Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nemokamo mokslo Lietuvoje ekonomika: 17 litų už pamoką muziejuje ir kelionė į Alpes už gerus pažymius

Mokslo metų pradžia Žaliakalnio progimnazijoje
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Mokslo metų pradžia Žaliakalnio progimnazijoje
Šaltinis: 15min
0
A A

Moksleivius auginančių tėvų pinigines gali gerokai patuštinti ne tik kasmet perkami vadovėliai ir pratybų sąsiuviniai ar klasių remontas, bet ir ekskursijos į pramogų parkus, svečias šalis, net pamokos muziejuose. Ne visiems tėvams mokytojų sumanymai pagal kišenę, todėl jų vaikai praleidžia ir tolimesnes išvykas, ir edukacines pamokas. Psichologės teigimu, tai gilina atskirtį, todėl reikėtų ieškoti visiems priimtinos veiklos. Finansų ekspertė savo ruožtu siūlo brangesnius sumanymus tėvams įgyvendinti savarankiškai, nedemonstruojant savo statuso.

„Kovoja prieš socialinę atskirtį, o apsisukę ją gilina“

„Noriu priminti, kad klasė eina į edukacinę pamoką Valdovų rūmuose. Kaina – 17 Lt vaikui“, – ši žinutė vilnietei Salomėjai, kuri viena augina paauglį sūnų, tapo paskutiniu lašu į kantrybės taurę.

Pranešusi, kad berniukas šioje pamokoje nedalyvaus, ji sulaukė atsakymo, kad apie nedalyvavimą išvykoje reikia įspėti iš anksto ir kad auklėtojai išvyka kainuos 92 Lt.

„Mokykloje organizuoti mokamus dalykus ir dar pamokų metu? Nejau to paties istorijos mokytoja negali klasėje papasakoti?“ – kalbėdama su portalu 15min.lt stebėjosi jauna moteris.

Kiek anksčiau per tėvų susirinkimą ji atidavė 65 Lt už klasės išvyką darbo dieną autobusu į Alytaus rajone įsikūrusį nuotykių parką. Esą buvo nuspręsta jį aplankyti kasmet. „Nepietausiu savaitę, vakarieniausiu kas antrą dieną, bet „visa klasė važiuoja“, maniškis vienas juk nepėdins į pamokas“, – ironizavo pašnekovė.

„Mokykloje organizuoti mokamus dalykus ir dar pamokų metu? Nejau to paties istorijos mokytoja negali klasėje papasakoti?“

Netrukus Salomėja išgirdo apie vasaros pradžioje organizuojamą išvyką į Alpes. Trys mokytojos ją sugalvojo, kad papildomai prie mokslo metų pridėtą savaitę vaikams nereikėtų sėdėti mokykloje. Iš susirinkime tvyrojusios tylos moteris nusprendė, kad daugelis tėvų kelionei pritaria. Sumokėti reikėtų iki Naujųjų, bet auklėtoja pasiūliusi vaikams apie tai nieko nesakyti, o verčiau paskatinti mokytis ir gerus rezultatus mokslo metų pabaigoje įvertinti ekskursija.

Tokią situaciją mama pavadino parodija: „Vykdomi projektai prieš patyčias ir socialinę atskirtį, o apsisukusios mokytojos ją visomis išgalėmis tik gilina. Ar yra kokios Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) taisyklės, ką kada leidžiama organizuoti, ar yra kokios nors ribos?

