Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Neįgaliųjų vargai – naujiena klerkams

Sėdintis vežimėlyje neįgalusis be pagalbos uostamiestyje neišsiverstų.
Viktorijos Navickaitės/15min.lt nuotr. / Sėdintis vežimėlyje neįgalusis be pagalbos uostamiestyje neišsiverstų.
Šaltinis: 15min
0
A A

Vaikščiodami savomis kojomis retai kada pagalvojame, kaip gyvena tie, kuriuos kasryt reikia pasodinti į vežimėlį. Vargu ar žinome, kaip sunku jiems nukakti prie jūros, važiuoti viešuoju transportu, grožėtis miesto senamiesčiu. Ironiška, kad atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį neprieinama atrodyti ima net Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.

Praėjusios savaitės pabaigoje prie Klaipėdos „Žvejų rūmų“ įvyko „Ratuotų riterių“ akcija, kurios metu negalią turintys žmonės pademonstravo, kiek daug sunkumų jiems kelia sveikiesiems, rodos, elementarus dalykas – patekimas į rūmus. Į invalido vėžimėlius sėsti ir neįgaliojo vietoje pasijausti galėjo visi akcijoje dalyvavę sveikieji, jų gretose atsidūrė ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

Sunkumų būta daug – vežimėliai keliaujant į rūmų vidų neklausė ne tik pirmąkart jėgas išmėginusiųjų, bet net ir pačių neįgaliųjų. Didžiausiu išbandymu susirinkusiesiems tapo kiekvienas kelyje pasipainiojęs akmenėlis, laiptas ar menkai neįgaliesiems pasitarnaujantis pandusas – nuožulni pakyla. Sveikajam vos pastebimi slenksčiai vežimėlyje sėdinčiajam tapo tikru iššūkiu.

Vienas – bejėgis

Vargais negalais pasiekę pastato vidų neįgalieji merui noriai išsipasakojo apie juos kamuojančias problemas. Vežimėliuose sėdintys žmonės tikino negalintys normaliai apžiūrėti net miesto senamiesčio, mat šio grindinys akmenuotas, taip pat neturintys galimybės kaip visaverčiai žmonės patekti į paplūdimį, ką jau kalbėti apie mieste vykstančius renginius.

„Vežimėlyje sėdžiu nuo 15-os metų. Patyriau traumą, teko atsisėsti. Iki to laiko buvau visai kitokia – laksčiau, bėgiojau“, – savo istoriją pasakojo vilnietė Inga. Mergina atkreipia dėmesį, jog dėl miestų nepritaikymo neįgaliesiems šie netenka teisės į savarankiškumą: „Jei, tarkime, važiuoju autobusu, man būtina kito pagalba – reikia įkelti į autobusą, iškelti ir visa kita. Vienam įmanoma, bet labai sudėtinga. Reikia stipresnių rankų nei mano.“ Visgi mergina džiaugiasi, kad žmonių požiūris į neįgaliuosius keičiasi. Pasak Ingos, neįgalieji nebėra it visų nužiūrimi ufonautai, o štai Vilniuje praeiviai net patys pasisiūlo padėti. „Kuo daugiau žmonės su negalia rodysis visuomenėje, tuo visiems bus geriau“, – svarstė jau 18 metų ratukais važinėjanti moteris.

Pasak uostamiestyje gyvenančių neįgaliųjų akcijos dalyvių, juos visuomet turi lydėti fiziškai stiprūs asmenys, galintys ne tik pastumti, bet ir, esant reikalui, pakelti ratuotuosius, mat aplinkiniai dažnai nė neketina pasiūlyti savo pagalbos ar apskritai atkreipti dėmesio. „Žinoma, senamiesčio niekas neišasfaltuos, tačiau pagrindinė problema, matyt, čia tampa žmonių abejingumas ir savotiškas nužmogėjimas“, – įžvalgas dėstė V.Grubliauskas. Vis dėlto Klaipėdos meras žadėjo mėginti spręsti problemas.

Šaiposi net neįgaliesiems skirtos tarnybos?

Akcijos metu atkreiptas dėmesys ir į itin paradoksalų atvejį. Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijos pirmininkui Sauliui Liekiui prabilus apie Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pastato pritaikymą neįgaliesiems, „ratuoti riteriai“ puolė pašaipiai komentuoti: „Lietuvoje tokios įstaigos nėra. Toji – tikra tragedija“, – skeptiškai atsiliepė vėžimėlyje sėdintis Petras. Vyriškis prisimena, kad prieš šešerius metus, kai sveikatos būklė buvo geresnė, į šios tarnybos pastatą patekti jam dar vargais negalais pavykdavo, mat naudojosi ramentais. Tačiau šiandien, kai ramentų nebeužtenka, kreiptis į tarnybą jis net norėdamas nepajėgtų: „Ten tokie statūs laiptai, jokio privažiavimo. Jais net užnešti neįgalųjį ne visiems pavyksta“, – pasakoja Petras.

