Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Palaimintasis Teofilius Matulionis: žmogiškas šventasis, mėgęs braškes ir greitį

T.Matulionis senatvėje
matulionis.info nuotr. / T.Matulionis senatvėje
Šaltinis: 15min
0
A A

„Jeigu mes įsivaizduojame šventuosius kaip kokius teletabius, kažkur daineles dainuojančius, tai ne, Teofilius Matulionis į tuos rėmus neįtilptų“, – taip apie palaimintąjį sako kunigas ir T.Matulionio bylos postulatorius Mindaugas Sabonis. Šį kartą, padedami kun. Mindaugo, norime papasakoti ne apie visą T.Matulionio gyvenimą, o išskirti keletą akimirkų, kurios privers nusišypsoti ir suprasti – arkivyskupas buvo paprastas. Jis mėgo braškes, greitį kelyje ir tikėjo: kiekviename žmoguje yra gėrio.

Palaimintasis Teofilius Matulionis – išskirtinė asmenybė. Jo beatifikacija yra pirmoji, surengta Lietuvoje. Jis ne kartą kalėjo Rusijos kalėjimuose, tačiau atėjus naciams pasiprašė išleidžiamas į tuometį Leningradą, nes rusams katalikams esą būtina dvasinė parama. Artėjant antrajai sovietų okupacijos bangai, jis pasirūpino šimtasiūle ir šiltais batais, nes numanė tremties ar kalėjimo neišvengsiąs.

Vilniuje esančiame Genocido aukų muziejuje galima aplankyti Vyskupų kamerą – čia kalėjo ir T.Matulionis, vėliau išsiųstas į Vladimiro kalėjimą.

„Ilgai lauktas tarptautinis pripažinimas yra ne tik Teofiliaus Matulionio, bet jo asmenyje ir mūsų Lietuvos istorijos. Turime kankinių nemažai ir toks pripažinimas Teofiliaus bylos, kad jis yra palaimintasis, iškelia ir visą praeito amžiaus skaudžią Lietuvos istoriją į pasaulinį lygmenį“, – taip likus kelioms dienoms iki beatifikacijos kalbėjo arkivyskupas G.Grušas.

„Kietas senukas“

T.Matulionio kelias išties buvo nelengvas, pažymėtas kalėjimais, kankinimais, atribojimu nuo artimiausių žmonių, sekimu. Tačiau klausantis istorijų apie šį „labai paprastą arkivyskupą“, kaip apie jį sako kun. M.Sabonis, negali juo nesižavėti.

Pokario metais T.Matulionis buvo svarbiausias Bažnyčios žmogus Lietuvoje – su juo bendravo Romos lietuvių kunigų kolegijos atstovai, jis sugebėjo perduoti žinią Vatikanui.

„Tas senukas, kietas senukas – reikia sakyti, sugebėjo apeiti visą cenzūrą, tuos visus agentus ir būdamas šalia mikrofonų, Vatikanui nusiųsti prašymą konsekruoti Vincentą Sladkevičių su jo charakteristika, sugebėjo gauti slaptą Vatikano atsakymą – leidimą, – pasakojo M.Sabonis. – Kokiais būdais, kokiais kanalais tai buvo padaryta, labai sunku pasakyti. Bet istorikas Arūnas Streikus linkęs manyti, kad tai buvo padaryta per į mūsų kraštą užsukančius lenkų vienuolius ar kunigus, nes Lenkija buvo šiek tiek atviresnė, šiek tiek daugiau turėjo galimybių kontaktuoti su Vakarų pasauliu.“

VIDEO: M.Sabonis apie palaimintojo T.Matulionio kelią, kančias tremtyje ir kalėjimuose bei žmogiškumą

Grįžęs po kalinimo Vladimiro kalėjime T.Matulionis buvo priverstas gyventi atsiskyręs, jam neleista bendrauti, kunigai, vykę jo aplankyti, būdavo tardomi, verčiami arkivyskupą šnipinėti.

