„Skaitant žiniasklaidą susidaro įspūdis, kad Lietuvoje pabėgėlių nėra. Ši tema tėra menkas grūdelis, kurio nesuprantame arba nenorime suprasti ar žinoti“, – antradienį Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (UNHCR) ir Lietuvos žurnalistų sąjungos surengtame seminare apie pabėgėlių problemų atspindį žiniasklaidoje teigė ji.
Gruodžio 10-ąją buvo minima Tarptautinė žmogaus teisių diena. 1948-aisiais šią dieną JT Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje pažymėta, kad kiekvienas turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.
„Pabėgėliai nėra nelegalūs migrantai ar sienos pažeidėjai, o tik asmenys, kurie nori pasinaudoti savo teise“, – kalbėdama seminare, pažymėjo UNHCR atstovė Lietuvoje Renata Kuleš. Jos žodžiais, žmones palikti savo tėvynę verčia situacija, kai jų valstybės nepajėgios ar nenori padėi, o kartais valdžia pati juos persekioja. Kitose šalyse šie asmenys ieško apsaugos ir pagalbos.
Anot seminaro organizatorių, nors Lietuvoje pabėgėlių priėmimui teisinės bazės pagrindai yra sukurti, tačiau jų integracija į visuomenę yra problematiška: vyrauja negatyvus stereotipinis požiūris, netolerancija ir ksenofobija.
Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narė, Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros lektorė A.Žilinskienė seminare pristatė nedidelio tyrimo, ką ir kaip apie pabėgėlius rašo Lietuvos žiniasklaida, rezultatus.
Padedama žiniasklaidos tyrimų ir stebėsenos bendrovės TNS, ji atskleidė netikėtą detalę: dažniausi žiniasklaidos herojai pabėgėliai – JAV prieglobsčio pasiprašiusi Seimo narė, kuriai gresia netekti mandato už posėdžių nelankymą, N.Venckienė ir vairuotojai, kurie po avarijų deda į kojas ir taip stengiasi pasislėpti nuo pareigūnų.
Painioja pabėgėlius, imigrantus ir nelegalus
Pasak A.Žilinskienės, pabėgėliai yra „tolimas nuo Lietuvos vaizdas“. Jei kaip nors jų istorijos, problemos ar kiti aspektai kiek nors atspindimi, paprastai – ne lietuviškame kontekste. 90 proc. rašinių ir reportažų esą susiję su įvykiais užsienyje – kariniais konfliktais (Sirijoje, Somalyje), jų pasekmėmis ir pan.
Didžiuma šios informacijos – karštos aktualijos, žinutės apie nelaimes prie Europos krantų (skęstančius laivus, mirtis keliaujant), gyvenimo pabėgėlių stovyklose ypatumus, gausių pabėgėlių srautų į Europos šalis (Bulgariją, Italiją, Ispaniją) keliamas problemas, Europos Sąjungos teisės pokyčius ir popiežiaus Pranciškaus pasisakymai, kelionių po Afriką įspūdžiai. Tai publikuojama užsienio naujienų skiltyse, tarytum ši tema Lietuvos neliestų, o pabėgėliai gyventų tik toli nuo mūsų šalies. Informacijos šaltinis paprastai būna užsienio naujienų agentūros ir Afrikoje ar Azijoje pabuvoję lietuviai.
„Viešojoje erdvėje pabėgėliams skiriama mažai dėmesio, jie nušviečiami fragmentiškai. Originalių medžiagų viename leidinyje galima rasti vidutiniškai po 5 kartus per metus, bet ir tos pačios būna parengtos pagal šablonišką variantą“, – kalbėjo pranešėja.
Šių publikacijų tematika – įvairi statistika, diskusijos apie toleranciją, skundai dėl maisto, netolerancijos, gyvenimo sąlygų ir panašių problemų, kilmės šalys. Didžiuma darbų – su neigiamu aspektu. Sėkmės istorijas, pavyzdžiui, apie Lietuvoje įsitvirtinusią etiopę, galima suskaičiuoti ant pirštų, o jei kažkas tokią ir parašo, herojai mėnesių mėnesius keliauja iš vieno leidinio, portalo ir televizijos į kitą. O Lietuvos politikos pabėgėlių atžvilgiu analizės, rašinių apie jų integraciją ir darbo paieškas, asmeninių istorijų pasitaiko minimaliai.
A.Žilinskienė atkreipė dėmesį, kad žiniasklaidoje dažnai painiojami terminai „pabėgėlis“, „imigrantas“, „prieglobsčio prašytojas“, „nelegalas“. Kartais žmonės skirtingai apibūdinami net tame pačiame tekste.
Pranešėjos žodžiais, to priežastis gali būti pabėgėlių bendruomenės Lietuvoje mažumas. Iki šiol pabėgėlio statusas suteiktas tik 161 asmeniui, maždaug 3 tūkst. – laikinosios apsaugos priemonės.
