Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 2d. 19:55

Neformalūs laisvės kariai: kaip Lietuvos pankai sovietmečiu nedavė ramybės KGB?

N.Pečiūra-Atsuktuvas ir V.Šimanskas-Varveklis 1986 m. prie kavinės „Vaiva“ Pilies gatvėje
Kadras iš filmo "Lietuva - tai jėga" / N.Pečiūra-Atsuktuvas ir V.Šimanskas-Varveklis 1986 m. prie kavinės „Vaiva“ Pilies gatvėje

Slapti koncertai, ant šaltų milicijos areštinės gultų praleistos naktys su šunų maistu, vakarėliai dabartinės prezidentūros kieme ir net planai užgrobti lėktuvą – Lietuvos pankai paskutiniais sovietmečio metais gąsdino sistemą ir puoselėjo laisvės dvasią atbundančioje Lietuvoje.

Dvi iš ryškiausių Lietuvos pankų judėjimo figūrų buvo Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas ir Vikintas Šimanskas-Varveklis, 1986 m. subūrę pirmąją Lietuvoje pankroko grupę WC ir savo muzika aštriai pašiepę sovietinę sistemą.

Praėjusią savaitę, „Vilnius Punk'88“ festivalio trisdešimtųjų metinių proga, ši grupė trumpam atsikūrė, o 15min pakalbino abu jos narius apie praėjusius laikus.

Kaip gimė pankų judėjimas Lietuvoje? Kaip jis nedavė ramybės KGB ir milicijai, kaip talkino Sąjūdžiui ir kodėl pankiškumas – tai daugiau negu taisyklių laužymas? Apie visa tai 15min žurnalistas kalbėjosi su Atsuktuvu ir Varvekliu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./ V.Šimanskas-Varveklis ir N.Pečiūra-Atsuktuvas dabar
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./ V.Šimanskas-Varveklis ir N.Pečiūra-Atsuktuvas dabar

Pankų atsiradimas ir kasdienybė

– Kada gimė Vilniaus pankų judėjimas? Kokios jo ištakos?

N.Pečiūra: Devintojo dešimtmečio pradžioje. Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis išlikusiuose KGB dokumentuose rado, kad KGB maždaug 1982 m. savo ataskaitose pradėjo minėti „taip vadinamą pankų judėjimą“.

Varveklis: Informacija ateidavo iš užsienio, plokštelės irgi. Jūreiviai į Lietuvą atplukdydavo plokštelių – „Sex Pistols“, „Exploited“ ir panašiai. Ir atsirado tokios muzikos gerbėjų ratas, kuris pamatė, kad galima atrodyti kitaip. Ne tik kitokios muzikos klausytis, bet ir atrodyti kitaip.

Bet tarp lietuviškų pankų ir Anglijos pankų buvo didelių skirtumų. Nes Anglijos pankai buvo daugiau apolitiški. Skelbė anarchiją, bet iš tikrųjų nebuvo tokie jau dideli anarchistai, labiau apolitiški. Jie muziką, išvaizdą akcentavo.

O Lietuvoje tarp pankų jau buvo judėjimas link patriotizmo. Laisvos Lietuvos idėjos. Susitikdavome tarpusavyje slapta, pasišnekėdavome, pasvajodavome apie laisvę.

Realiai pankų judėjimas prasidėjo anksčiau negu Sąjūdis. Sąjūdį pasitikome širdyje jau turėdami panašias idėjas.

N.Pečiūra: Tarp kitko, Varveklis, kuris yra dailininkas, maždaug nuo 1985 m. pradėjo formuoti estetinį lietuvišką pankų įvaizdį. Nes iki tol lietuvių pankai net ir savo išvaizda, drabužiais buvo visiški nacionaliniai pankai. O Varveklis kaip dailininkas su šilkografiniu tinkleliu pradėjo visiems gaminti marškinėlius su įvairių grupių užrašais. Galima sakyti, kad jis buvo judėjimo dizaineris.

Kadras iš filmo "Lietuva – tai jėga"/N.Pečiūra-Atsuktuvas ir V.Šimanskas-Varveklis 1986 m. prie kavinės „Vaiva“ Pilies gatvėje
Kadras iš filmo "Lietuva – tai jėga"/N.Pečiūra-Atsuktuvas ir V.Šimanskas-Varveklis 1986 m. prie kavinės „Vaiva“ Pilies gatvėje

– Kada jūs patys tapote pankais? Kaip sužinojote apie šį judėjimą?

N.Pečiūra. Kažkaip savaime įvyko. Mes buvome vaikai, paaugliai, moksleiviai. Tai ir pradėjome pankuoti.