„Antra vertus, mes žinome, kad Teofilius bendraudavo „prie pečiaus“: žmonės sėdi, jis tam, su kuriuo kalbasi, ant popieriuko užrašo, ką išties nori pasakyti, parodo ir – į ugnį. Jam atsako – ir į ugnį. Teofilius žinojo, kad jį seka. Mes esame sudarę sąrašą užverbuotų kunigų ir agentų, kurių yra išlikę dakladai, tų žmonių buvo apie 11. Kiekvienas turėdavo savo užduotis: vienas sužinoti, ką Teofilius galvoja daryti su Panevėžio kunigais, kito tikslas buvo apžiūrėti, ką jis laiko ant savo stalo, trečio – sužinoti, per kur Teofilius siunčia ir gauna informaciją iš Vatikano“, – kalbėjo M.Sabonis, nors, jo teigimu, ši istorija sudėtinga, sunku spręsti, kurie iš tų 11 žmonių tikrai rašė tuos dakladus, kurie šnipinėjo, o kurie tik buvo priversti pasirašyti, kad tai darys.

Teofilius bendraudavo „prie pečiaus“: žmonės sėdi, jis tam, su kuriuo kalbasi, ant popieriuko užrašo, ką išties nori pasakyti, parodo ir – į ugnį.

Palaimintojo T.Matulionio biografija nuo pat jauno amžiaus – spalvinga: gimnazijoje Daugpilyje jis neišlaikė geometrijos egzamino ir buvo pašalintas. Peterburge kunigų seminarijos rektoriui parašė raštą (ranka rašytas dokumentas yra išlikęs), kad neturi pašaukimo būti kunigu. Pirmoje jo parapijoje Latvijoje jis pradėjo remontuoti bažnyčią, bet bokštai pradėjo skilinėti, vos nesugriuvo. Remonto metu buvo išnešti vargonai, o juos kažkas pavogė – malkoms turbūt.

Tokie žemiški rūpesčiai, „problemėlės“, kaip sako kunigas M.Sabonis.

Šventumas – ne paranormalus

Tarpukario Lietuvoje į Vatikaną nusiųstame rašte popiežiaus nuncijus T.Matulionį išbraukė iš kandidatų į Kauno vyskupus sąrašo, nes jam esą „trūksta inteligencijos ir energijos“. Gal ir galima jį pavadinti jį „žmogumi be inteligencijos“, bet Teofilius Matulionis rašydavo laiškus sovietų valdžiai, į kuriuos pastaroji negalėdavo atsakyti. Trumpus ir aiškius: „Mūsų konstitucija taip ir taip rašo“, „Lietuvos TSR konstitucijoje taip ir taip rašoma“ ir pan.

VIDEO: Teofilius Matulionis: svarbiausi jo gyvenimo momentai

„Akivaizdu, kad T.Matulionis tikrai gyveno liesdamas žemę. Jo šventumas nėra kažkokie paranormalūs reiškiniai ar kažkokia malonė, kuriai gauti nereikia stengtis, nereikia nuoširdžiai atsiverti Dievui. T.Matulionis, kaip ir kiekvienas iš mūsų, klausė savęs – ką aš darau, koks teisingas kelias? T.Matulionis šiandien gali būti pavyzdžiu mums visiems nebijoti rinktis to, kas teisinga. Rinktis to kelio, kuris, akivaizdu, yra sudėtingesnis, kuriame reikės kentėti“, – pastebėjimais dalijosi T.Matulionio bylos postulatoriaus.