Privačiose mokyklose tegul elgiasi, kaip nori. Džiaugiausi, kad dabar, priešingai nei pradinėje mokykloje, nerenka pinigų visokioms lentynoms ir dažams. Pasirodo, ir be to galima sukurti sąlygas tiek tėvams, tiek vaikams pajusti savo padėties menkumą.“

Salomėja teigė nesuprantanti, kodėl tokias išvykas organizuoja mokykla, o ne pačios šeimos, jei gali sau leisti, kodėl vaikai keliauja nesibaigus mokslo metams, kodėl tėvai skatinami manipuliuoti vaikais ir motyvuoti juos kelionėmis, ką pasakyti vaikui, kuris ir šiaip stengiasi mokytis bei yra atsakingas, o kiti už gerumą gaus prizą

„Ar mokytojai turi teisę organizuoti šitokias kelionei ir važiuoti už vaikų pinigus nemokamai? – retoriškai klausė pašnekovė. – Kodėl mokykla negali kiekvieną tos savaitės dieną organizuoti ekskursijų po muziejus, kurių bilietai vaikams paprastai kainuoja apie 5 litus?“

Vilniaus m. saviv. nuotr./Mokykla
Vilniaus m. saviv. nuotr./Mokykla

Ji prisiminė, kad pradinėje mokykloje būdavo skaitomos paskaitos apie žaidimus, už kurias irgi reikėdavo sumokėti po kelis litus, o iš tiesų esą būdavo reklamuojami kokios nors parduotuvės siūlomi žaidimai.

Muziejų prašo įsileisti nemokamai

Mokykloms skiriamos mokinio krepšelio lėšos naudojamos pedagogų ir bibliotekininkų atlyginimams; pedagogų kvalifikacijai kelti; vadovėliams ir mokymo priemonėms; neformaliajam švietimui – būreliams ir panašiai veiklai po pamokų; mokinių pažintinei veiklai; profesiniam orientavimui; psichologinei, specialiajai, socialinei pedagoginei pagalbai organizuoti; egzaminams administruoti, vykdyti ir vertinti; informacinėms technologijoms diegti ir naudoti.

ŠMM teigimu, mokykloje gali būti organizuojama papildoma veikla, nefinansuojama iš mokinio krepšelio. „Tėvų ir mokytojų ar mokyklos sutarimu už tai gali tekti mokėti. Tai – ekskursijos (nedideli pinigai tam yra numatyti ir mokinio krepšelyje), stovyklos, išvykos į teatrą ir kita“, – teigiama 15min.lt atsiųstame ministerijos paaiškinime.

„Rengti pamokas ne mokykloje tikrai nėra privaloma, – pabrėžė ŠMM. – Tačiau skatinama panaudoti ugdymui ir kitas erdves, kurios būtų naudingos mokantis vieną ar kitą temą. Pavyzdžiui, biologijos pamoka gali vykti ir šalia mokyklos esančiame parke.“

Mokinio tėvai turi teisę atsisakyti leisti savo vaiką į ekskursiją ar kitą išvyką. Kai kurios mokyklos steigia vadinamuosius solidarumo fondus, į kuriuos pervedamos mokinių tėvų ir rėmėjų aukos. Jie skirti mokiniams iš šeimų, turinčių finansinių sunkumų, paremti.

ŠMM: „Rengti pamokas ne mokykloje neprivaloma. Tačiau skatinama panaudoti ir kitas erdves. Pavyzdžiui, biologijos pamoka gali vykti šalia mokyklos esančiame parke.“

Ministerija patikino prašanti muziejų, kad edukacinėms pamokoms įsileistų nemokamai. Be to, buvo skirta Europos Sąjungos paramos lėšų Lietuvos muziejų asociacijos projektui „Muziejus – mokykla – moksleivis“, skatinančiam muziejų ir mokyklų bendrą veiklą. Dalis šalies muziejų sukūrė edukacines programas, kuriose mokiniai gali lankytis nemokamai.

ŠMM kartu su Kultūros ministerija rengia projektą dėl dar glaudesnio mokyklų ir muziejų bendradarbiavimo. Viena iš diskutuojamų galimybių – leisti mokinių grupėms visuose muziejuose lankytis nemokamai.