Mes su Varvekliu susipažinome 1984 m. Bet iki tol aš jau nuo 1982 m., būdamas moksleivis, jau tuo domėjausi.

Varveklis: Mes tais laikais pankizmą mėgdavome „miksuoti“ su avangardu. Nors avangardas gal hipiškas dalykas labiau buvo. Bet mes mėgdavome „miksuoti“.

Tačiau apskritai hipiai mums jau per seni buvo. Mes buvome jaunesnės kartos. Todėl įsijungėme į pankų judėjimą.

N.Pečiūra: Čia reikia suprasti, kad devintojo dešimtmečio pradžioje pankų judėjimas buvo masinis, ypač Vilniuje. Save vadinančių pankais buvo tūkstančiai. Moksleiviai po Vilnių gaujomis vaikščiojo.

Varveklis: Įdomu, kad pankai, bet AC/DC klausydavosi... taigi nei jie pankai, nei ką.

N.Pečiūra: Vėliau, nuo kokių 1985 metų, tas judėjimas pasidarė siauresnis, bet ir grynesnis. Ne tik pankiškas, bet ir pankroko. 1986 m. mes sukūrėme pirmąją pankroko grupę, maždaug tada tas judėjimas pasidarė siauresnis, Vilniaus senamiesčiu apsiribojantis. Iki tol buvo toks lietuviškas masinis judėjimas. Po to „išsigrynino“.

Vaidoto Ūkelio nuotr./Sovietmečio pankas, 1988 m.
Vaidoto Ūkelio nuotr./Sovietmečio pankas, 1988 m.

– Kaip tapote Varvekliu ir Atsuktuvu? Kokios šių pravardžių istorijos?

N.Pečiūra: Čia sceniniai pseudonimai. Kai nutarėme sukurti roko grupę, nutarėme, kad reikia ir sceninių pseudonimų. O Varveklis ir Atsuktuvas – skambūs žodžiai.

Šie vardai atsirado natūraliai. Aš tam didelės reikšmės neskiriu. Bet vis dėlto tikras roko muzikantas turi turėti sceninį pseudonimą! (Juokiasi).

Varveklis: Taigi mokyklose dabar lygiai tas pats. Visur. Pravardės atsiranda savaime.

– O kokias pravardes turėjo kiti to meto pankai?

Varveklis: Baro (Artūras Barysas-Baras – menininkas, režisierius, avangardinės muzikos grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu" vokalistas, – 15min) gabalą paklausyk. Apie „Šunparkį“. Ten pravardžių paminėta daug. Ir Jautis, ir Trumpas Kaklas, ir kiti.

N.Pečiūra: Kablys, Čiūmas, Vazonas...

Varveklis: Visokių buvo. Ir Bliūdas, ir Varžtas.

– Kokia tada buvo pankų išvaizda? Kiek teisingas stereotipas, kad visi pankai turi skiauteres?

Varveklis: Žinai, pasirinkimo labai didelio nebuvo... Vyravo „Pasidaryk pats“ principas. Nusiperki kareiviškus kerzinius batus, apsikarpai juos, apsisiūni, kelnes persisiūni. Dar kažką persidarai pats.

Bet nuvažiavęs į Londoną aš pamačiau, kad ten pankai nedaug kuo skirdavosi nuo to, kaip mes tada atrodėm. Panašiai atrodė, irgi tas „pasidaryk pats“ principas egzistavo.

N.Pečiūra: Skiauterės yra visiškai neprivalomas dalykas! Čia yra visiškas stereotipas.

Skiauterės yra visiškai neprivalomas dalykas! Čia yra visiškas stereotipas.

Skiauterės pankiškoje madoje atsirado maždaug nuo 1981 m. Nuo „Exploited“. Ir labai ilgai nesilaikė. Tos šukuosenos labai įvairios būna.

Varveklis: Į tuos klasikinius pankus pasižiūrėjus, „The Clash“, dar kažką... Taigi nei skiauterių jie turėjo, nei ką. Paprasta ševeliūra ir viskas.

– O kokios buvo populiariausios vietos, kur rinkosi tuometiniai Vilniaus pankai?

Varveklis: Pirmiausia „Vaiva“. „Bačka“, „Afrika“ kartais. „Žibutė“...

„Vaiva“ buvo Pilies gatvėje, dabar ten picerija. Adresas, rodos, Pilies gatvė 20. „Bačka“ buvo Didžiojoje gatvėje, o „Žibutė“ – Vokiečių gatvėje, prie fontano. Užeidavom kartais ir į Salomėjos Nėries mokyklos kiemą. Į palėpes lipdavome visokias.

Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Pastatas Pilies gatvėje, kuriame buvo įsikūrusi pankų pamėgta kavinė „Vaiva“
Ugniaus Antanavičiaus nuotr./Pastatas Pilies gatvėje, kuriame buvo įsikūrusi pankų pamėgta kavinė „Vaiva“

Ten, kur dabar Prezidentūros parkas, buvo vieta, kurią vadinome Šunparkiu. Ten ir miegodavome, ir gerdavome. Buvo tokia susibūrimo vieta.

N.Pečiūra: Tai buvo labai saugi vieta, nes milicija ten neužsukdavo. Šunparkis buvo uždaras kiemas, vartai būdavo užrakinti. Bet vienoje tvoroje buvo išlaužtas strypas, ir, kas žinodavo, pralįsdavo.

Ir dabartinės Prezidentūros kiemas buvo, ir dabar yra, su aukšta, stora tvora. Iš visų pusių apsaugotas. Dėl to ten visa Senamiesčio bohema eidavo ir leisdavo laiką.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Tvora, pro kurią seniau buvo galima patekti į „Šunparkį“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Tvora, pro kurią seniau buvo galima patekti į „Šunparkį“

– Kiek žmonių susirinkdavo?

Varveklis: Piko atveju tai ir dvidešimt susirinkdavo. O kitą kartą ir vienas atsisėsdavai ant suoliuko ir gurkšnodavai.

– Kokių, be pankų, grupuočių dar buvo Vilniuje? Kaip su jais sutarėte?

Varveklis: Oi, buvo tokių, kurių net užsienyje nebuvo. Depešistai, rokenrolistai... Tokie net užsienyje neegzistavo. Čia buvo lietuviškos grupuotės.

N.Pečiūra: Metalistai dar buvo. Lietuvoje buvo labai daug metalistų, labai didelis judėjimas. „Katedra“ jų pagrindinė grupė buvo. Metalistai irgi Pilies gatvėje trindavosi. Daugybė Varveklio draugų buvo metalistai.

Varveklis: Buvome skirtingi su jais, bet vis tiek vienoje krūvoje malėmės. Palaikydavome vieni kitus. Turėjome tik vieną opoziciją – tas vadinamąsias montanas, gopnikus. O daugiau visi, kas buvo kitokie truputį, tada kartu laikėsi.

N.Pečiūra: Montanos buvo daugiausia rusakalbiai. Rusakalbių Vilniaus fabrikų ir gamyklų darbininkų, čia atkeltų sovietmečiu, sūnūs. Ir klausėsi jie popso. Susipriešinimas su jais didele dalimi buvo nacionaliniu pagrindu.

Pankai ir sovietinė sistema

– Koks buvo pankų santykis su milicija? Kaip suprantu, jie nesižavėjo jūsų veikla?

Varveklis: Tikrai nesižavėjo (juokiasi). Nemanau, kad jie žavėjosi mumis.

– Bet ar būdavo tiesioginių susidūrimų?

Varveklis: Vieną kartą, atsimenu, buvome „Afrikos“ kavinėje ir ten toks beprotis iš Baltupių atsinešė kardą. Tokį su svastika, su kuriuo vokiečiai karo metais žygiuodavo per paradus.

Prisistatė milicija, ir išėjo taip, kad mes patys tuos milicininkus užpuolėme, o jie pabėgo. Pabėgo į ledainę, užsidarė, o mes apstoję tą ledainę su kardu į langą baksnojome: „Lįskit čia, pašnekėsim“ (juokiasi).

Aišku, jie pagalbą iškvietė. Atvažiavo labai daug milicijos automobilių. Išvaikė visus.

Konfliktavom ne tik su milicija. Egzistavo toks vadinamasis kukluksklanas – Kozlovas, Kačegarovas ir Kliukas. Tokia trijulė buvo, vadinamasis komjaunimo operatyvinis būrys. Jie buvo komjaunimo aktyvistai – algos turbūt negaudavo, bet vien iš idėjos persekiodavo mus.

N.Pečiūra: Jie buvo milicijos pagalbininkai, galima sakyti taip.

– O su KGB susidūrimų buvo?

N.Pečiūra: Varveklis tegu apie KGB papasakoja. Jis daug reikalų turėjo su KGB.

Varveklis: Tai ir Nėrius tiek pat turėjo (juokiasi). Ir jis nešventas.

N.Pečiūra: Bet pirmas kartas, kai Varveklis pateko į KGB... Jis planavo nuvaryti lėktuvą!

