Auklių vaidmuo pajūrio gelbėtojams – įgrisęs iki gyvo kaulo. Skęstančiųjų gelbėjimu turinys užsiimti Melnragės paplūdimyje budintys vyrai tik ir žvalgosi, ar žmonių sausakimšame pliaže nepasiklydo koks mažylis. Kasdien nuo saulės voniomis besilepinančių gimdytojų nuklysta ne vienas pyplys.
„Būna, kad tėvai užsikalba, užsnūsta. Po akimirkos apsidairo, o vaiko šalia jau nebėra. Neįvertina tėvai, kad mažyliai minioje akimirksniu gali prapulti. O pasimetęs kelerių metų vaikas per pusvalandį nueina gerą kilometrą. Būna, kad dingsta Melnragėje, o randame Giruliuose“, – pasakojo Klaipėdos miesto skęstančiųjų gelbėjimo tarnybos atstovas Aleksandras Siakkis.
Pasak gelbėtojų, tėvai dažnai įsitaiso net už kelių dešimčių metrų nuo kranto ir mano, kad puikiai mato savo atžalą. Tačiau nė nenutuokia, kad taip besipliuškenantis vaikas – tik per plauką nuo nelaimės.Dar didesnis gelbėtojų galvos skausmas – vandenyje be suaugusiųjų priežiūros besimaudantys vaikai.
„Kad būtų ramesni, į vandenį mažuosius tėvai dažnai išsiunčia su keleriais metais vyresniu broliuku ar sesute.
Bet čia tik savęs apgaudinėjimas. Kuomet vaikas vandenyje, būtinai šalia turi būti suaugęs. Iš toli neįmanoma suprasti, kad žmogus skęsta. Tik gelbėtojai gali iš posto stebėdami su žiūronais įvertinti situaciją. O gulintis atokiai pliaže tikrai nesupras, ar vaikas skęsta, ar šiaip maskatuoja rankomis“, – šeimų poilsiavimo įpročius paplūdimiuose nupasakojo A. Siakkis.
