Atminties politika – tai procesas, kai valdžios institucijos, visuomenės grupės, kultūriniai ir politiniai subjektai kuria, formuoja ir reguliuoja kolektyvinę atmintį, kaip visuomenė prisimena ir interpretuoja praeitį. Atminties formavimo procesai susiję su tam tikrų įvykių, asmenų ar istorinių laikotarpių įamžinimu, paminklų statymu arba griovimu, šventėmis, memorialais ir kitais simboliais, kurie atspindi tam tikras istorines vertybes ir ideologijas.
Plačiąja prasme istorinė atmintis – tai kolektyvinis individų, bendruomenių ar visuomenių praeities įvykių supratimas, aiškinimas ir prisiminimas. Ši samprata apima ne tik buvusius faktus, bet ir tai, kaip praeitis prisimenama, pristatoma, ir įamžinama dabartyje. Istorinę atmintį formuoja kultūrinės, politinės, socialinės jėgos, o įprasminama ji įvairiais memorialiniais materialiais ir nematerialiais simboliais: paminklais, lentelėmis, atminimo dienomis, minėjimais ir kt.
Paminklų likimas ypač jautria tema tapo po nepriklausomybės atkūrimo.
Atminties politika – daugiabriaunė sritis, nes priklauso nuo politinių sprendimų, kultūros konteksto, visuomenės vertybių, valdymo sistemos ir politinės ideologijos. Lietuvoje šis laukas kuruojamas instituciškai – tiek centriniu, tiek regioniniu lygmenimis, o už jos formavimą ir krypčių nustatymą atsakingos tiek aukščiausios, tiek joms pavaldžios institucijos. Tai lemia su istorine atmintimi susijusių funkcijų – nuo priežiūros ir sklaidos iki sprendimo dėl konkrečių objektų likimo – įvairovė.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vidurio bei Rytų Europos šalių, patyrusių priešiškų režimų valdymą, paminklų likimas ypač jautria tema tapo po nepriklausomybės atkūrimo, kai imta persvarstyti sovietmečio palikimą ir bandoma kurti naują istorinį naratyvą. Mūsų šalyje iki šiol kyla nemažai konfrontacijų dėl konkrečių istorinės atminties formavimo atvejų.
Visų pirma, įvairios visuomenės grupės skirtingai vertina praeitį – sovietmetį, partizaninį judėjimą, tarpukarį, žydų gelbėtojus ar kolaboravusius asmenis. Kyla klausimų ir diskusijų, ar viską, kas susiję, pavyzdžiui, su sovietiniu laikotarpiu, reikia naikinti, kaip pasielgti su ideologiškai probleminiais atvejais.
Atminimo objektai neretai tampa vertybinių konfliktų ašimi. Atsiranda nesutarimų dėl istorijos interpretavimo, o įvairios politinės jėgos deklaruoja skirtingas programines nuostatas ir palaiko skirtingus sprendimus dėl istorinės atminties politikos formavimo, todėl šiam procesui dažnai būdingas politizavimo matmuo. Paprastai trinarę susipriešinimo schemą sudaro politikos subjektai, menininkai ir visuomenės grupės.
Istorinė atmintis ir jos formuotojai Lietuvoje
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas iš šalies prioritetų tapo sovietinių ženklų ir palikimo pašalinimas iš viešųjų erdvių. Sovietiniai paminklai, totalitariniai ženklai imti vertinti kaip neatitinkantys laisvos Lietuvos kuriamos vertybinės sistemos. Nuo pat 1990 m. iki šių dienų plėtojama teisinė bazė, steigiami organizaciniai vienetai, reguliuojantys okupacinių režimų įvertinimą ir simbolinio palikimo nuoseklų atsisakymą. Sovietinių reliktų atsisakymas visose gyvenimo srityse jau daugiau nei 30 metų yra itin svarbus suverenios Lietuvos uždavinys – ši valstybės pozicija įtvirtinta skirtingo lygmens teisės aktuose.