Varveklis: Taip, mes norėjom pavogti lėktuvą... Atrodė nesunkus reikalas. (Juokiasi). Norėjom nuvaryti lėktuvą į Turkiją. Atrodė, kas čia baisaus? Pasiimi nupjautavamzdį, atidarai duris į lakūnų kabiną, įkiši tą nupjautavamzdį ir sakai – „ė, draugeliai, mes kitur norim skristi“.

Norėjom nuvaryti lėktuvą į Turkiją. Atrodė, kas čia baisaus? Pasiimi nupjautavamzdį, atidarai duris į lakūnų kabiną, įkiši tą nupjautavamzdį ir sakai – „ė, draugeliai, mes kitur norim skristi“.

Nesunku juk. Ką, sunku?

Galvojome, kad mes su tokiu Drakonu įšoksime į kabiną, atstatysim nupjautavamzdžius ir liepsime pilotams keisti kursą. O toks Vaišnoras stovės gale lėktuvo, atsisuks į žmones ir sakys – be panikos, viskas čia labai gražu, tuoj palmes pamatysim.

Tačiau tas Vaišnoras tėvams prasitarė. Pasakė: „Mama, manęs po savaitės jau nebus šitoj šaly.“ Paėmė ir papasakojo jiems, ką jis sugalvojo. O jo tėvai, pasirodo, prie komunistuojančių buvo. Tai paėmė už alkūnių ir į KGB nuvedė (juokiasi). O tas ir išsipasakojo.

Tai va, anksti ryte aš einu į darbą, išėjus iš namo atsidaro prie mano namų stovinčios „Volgos“ durys ir iš vidaus man sako – ateik čia. Prieinu prie jų, o ten sėdintys rodo KGB pažymėjimą ir sako – sėsk į vidų.

Na ką, man gi įdomu, kaip tos „Volgos“ viduje (juokiasi)... Ne kasdien juk tenka pavažinėti su „Volga“, tarybiniais laikais prabanga buvo.

Nuvežė į KGB, ir mus bendrame kambaryje dviese su tokiu Konta tardė du kagėbistai. Vienas vaidino gerą, kitas – blogą. Vienas jų grasino: viską pasakok, nes tavęs kolonija laukia, dar kažkokios baisybės. O kitas sakė – ai, nebijok jo, jis labai piktas. Prisipažink tu jam ir viskas bus gerai. Bet aš sakiau – ką prisipažinti? Neturiu ką prisipažinti.

Tada mus su Konta nuvedė į kabinetą KGB rūmuose, davė pavalgyti bulkučių po tris kapeikas ir pieno bonką bei paliko mus abu, išėjo patys kažkur. Tai Konta kraustyti kabinetą pradėjo. Atsidarė spintą, žiūri – kagėbisto švarkas kaba. Tai jis iškart ėmė raustis po kišenes.

Sakau – ką dirbi, išprotėjai gal? Jis sako – gal pistoletą rasim ar dar ką nors. Aš jam bandau rodyti į telefoną – o jei klausosi mūsų kas. Jis telefoną pakėlė ir sako – alio, alio (juokiasi).

Bet nieko nerado. Pralaikė mus nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro ir paleido.

– Ar buvo dar apsilankymų?

Varveklis: Buvo, buvo, kur čia nebus... Jei jau vienąkart tave jie paima, paims ir kitąkart. Visokių nuotykių buvo. Atsimenu, kartą ant tuometinės 48-os vidurinės mokyklos sienų su baltais dažais išpaišiau šūkį „Laisvę Lietuvai“, dar kažką panašaus.

Ryte po mokyklos išpaišymo prabundu – rankos baltai išterliotos, striukė išterliota. Už galvos susiėmiau. Per langą pasižiūriu – kaip tik mokykla matosi, ten milicininkai, kagėbistai susirinkę, fotografuoja sienas.

Tai skubėjau plautis rankas. O striukę net už kelių namų nunešiau supakavęs į konteinerį išmesti. Kad tik ne šalia savo namų.

N.Pečiūra: 1987 m., kai vyko garsusis disidentų mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, KGB prieš tą mitingą atvažiavo pas mane į namus ir mane išsivežė. Ilgai grasino, tardė – ką veiksi tą dieną? Čia buvo prevencinės priemonės. Nuo tada jie pradėjo mane persekioti.

Varveklis: Mane irgi buvo sulaikę. Aš jų klausiau – ką aš padariau? Ko jūs čia mane tąsote? Tai man atsakė – kol dar nieko nepadarei, prevencine tvarka mes tave tąsome. Kol neprisidirbai.

Aš jų klausiau – ką aš padariau? Ko jūs čia mane tąsote? Tai man atsakė – kol dar nieko nepadarei, prevencine tvarka mes tave tąsome. Kol neprisidirbai.