Teofilius dažnai klausdavo: „Ar turit braškių? Tai neškit čia greičiau.“

Šventumas nėra kažkokie dvasiniai raumenys, anot M.Sabonio, kurių turintys vyskupai per gyvenimą „eina ir praeina kaip kokie tankai“. Šventumas yra tavo netobulumas, tavo ydos, kurias tu sugebi įveikti Dievui padedant, Dievo malonei prisilietus. Bažnyčiai paskelbus apie naują šventąjį, neretai atsiranda žmonių, kurie mano, kad pastarasis to nebuvo vertas. Su T.Matulioniu irgi nutiko panašiai: istorikas iš Sankt Peterburgo pasipiktino, kad palaimintuoju atkivyskupas skelbiamas nesurinkus visų dokumentų iš Peterburgo archyvo. O ten yra ir parapijiečių skundas, ir T.Matulionio prašymas naudotis ginklu. „Tie dalykai nenustebino, mes tam skyrėme nemažai laiko ir man buvo liepta tuo pasidomėti“, – užtikrino M.Sabonis.

„Ar turit braškių?“

T.Matulionio bylos postulatorius gali papasakoti ne vieną įdomią istoriją, susijusią su arkivyskupu. Tarkim, ši: tik grįžęs iš sovietų lagerio Teofilius eidamas gatve Kaune pamatė katiną ir visiems jį rodė: „Žiūrėkit, žiūrėkit, koks jis storas!“ „Taip, ekscelencija, jie visi pas mus tokie.“ „Rusijoje aš tokių nemačiau.“ Galima tik įsivaizduoti, kokie tie katinai lageriuose galėjo būti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Mindaugas Sabonis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Mindaugas Sabonis

Arba kita: Teofilius Matulionis mėgo važinėti mašina. Kunigą J.Jonį, kuris jį vežiodavo moskvičiumi, jis vis ragindavo didinti apsukas – „žibalo“, kaip sakydavo. J.Jonys ramesnio būdo, o ir vieškeliais nepavažinėsi greitai. Vienoje vietoje juos ten gerokai sumėtė, J.Jonys šiek tiek ir išsigando, papriekaištavo ekscelencijai, kad negalima taip greitai važiuoti, o Teofilius parodė į kabantį Kristoforą moskvičiuje ir sako: „Važiuok važiuok, tegu ir šitas dirba.“ Šv.Kristoforas yra vairuotojų globėjas.

Šeimininkės, kurios laukdavo Teofiliaus Matulionio svečiuose, visada pasiruošdavo braškių. Teofilius dažnai klausdavo: „Ar turit braškių? Tai neškit čia greičiau.“

Būdamas Lietuvoje, Teofilius Matulionis taip priprato prie tų savo saugumo agentų, kad juos jau pažinojo. Jis tiems kratas darantiems saugumiečiams kokį obuolį atnešdavo, dar kuo nors pavaišina. Paklausdavo, kaip šeimos laikosi.

Nesvarbu, koks režimas už lango, svarbu matyti žmogų. Tai labai matulioniška.

„Aš ieškojau nuotraukų, kur Teofilius Matulionis juoktųsi ar šypsotųsi, tokių nėra. Gal mes, lietuviai, galime daugiau šypsotis, bet galime bandyti juo sekti dėl jo tvirtumo, apsisprendimo dėl savo pašaukimo – kunigystė ne kaip kažkoks priedas man gyvenime, o kaip mano tikslas. Kunigystė, kurios aš bijau, pagarbiai bijau. Tai aš taikau sau, tą turbūt ir visi tikintieji taikytų visiems Lietuvos kunigams“, – kalbėjo M.Sabonis.

Tačiau svarbiausia – pamatyti kiekviename žmoguje jo šventumą: Teofilius buvo tas, kuris tikėjo, kad kiekviename žmoguje yra styga, kurią tinkamu metu tinkamoje vietoje tinkamu būdu užgavus ji suskambės gražia melodija. „Klasika jau tapo pasakojimas, kad tardytojas, Teofilio Matulionio nuoširdžiai užkalbintas, jį pavaišino sumuštiniu, netardė, liepė kitiems pasišalinti. Teofilius Matulionis tiesiog nuoširdžiai jį kalbino, užjautė, kad tas turi jį vidurnaktį tardyti, o ne būti namuose su šeima. Nesvarbu, koks režimas už lango, svarbu matyti žmogų. Tai labai matulioniška.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min