juos pasitikti. Eidavome poroje su Erastu Murausku, kuris dabar yra kunigas. Auklėtoja mamai girdavo ir sakydavo, kad esu ir prie pečio, ir prie svečio. Nors buvau lepūnėlė, bet darbus visus nudirbdavau. Buvau atsakinga, nes taip mane augino ir mokė. Mamos mama paskirdavo kiekvienam vaikui darbus, kuriuos reikėdavo atlikti. Ypač skirdavo tuos, kurių nemėgdavome. Nemėgau plauti indų, tai tą užduotį skirdavo man.
– Kodėl pasirinkote mokytis 10-oje vidurinėje mokykloje? Kuo ji ypatinga?
– Kai baigiau aštuonias klases, kvietė ne viena mokykla mokytis toliau. Kadangi sportavau – žaidžiau rankinį, tai sportininkus medžiojo, pasirinkau 10-ą vidurinę, nes ten turėjo būti įrengta rankinio bazė. Tačiau sportinės klasės nepavyko padaryti, buvome išskirstyti. Be to, 10-oji buvo nauja mokykla ir ten mokytis buvo smagu bei įdomu.
– Tai gal pagal tuos pomėgius ir pasirinkote, kur studijuoti?
– Gal pasirinkti labiau padėjo tėtis. Nors nuo mažens svajojau būti mokytoja ir norėjau būti biologijos arba lietuvių kalbos mokytoja, bet studijuoti pasirinkau Kauno kūno kultūros institutą. Negaliu sakyti, kad mokslai netiko. Juolab kad žaidžiau rankinį, o treneris buvo Sergejus Sokolovas. Jis prašydavo pavaduoti, kai būdavo išvykęs. Tai jau tuomet pravesdavau vaikams rankinio treniruotes.
Pedagoginės patirties turėjau, juolab kad vasarą dirbdavau darželiuose ir vaikų namuose auklėtojų padėjėja. Dirbo ir sesuo, kuri man pasakė vieną frazę, kurią prisimenu ligi šiolei – vaikus reikia stebėti ir neskubėti daryti apie juos išvadų – žmogų reikia mokėti įvertinti. Juk charakteris gali būti visoks, bet reikia mokėti įžvelgti gerąsias savybes. Išmokau gerbti įvairių charakterių žmones, jų nenuvertinti.
– Kai baigėte Kauno kūno kultūros institutą, kur ir kuo dirbote?
– Su savo vyru Tauru susipažinau besimokydama 10-oje vidurinėje mokykloje. Mokiausi Kaune, o jis Vilniuje, dabartiniame Gedimino technikos universitete (tuomet tai buvo Vilniaus inžinierinis institutas). Abu pasirinkome grįžti į Panevėžį. Pradėjau dirbti rankinio trenere Panevėžio rajono sporto mokykloje. Panevėžyje gimė visi trys vaikai: Karolis, Eglė ir Liudas. Vėliau, jau dirbdama, baigiau neformaliojo švietimo bakalauro studijas, po to ir švietimo vadybos magistrą.
– Kada ir kiek laiko dirbote Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centre? Tai bene seniausia profesinio ugdymo įstaiga Panevėžyje?
– Kai buvau motinystės atostogose, Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis, o 1991 metais Panevėžyje veiklą pradėjo Mergaičių katalikiška žemės ūkio mokykla. Labai norėjau čia dirbti, nes esu iš katalikiškos šeimos. Patirtis šioje mokykloje – nuostabi, ir tuo labai džiaugiausi. Joje išdirbau 30 metų – iki 2023-iųjų. Pradžioje buvau mokytoja, o vėliau – pavaduotoja ugdymui. Kuravau įdomias sritis, man labai patiko dirbti tokį darbą. Be to, domėjausi mokyklos istorija, rinkau medžiagą apie ją. Juolab kad mokykla Panevėžyje įsteigta seniai – 1927 metais – ir turi daug įdomaus.
– Tai kaip buvo su ta politika? Kada į ją įsisukote?
– Politikoje aktyviai nedalyvavau, tačiau Sąjūdžio metais, drauge su vyru dalyvavome visuose mitinguose, renginiuose. Jokiai partijai nepriklausiau, bet 2013 metais mane pastebėjo tuometis Seimo narys Povilas Urbšys dėl mano pilietiškumo ir darbo su vaikais bei jaunimu. Prisidėjau prie pilietinio judėjimo veiklos. Nuo 2015-ųjų metų į pilietinį judėjimą įsijungė Rytis Račkauskas.
Mačiau jo platų požiūrį ir politinį matymą, todėl nuosekliai palaikiau jį ir jo kelią Panevėžiui. Nuo 2023 metų tapau mero pavaduotoja. Dirbau ja daugiau kaip metus. Pasikeitus situacijai – buvau paskirta mero patarėja, o dabar laimėjau rinkimus ir balandžio 14 dieną prasidės kitas etapas.
– Jeigu būtų įmanoma atsukti laiką atgal, keistųsi jūsų gyvenime kas nors, ar viskas liktų kaip yra?
– Būtų labai sunku keisti kažką arba norėti pakeisti. Gyvenau labai draugiškoje šeimoje, čia durys visuomet buvo atviros ir mūsų – visų trijų vaikų draugams. Mama davė labai daug, perėmiau iš jos pamatines vertybes ir tuo didžiuojuosi. Ir dabar puoselėjame šeimos tradicijas. Gegužės mėnesį vyksta Garuckų šeimos susibėgimas, o rugsėjį – Masiliūnų. Didžiuojuosi abejomis šeimomis.
Kaip galima ką nors keisti? Į ką keisti? Juk turiu šeimą, tai yra labai daug ir nepakeičiama. Todėl nieko keisti negalėčiau. Mane supo geri ir nuostabūs žmonės, todėl gyvenime labai pasisekė.
– Ar išėjus iš darbo sugebate uždaryti duris ir apie jį negalvoti?
– Dažnai namo nešuosi dokumentus, gilinuosi į juos. Jeigu dirbi darbą, turi jį ir užbaigti. Tačiau ir šeimai stengiuosi duoti kuo daugiau. Jeigu yra šeimos susibūrimas, artimųjų gimtadieniai, tai tuo laiku visa širdimi būnu su jais – čia ir dabar. Tai svarbu ir labai brangu – gaudau tokias akimirkas. Man svarbiausi – žmonės. Visada taip buvo ir bus.