N.Pečiūra: Varveklį buvo ir pasodinę parų, kaip mes tada sakydavome, prieš tą mitingą. Uždarė tiesiog, izoliavo. Kažkokių rado priekabių ir uždarė. Ne tik jį vieną, ir kitus. Mane irgi vežė į miliciją.

– Kokios buvo sulaikymo sąlygos? Labai blogos?

Varveklis: Žinok, aš tau galiu papasakot... Turėjau šunį, erdelterjerą. Namie šerdavau, turėjau tokį aliumininį bliūdelį. Kaulus virdavau, su makaronais išmaišydavau ir duodavau šuniui.

Po sulaikymo man milicija įdavė į rankas lygiai tokį patį emaliuotą bliūdelį ir jame buvo lygiai tie patys makaronai su kažkokiais kaulais. Pasijaučiau kaip mano šuo, tą patį valgiau (juokiasi). Miegoti teko ant grindinio lentų. 15 dienų taip prabuvau.

Pankai ir muzika

– Kaip jūsų klausytų grupių įrašai pasiekdavo Lietuvą?

Varveklis: Dažniausiai – per Klaipėdą. Arba paštu, Baras, man atrodo, siuntinius gaudavo, nes turėjo ryšių Amerikoje, dar kažkur. Bet dažniausiai per Klaipėdą parplukdydavo jūreiviai plokšteles.

Antakalnio gale buvo vadinamoji baracholkė, kur plokšteles pardavinėjo. Aišku, popso ten daug buvo, bet galėjai atrasti ir ko nors įdomaus. Turėjau kolekciją. „UK Subs“ turėjau, Steve'ą Robertsą, „Exploited“, dar kažką.

Ir dalindavomės vieni su kitais. Ir juostiniai magnetofonai buvo populiarūs, vieni su kitais įrašais dalindavomės.

Vaidoto Ūkelio nuotr./1988 m. Vilniaus Alumnato kiemelyje įvykęs pankroko koncertas
Vaidoto Ūkelio nuotr./1988 m. Vilniaus Alumnato kiemelyje įvykęs pankroko koncertas

– Kaip iš pankroko gerbėjų tapote pankroko muzikantais? Kada pradėjote groti?

N.Pečiūra: 1986 metais. Ką tik sprogus Černobylio atominei elektrinei.

Varveklis: Mes nei buvome repetavę, nei ką, bet prisigyrėme, kad turime grupę. Ir mus Margarita Starkevičiūtė pasikvietė į renginį, sako – pagrokit. Mes nei pasiruošę, nei ką – drąsiai į sceną. Ir pagrojome kažką. Paskutinė daina buvo visiška improvizacija.

Dar buvome mėgėjai pas tokį seną hipį Niunį apsilankyti. Žiemą ar vasarą nuo ankstyvo ryto iki vakaro jis, apsirengęs kažkokią striukę, pasiimdavo gitarą ir improvizuodavo. Mes pas jį užsukdavome į svečius ir prašydavome – Niuni, duok pagroti. Dar paklausydavome tų jo improvizacijų.

N.Pečiūra: Jo vardas buvo Nerijus Sabaliauskas. Ir pas jį mes pirmus gabalus įrašėm. „Aš nuplikau nuo peroksido“ ir „Per pietus tik alus“.

– Kodėl būtent „Aš nuplikau nuo peroksido“?

Varveklis: Tokia mada buvo šviesinti plaukus peroksidu. Įsivaizduok, užeinam į kirpyklą, tarp moterėlių atsisėdam ir prašom, kad nušviesintų mums plaukus. Ir peroksidu juos užpila. Vėliau jau patys peroksidu šviesindavomės.

– Nė vienas muzikos nebuvote studijavę, lankę?

Varveklis: Ne. Vieną kartą buvome abu į būgnų kursus užsirašę. Bet greitai tų kursų atsisakėme.

N.Pečiūra: Kai pradėjome groti, su mumis pradėję groti muzikantai sakė: vyrai, pas jus ritmo pojūtis prastas. Tada nuėjome į Mokytojų namus, į kursus. Keturiose pamokose buvome. Nueidavome į pamoką, mokytojas mus mokė groti.

Varveklis: Tas mokytojas buvo „Nerijos“ atstovas kažkoks. Jis gyrėsi, kad toje grupėje grojo. Mes tada šaipėmės slapta, kad jis negirdėtų, nes mums „Nerija“ popsistai atrodė.