Ar edukacinės pamokos turi būti organizuojamos pagal nustatytą tvarką (pavyzdžiui, mokymo programa reikalauja apsilankyti tam tikroje vietoje), ar tai priklauso nuo paties mokytojo susidaryto plano? „Tai sprendžia mokytojas kartu su mokykla ir tėvais“, – pažymėjo ministerija.

O tokių pamokų naudingumą ir efektyvumą pirmiausia vertina pats mokytojas: ar mokiniams buvo įdomu, ką jie sužinojo, kaip tai gali panaudoti, kaip tai atsispindi jų pasiekimuose. Tuo tarpu mokytojo darbą vertina mokyklos administracija.

Psichologė siūlo ieškoti visiems prieinamos veiklos

Skirtinga vaikų padėtis yra problema, pažymėjo šeimos psichologė Lina Gudaitė. Anot jos, klasėje reikėtų ieškoti kompromiso, kuris būtų priimtinas visiems vaikams ir tėvams, – organizuoti tokias išvykas, kuriose galėtų dalyvauti visi. Mat daugiau lėšų reikalaujančios kelionės gilina atskirtį.

seimospsichologas.org nuotr./Lina Gudaitė
seimospsichologas.org nuotr./Lina Gudaitė

„Galima pagalvoti, kaip jaučiasi vaikas, kuriam tėvai sako: dovanok, negaliu tavęs išleisti. Gali kilti liūdesys, pyktis, nepasitenkinimas, nes jis negali būti kartu su klase. Tai yra neigiamas poveikis sveikai vaiko raidai, santykių kūrimui ir palaikymui. Tėvų yra įvairios socialinės padėties. Kai kurie neišgali vaikų išleisti net į netolimas išvykas.“

Pašnekovė portalui 15min.lt pripažino, kad praleidus mažesnę ekskursiją nuoskauda gali būti ne tokia didelė – jei vaikas į muziejų nueis ne šiandien, gal galės tai padaryti po mėnesio, užtat kelionė į užsienį gali tapti metų įvykiu.

Jei moksleivis negali būti kartu su klase, tėvai tai turėtų kompensuoti kartu praleistu laiku ar kažkuo, nereikalaujančiu didelių lėšų.

Anot L.Gudaitės, vaiko išskyrimas iš bendraklasių būrio dėl vienos ar kitos priežasties neišvengiama sukelia neigiamų emocijų. „Klausimas, kaip jam pavyks susidoroti. Kaip tėveliai pristatys situaciją, kaip paaiškins? Jei vaikas nuolat negali leisti laiko kartu su klase, jis nuolat jaučia nusivylimą ir nevisavertiškumą.

Vaiko išskyrimas iš bendraklasių sukelia neigiamų emocijų. Jei jis negali būti su klase, jaučia nusivylimą ir nevisavertiškumą.

Kita vertus, gal nereikėtų bijoti neigiamų emocijų. Jos neišvengiamos, bet gali tapti teigiama patirtimi. Tai yra realybė: „Manęs negali išleisti.“ Vaikas išmoks priimti nusivylimą, nelengvus jausmus ir išmoks, kad ne visus norus galima patenkinti, kad reikia ieškoti kompromisų.“

Sovietmečiu vaikai mokyklose vilkėdavo tokias pačias rudas ir mėlynas uniformas, rašė į tokius pačius sąsiuvinius, o vadovėlius nešiodavosi panašiose kuprinėse. Dabar moksleiviai gali išsiskirti ne tik apranga, jei mokykloje nėra uniformų. Jie keliauja į užsienį, naudojasi mobiliaisiais telefonais ir planšetiniais kompiuteriais. Tiesa, ne visų tėvų piniginė tai leidžia. Kaip vaikai jaučiasi tokioje aplinkoje, kur akivaizdžiai matyti šeimos finansinė padėtis?

