Pokalbis su N.Gudėnaite – apie benamystę kaip gyvenimo būdą, apie žmones, kuriuos saugi nakvynė kartais išgelbsti, o kartais – tik sustabdo nuo dar vieno kritimo. Ir apie istorijas, kurios primena, kodėl verta dešimt kartų pradėti iš naujo.
– Neringa, kartais mums koją pakiša stereotipai. Pavyzdžiui, jei jus sutikčiau gatvėje ir man reikėtų atspėti, kuo jūs gyvenime užsiimate, aš įvardinčiau grožio sferą: galbūt kirpyklą, galbūt grožio saloną. Tačiau niekada nepaminėčiau kalėjimo ar laikinojo apgyvendinimo namų, kuriuos dar iki šiol žmonės kartais pavadina „nakvynės namais“. Kodėl jus gyvenimas vedė tokiu keliu, su, sakyčiau, nelengvais profesiniais pasirinkimais?
– Iš vienos pusės – taip, visi nori dirbti su motyvuotais žmonėmis, su tais, kurie patys nori keistis, kažką daryti, judėti į priekį. Tai patogu – ir emociškai, ir profesiškai. O štai su žmonėmis, kurie mūsų visuomenėje elgiasi nepriimtinai, norinčiųjų dirbti daug mažiau. Tokie žmonės dažnai atrodo negražūs, neprižiūrėti, pikti, jie keikiasi. Ne kiekvienas nori su tuo susidurti.