N.Pečiūra: Po to aš nupirkau būgnus. Mes juos laikėme pas Varveklį namuose Šeškinėje, bute. Kadangi mes nieko nedirbom, tai dienomis ir grojome.

Varveklis: Oficialiai, pagal įstatymus, buvome valkataujantys asmenys.

N.Pečiūra: Ir Varveklis išmoko groti būgnais. Net jo sesuo Ramunė išmoko groti. Čia jau kokiais 1987 m. buvo. Grodami mokėmės.

Varveklis: Būdavo, net trečią nakties kaimynus pažadindavome su tais būgnais.

– Minėjote, kad pirmas koncertas įvyko 1986 m. Kiek koncertų spėjote iki sovietmečio pabaigos sugroti?

N.Pečiūra: Apie dešimt, manau.

– Sovietinė valdžia leisdavo groti, nepersekiodavo?

N.Pečiūra: Visi tie koncertai dažniausiai buvo slapti. Pats pirmas buvo nelegalus.

Varveklis: Nėriau, atsimeni, kaip mes vieną kartą Katedros aikštėje per Naujametį į sceną įlindę buvom?

N.Pečiūra: Taip, čia jau 1987 m. pabaiga. Roko muzika tada jau buvo po truputį legalizuojama. Bet pirmieji koncertai nelegalūs buvo.

Varveklis: Egzistavo toks Vilniaus roko klubas su Starka priešaky. Turiu omenyje, Margarita Starkevičiūte. Dar Gintautas Babravičius, kiti ten veikė. Pradėjo kurtis komercinės radijo stotys. Mes irgi ten esame keletą laidų padarę, padirbėję.

Kadras iš filmo "Lietuva – tai jėga"/Grupė „WC“ 1987 metų kovo 8 d. Vilniaus roko klubo atidaryme Lengvosios atletikos manieže
Kadras iš filmo "Lietuva – tai jėga"/Grupė „WC“ 1987 metų kovo 8 d. Vilniaus roko klubo atidaryme Lengvosios atletikos manieže

– Kokiose vietose tie nelegalūs koncertai vyko? Kiek žmonių susirinkdavo?

Varveklis: Ne, matai, patys koncertai gal ir legalūs būdavo... Bet tiesiog mus pasikviesdavo per daug nereklamuodami.

Grupės visos pagrindinės sugroja – ir staiga pabaigoje mes išlendam ir kažką sugrojam. Taip pusiau legaliai, pusiau nelegaliai. Bet, aišku, visi savi žinodavo, kas bus.

N.Pečiūra: Pavyzdžiui, Dovydas Bluvšteinas ir kiti 1987 m. pradžioje suorganizavo mūsų pasirodymą Fizikos institute, jų patalpose Aukštuosiuose Paneriuose, nedidelėje salytėje.

Tai padarė patys instituto darbuotojai, savo iniciatyva. Jie suvežė aparatūrą, buvo ir daugiau grupių, ir įrašas buvo daromas. Dovydas Bluvšteinas net internete yra paskelbęs to koncerto įrašą, tik kokybė prasta.

Koncerto metu, beje, sprogo pirotechnika, kurią jie patys savo malonumui darė. Man palei pat ausį tos bombos sprogo, net kontūzytas buvau.

Varveklis: Vėliau panašų koncertą organizavo Biologijos ar Biochemijos institutas. Tame institute buvo vykdomi tyrimai, ir geležinėse spintose buvo laikomos žiurkės. Susirinkusi publika koncerto metu išplėšė tas spintas, visas žiurkes paleido, jos ten lakstė.

– Apie ką dainuodavote? Kokios buvo dainų temos?

Varveklis: Labiau politiškos. Bet nebuvo visiškai politinės, aišku... Šiaip dainavome apie bet ką.

N.Pečiūra: Visokiausios. „Aš nuplikau nuo peroksido“, „Pilnas miestas narkomanų“. „Per pietus – tik alus“... Vėliau pradėjo Varveklis apie stalinistus dainuoti, kad jie žudikai, teismas laukia.

Nuo 1988 m. jau buvome truputį drąsesni, tai dainavome „Lietuva – tai jėga“, „Šiandien glasnost – daug kas galima, kalbom į ateitį – širdim į Staliną“.... Toks temų mišinys. Ir politinės, ir pankiško gyvenimo realijos.

VIDEO: Už Tėvynę ŠIANDIEN GLASNOST

Pankai, Sąjūdis ir dabartis

– Kai prasidėjo Sąjūdis, koks buvo jūsų santykis su juo? Kaip suprantu, bendras tikslas vienijo?