„Socialinių skirtumų visada buvo, – pabrėžė L.Gudaitė. – Nuo mažens vaikui reikia formuoti sveiką savo vertės priėmimą, formuoti savigarbą, mokyti priimti realybę – leidžiu sau tiek, kiek galiu. Kad nebūtinai daiktai lemia vertę, kad vaikas nevertintų savęs tik pagal tai, ką turi ir ko neturi. Kitaip gimtų pavydo jausmas, kad kiti tėveliai gali leisti daugiau.“

Julita Varanauskienė: 100 litų už ekskursijas – brangu

SEB banko šeimos finansų ekspertės Julita Varanauskienė neskubėjo kaltinti vien mokyklos ir mokytojų. Pasak jos, dažnai iniciatyva paišlaidauti kyla iš pačių tėvų. Jie patys gali ir atsisakyti vieno ar kito sumanymu.

Julita Varanauskienė
Julita Varanauskienė

Portalo 15min.lt pašnekovė, pati auginanti du mokyklinio amžiaus vaikus, prisiminė savo patirtį. Sykį gimė noras pagražinti klasę pagal nustatytą grafiką. Bet, paskaičiavus laukiančias išlaidas ir pamačius, kad visos sumos nepavyks surinkti, tėvai šios minties atsisakė.

Kartais tėvai, nepaisydami mažų pajamų ir nenorėdami išsiskirti, pasiduoda spaudimui, kiti, būdami įsitikinę, kad, pavyzdžiui, klases turi remontuoti pati mokykla, pinigų neskiria.

Kokia dalis šeimos biudžeto turėtų tekti moksleivių reikmėms – klasės remontui, bendroms išvykoms ir pan., kad kišenėse nešvilpautų vėjai? Anot J.Varanauskienės, tai yra individualus dalykas, tačiau būna, kad iš tų, kurie verčiasi sunkiau, nusprendžiama apskritai neimti. „Reikalavimas mokėti daugiau yra išpūstas reikalas, – tvirtino ji. – Niekas nereikalauja. Tai priklauso nuo klasės, nuo pačių tėvų, o ne nuo mokyklos.“

J.Varanauskienė: „100 litų išvykoms – jau brangu. Jos nėra pirmo būtinumo poreikis ir net ne vaiko poreikis, o tėvų statuso parodymas. Tai yra ne finansų, o etinis klausimas.“

Tačiau finansų ekspertė pripažino, kad brangios kelionės yra labiau „tėvų išmislas“, tuščia užgaida: „Žmonės, net jei neturi pinigų, turi orumo. Jei kas nori, vežasi vaikus neafišuodami. Niekas netrukdo kelių vaikų tėvams susiburti ir keliauti. Kiekvienas savo vaikui duoda, kiek gali sau leisti.

Jei kalba eina apie spektaklį, puikiai suprantu, kad galima eiti visiems kartu. Bet brangios kelionės… Manyčiau, 100 litų vaikui – jau brangu. Jos nėra pirmo būtinumo poreikis ir net ne vaiko poreikis, o tėvų statuso parodymas.

Tai yra ne finansų, o etinis klausimas. Tikrai nesiskolinčiau pinigų, kad vaiką išvežčiau su klase. Galų gale, kaip rodo pažįstamų patirtis, tokios kolektyvinės išvykos nebūna pigesnės.“

Paklausta, kiek gali siekti klasių remontų, įvairių smulkmenų pirkimo, muziejų lankymo, ekskursijų ir išvykų ekonomika, J.Varanauskienė nesiėmė spėlioti – tikslesnius duomenis pateiktų patys tėvai. Tačiau ji nurodė, kad, pavyzdžiui, Kaune vadinamiesiems klasių fondams, iš kurių perkamas kopijavimo popierius, muilas, tualetinis popierius ir panašūs daiktai sąlygoms pagerinti, tėvai moka vidutiniškai po 10 litų per mėnesį. Vilniuje ši suma greičiausiai didesnė. Pavyzdžiui, vienos sostinės progimnazijos klasės tėvai tokiam fondui skiria po 20 litų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min