Pasak vyriškio, neįgalieji, net atvykę prie Klaipėdos Neįgalumo ir darbingumo tarnybos pastato durų ir paskambinę tarnybos darbuotojams bei paprašę jų padėti patekti vidun, jokio atsako nesulaukia. „Daryk, ką nori – gal kas iš žmonių padės, bet kad tie žmonės nekreipia dėmesio“, – patirtimi dalijosi Petras. Uostamiesčio meras irgi pasipiktino: „Čia tas pats, kas būtų, jei greitoji pagalba į ligoninę atvežtų pacientą, o ant durų kabėtų raštelis „Pietų pertrauka“. Tai mažų mažiausiai pasityčiojimas iš žmogaus.“  

S.Liekio teigimu, tokių nusiskundimų gaunama itin daug. „Žmonės skundžiasi stačiais laiptais, ten tikrai nėra jokio keltuvo. Žinoma, reikalui esant tarnybos darbuotojai sąžiningai atvyksta pas neįgaliuosius į namus, juos aplanko, tačiau problemų kyla dėl įvairių popierizmų. Neįgaliajam reikia užnešti kokį dokumentą, popierėlį į tą tarnybą, ir kas tada? Tada jau niekas nebesirūpina. Vieni tikisi sulaukti praeivių, kurių galėtų prašyti pagalbos, kiti pypsina automobiliais idant būtų išgirsti“, – pasakojo socialinių darbuotojų asociacijos pirmininkas.

Nieko nepastebėjo?

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Klaipėdos trečiojo teritorinio skyriaus vedėja Anžela Laureckienė neįgaliųjų skundus neigė: „Nėra ta situacija su mūsų tarnyba bloga. Ruošiamės statyti naują pastatą, bus ten viskas pritaikyta. Anksčiau nepastebėjome, kad būtų kilę problemų“, – tikino vedėja.

Vėliau A.Laureckienė vis dėlto pripažino, kad ne visi neįgalieji sugeba pasiekti tarnybos darbuotojus: „Na, taip, būna, kad žmonės kartais negali patys įeiti, tačiau mūsų personalas visada išeina į lauką, kartais net nuo automobilio palydi. Gal tie neįgalieji kuo nors nepatenkinti liko, tai po to išėję skundžiasi“, – savo versiją pateikė tarnybos atstovė.

Klaipėdos savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus atstovė Audronė Liesytė taip pat turi aiškią poziciją dėl galimybės neįgaliesiems patekti į Klaipėdoje esančius pastatus: „Patekimo į įvairius Klaipėdos pastatus atveju reikia pabrėžti, kad už viską yra atsakingas Statybos skyrius. Mano duomenimis, visi visuomeniniai pastatai yra rekonstruojami, o tam, kad Statybos skyrius duotų leidimą rekonstrukcijoms ar naujų pastatų statybai, projektas privalo būti pritaikytas neįgaliesiems. Kitu atveju darbai nėra vykdomi. Kalbant apie senus nerenovuojamus pastatus, nepritaikytus vėžimėliuose sėdintiems asmenims, belieka tikėtis, kad kada nors tie darbai bus pradėti“, – tikina specialistė.

Neįgaliaisiais ir taip pasirūpinta

A.Liesytė taip pat mano, kad neįgaliesiems Lietuvoje gyventi vis geriau: „Jau kelinti metai iš eilės neįgaliesiems pritaikomi būstai, viešasis transportas. Žinoma, pokyčius galima vertinti dvejopai: jei lyginsime su tuo, kaip situacija atrodė pernai, tai atrodys, kad niekas nepakito, tačiau palyginti su tuo, kas buvo prieš, tarkime, šešerius metus, progresas yra akivaizdus. Valstybė rūpinasi neįgaliaisiais – jie gauna slaugos išmoką, valstybės dotaciją, reikalui esant juos prižiūri pagalbininkai“, – padėtį apibūdina atstovė.

Paklausta, kaip, jos nuomone, neįgalieji galėtų nuvažiuoti prie jūros, A.Liesytė prisiminė prieš kurį laiką vykdytą paplūdimio zonos pritaikymo neįgaliesiems projektą, į kurį įtraukti buvo ir patys vežimėliuose sėdintieji. „Reikia atkreipti dėmesį, kad pandusai pajūryje tada buvo padaryti neraštingai. Kodėl? Nes juos darė ne specialistai, o patys neįgalieji. Taip, yra problemų patekti į paplūdimį, tačiau tokius darbus turi vykdyti specialistai. Kai daro ne jie, tai taip ir išeina – prastos tos pakylos. Neįgalieji turėtų itin aktyviai reikšti savo nuomonę, dėstyti pasiūlymus ir kreipti dėmesį, tačiau ne reguliuoti veiksmus.“

Išgyventi sudėtinga

Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijos pirmininkas S.Liekis, kalbėdamas apie neįgaliųjų padėtį Lietuvoje, atkreipia dėmesį ir į valstybės teikiamą finansinę paramą. Jo duomenimis, pašalpos, kurias gaudavo neįgalieji su būtinąja nuolatine slauga, anksčiau siekė 960 Lt per mėnesį, tačiau atėjus krizei buvo sumažintos iki 760 Lt. „Gerokai sunkiau yra jauniems, kurie suserga. Jie per mėnesį gauna vos 300 Lt pašalpą, taigi norint išgyventi jiems būtinos papildomos pajamos, kurias gauti sunku. Tokiems žmonėms reikia daug pagalbos. Jiems sunku išsiversti be artimųjų paramos, Maisto banko, labdaros ir kitų panašių dalykų“, – sakė S.Liekis.

Vis dėlto vyras džiaugiasi, kai mažinant pensijas dirbantiems pensininkams neįgalieji liko nenuskriausti ir jų išmokų dydis nekito. „Guodžia ir tai, kad visuomenė liberalėja – neįgalieji joje vis labiau integruojasi, žmonės juos priima, nenuvertina“, – sakė S.Liekis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min