Varveklis: Palaikydavome. Nes vis tiek ir jie, ir mes tą patį tikslą turėjome – laisvą Lietuvą. Palaikydavome. Su nariais bendravome.

N.Pečiūra: Į visus mitingus eidavome.

– Profesorius Alfredas Bumblauskas yra pasakęs, kad ne Dainų šventės, o rokas išlaisvino Lietuvą nuo komunizmo. Pritartumėte tam?

Varveklis: Gali būti. Nes vis tiek roko muzika, kurią jaunimas tais laikais pradėjo klausyti, buvo vakarietiška. Ir jaunimas, klausydamas tokios muzikos, ėmė slinktis į Vakarų pusę. Savaime tokia rezistencija išėjo. Aišku, tie gopnikai irgi klausydavo visokių C.C. Catch. Tą saldų beprotnamį.

N.Pečiūra: Yra toks istorikų bendras darbas – monografija „Sąjūdžio ištakų beieškant“. Ten aprašytos visos opozicinės sovietų valdžiai grupuotės. Tarp jų – ir Dainų šventėse dalyvaudavę etnografiniai kolektyvai, folkloristai, pas juos taip pat formavosi opozicija sovietų valdžiai.

Per sporto varžybas, tiek per futbolo, tiek per krepšinio, irgi prasprūsdavo nacionaliniai, patriotiniai jausmai... Folkoras, sportas, roko muzika – pasipriešinimas sovietinei sistemai įgydavo visokias formas.

Mūsų pokalbį pertraukia moteris, kuri paprašo pavaišinti tabaku. Varveklis įvykdo jos prašymą ir linksmai pasiūlo: „Gal į Santuokos rūmus pasukam?“ Moteris nusijuokia ir nueina.

N.Pečiūra: Matai, ji ir taip eina su trimis bernais.

Varveklis: Tai kas, aš ketvirtas galėčiau būti. Gal ji musulmonė (juokiasi).

– Nėriau, teko girdėti, kad įkvėpėte vieną Jurgos Ivanauskaitės knygos personažą. Galite papasakoti plačiau?

N.Pečiūra: Yra toks Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“. Jis buvo išleistas 1992 m. Jurga į to romano personažus sudėjo tai, ką ji matė Sąjūdžio, roko maršų laikais.

„Scanpix“ nuotr./Rašytoja Jurga Ivanauskaitė
„Scanpix“ nuotr./Rašytoja Jurga Ivanauskaitė

Romane yra tokia roko grupė „Langas“. Aš manau, kad tos grupės prototipas greičiausiai buvo „Antis“. Ir ten taip pat yra toks personažas – būgnininkas pankas Robis. Jo gyvenime yra daugybė mano gyvenimo detalių. Net rūbai kai kurie nupasakoti tokie, kokius aš tuo metu buvau pasisiuvęs. Ir aš turbūt esu vienas Robio prototipų.

– Ar Lietuvoje šiuo metu dar egzistuoja pankų judėjimas? Ar palaikote ryšį su jais?

Nėrius: Tikrai yra. Egzistuoja toks klubas „Skylė“. Netoli „Kablio“. Ten yra visa bendruomenė, nors nesu tikras, kaip tiksliai jie patys save vadina. Bet aš pats su jais nepalaikau ryšių. Ten yra kita karta, kiti žmonės, jie gyvena savo gyvenimą, mes – savo. Ir viskas.

– Kaip suprantate pačią idėją – kas yra pankai, kas yra pankiškumas? Ar save dar laikote pankais?

Varveklis: Taip. Niekur nedingo pankiškumas iš manęs. Įsikūnijo visam laikui. Sąmonėje yra įsitvirtinęs toks požiūris, kaip aš matau pasaulį.

Matei, ta moteris, kur buvo priėjusi. Čia irgi gal pankiškas požiūris, kad aš jai pasiūliau ranką ir širdį (šypsosi). Koks inteligentas gal būtų net pasipiktinęs, kad mus taip pertraukė. O man jokio pykčio. Toks pankiškas požiūris. Tu nebūtinai turi atrodyti kaip pankas, svarbu, kad tavo požiūris į gyvenimą būtų pankiškas.

Ir tas pankiškas požiūris yra kūrybinis, ne destrukcinis. Daug kas galvoja, kad pankai – tai destrukcinis visuomenės elementas. Taip nėra. Tai kūrybinis elementas.

Daug kas galvoja, kad pankai – tai destrukcinis visuomenės elementas. Taip nėra. Tai kūrybinis elementas.

Būna, kad Londone, kur šiuo metu gyvenu, man į galvą kas nors šauna ir pradedu pjaustyti trafaretus ir purkšti ant sienų. Be jokio tikslo.

N.Pečiūra: Tai tu čia tas žiurkes ant Londono sienų išpaišei? (Abu juokiasi).

Flikr.com nuotr.Grafiti menininko /Banksy darbas „Žiurkė su parašiutu“
Flikr.com nuotr.Grafiti menininko /Banksy darbas „Žiurkė su parašiutu“

Varveklis: Man patinka, kai žmogus eina, ką nors linksmo pamato ant sienos ir šypteli. Vadinasi, jam geras emocijas sukėlė. Ir man gera širdyje, kad kam nors padariau ką nors gero.

Arba, būna, spausdintuvu prisispausdinu kokių nesąmonių, lipdukų ir panašiai. Ir jais naktį išėjęs telefono būdeles išklijuoju.

N.Pečiūra: Tai tu puoši miestą!

Varveklis: Aš irgi manau, kad aš puošiu miestą. Tik policija taip negalvoja (juokiasi).

N.Pečiūra: Apskritai plačiajai visuomenei reikia griežtai paaiškinti ne tik apie pankus, bet ir kas yra punk'as plačiąja prasme. Tai šiuolaikinio meno srovė. Lygiai tokia pati, kaip ekspresionizmas, impresionizmas, dadaizmas ir taip toliau. Punk'as yra plati meno srovė – ir tapyba, ir dar daug kas.

Visuomenė turi suprasti, kad tai yra meno srovė. Joje visko daug, ji plati ir vystosi iki šių dienų. Sunku konkrečiai atsakyti, kas yra pankai, bet niekada nereikia asocijuoti pankų su gatvių chuliganais, net jei jie ir atrodo kaip pankai. Tą reikia turėti omeny.

Varveklis: Londone pažįstu daug senų pankų, mūsų amžiaus ir vyresnių. Jie irgi truputį nusėdę, gatvėse nesišlaisto, bet meną kuria, kažką daro. Nebūtinai muziką, bet meną – plakatus, dar kažką. Taip gyvena.

Pankiškumas jokiu būdu nėra „Daryti taip, kaip negalima daryti“. Pankiškumas yra daug daugiau.

Pasivaikščiojimas po pankišką Vilnių

Po interviu apie dvidešimt žmonių – tiek senųjų Vilniaus pankų, tiek Vilniaus bohemos istorija besidominčių jaunesnės kartos atstovų – išeina pasivaikščioti po pankiškas Vilniaus vietas.

N.Pečiūra aprodo Alumnato kiemelį, kuriame prieš trisdešimt metų vyko „Vilnius Punk'88“ festivalis, pro prezidentūros vartus tolumoje išvystame tvorą, pro kurią į Šunparkį kadaise landžiojo Vilniaus undergroundo atstovai, stabtelime prie vietų, kur kadaise buvo „Vaiva“ ir „Žibutė“.

Prie pasivaikščiojimo prisijungia ne viena spalvinga asmenybė. Pavyzdžiui, Vytautas, kuris buvo jauniausias 1988 m. festivalio atlikėjas, tuomet jam tebuvo 16 metų.

„Atsirado draugų, Nerijus paskatino, kad reikėtų groti. Sukūrėme grupę, kuri vadinosi „Dustas-nuodai“, ir grojome. Dainavome apie tų dienų aktualijas. Susirinko pilnas kiemas. Gaila, nebėra išlikusių įrašų, būtų įdomu paklausyti“, – pasakoja Vytautas.

Taip pat Gediminas, kuris į festivalį nepabūgo atsinešti Lietuvos vėliavos, kurią pasiuvo jo močiutė, tremtinė. Su Lietuvos vėliava jis atvyko ir į šį pasivaikščiojimą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gediminas Ūkelis, apsilankęs 1988 m. koncerte su Lietuvos vėliava
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Gediminas Ūkelis, apsilankęs 1988 m. koncerte su Lietuvos vėliava

Gediminas papasakoja apie tai, kaip tą vasarą buvo sunku gauti geltonos medžiagos – sovietinė valdžia, nenorėdama, kad lietuviai siūtųsi trispalves, ribojo jos tiekimą. Tad teko baltą audinį dažyti geltonai.

„Nuo Gedimino prospekto iki koncerto vietos visą kelią su vėliava ėjau. Mama labai bijojo. Tačiau nieko nenutiko. Tuo metu sovietinė sistema jau nebekėlė tokios grėsmės kaip anksčiau“, – prisiminė Gediminas. Jis su15min pasidalino ir anksčiau neskelbtomis festivalio nuotraukomis. Jų autorius – jo brolis Vaidotas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

01:13
38:16
01:00

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min