Sovietiniai paminklai, totalitariniai ženklai imti vertinti kaip neatitinkantys laisvos Lietuvos kuriamos vertybinės sistemos.
Istorinės atminties įprasminimas – tai procesas, kurio metu praeities įvykiai, asmenybės ir jų reikšmė visuomenei įtvirtinami ir aktualizuojami įvairiomis priemonėmis, siekiant užtikrinti jų atminimą, perduoti žinias ateities kartoms ir formuoti kolektyvinę tapatybę. Dr. Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė, mokslininkė, tyrinėjanti istorinės atminties procesus, formuluoja:
„Istorinė atmintis, būdama socialinis fenomenas, yra neišvengiamai politiška ir atvira antagonizmams, o jos konstruojamos reikšmės yra užfiksuojamos tik iš dalies ir laikinai – tol, kol visuomenę tenkina tam tikra praeityje egzistavusios socialinės tikrovės reprezentacija“. Šį teiginį pagrindžia tai, kad keičiantis santvarkoms permąstomos vertybės, kultūros normos, o istorinės atminties formavimas įgauna naujų bruožų ir atsiranda poreikis ją transformuoti.
Tokie matmenys kaip įprasminimo būdas ir objektų atrankos kriterijus išryškinami šioje definicijoje, papildančioje istorinės atminties supratimą: „Istorinė atmintis padeda mums suprasti, kaip praeitis yra įrėminama, kontroliuojama, saugoma ir perduodama“. Be kita ko, „bet kuri „atminties politika“ neišvengiamai provokuoja esminę problemą – ką pasirinkti iš viso praeities įvykių masyvo ir ką įtraukti į kolektyvinę atmintį?“
Teigiama, kad ši atmintis yra priklausoma nuo institucijų ir politinių jėgų, nes būtent jos įgalintos spręsti, kaip visuomenės sąmonėje istorinė atmintis bus aktualizuota, o toks inicijavimas siejamas su tam tikrais aspektais, nes: „memorialinių paminklų bei monumentų statymas tam tikra prasme įtvirtina vieną ar kitą istorinės figūros ar įvykio interpretaciją.
Jau paties paminklo pastatymas „užtvirtina“ mintį, jog vaizduojamasis subjektas ar reiškinys esti neeilinės svarbos“. Remiantis viešuoju diskursu, pagrindiniai istorinės atminties įprasminimo būdai: memorialinių objektų (paminklų, memorialų, atminimo lentų) įrengimas, istorinių vietų ir įvykių pagerbimas, šventės, atminimo dienos, gedulo renginiai, moksliniai renginiai, švietimo, politinės iniciatyvos ir pan.
Lietuvoje veikia institucinė atminties politikos priežiūros ir formavimo sąranga. Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė priima ir įgyvendina įstatymus, reglamentuojančius atminties politiką, nustato kultūros politikos gaires. Dar viena iš atminties politiką įgyvendinančių institucijų yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Jos funkcijos šioje srityje apima muziejų ir memorialinių vietų priežiūrą ir finansavimą, kultūros paveldo išsaugojimą, atminimo renginių ir minėjimų organizavimą, atminties programų ir projektų finansavimą. Ministerijos užsakymu vykdoma istorinės atminties iniciatyvų, veiksmų analizė ir stebėsena.
Svarbus vaidmuo valstybėje įgyvendinant atminties politiką atitenka Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai, kuriai deleguotas pagrindinis uždavinys – atlikti laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties parlamentinę kontrolę. Prie institucijos veikia Visuomeninė taryba, į kurią deleguoti atstovai iš asociacijų, kurių veikla priklauso pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir agresijai laukui. Be kitų funkcijų, susijusių su nukentėjusių nuo okupacijos asmenų ar tremtinių rūpyba, Komisijai pavesta:
Okupacijos metų istorinė atmintis buvo stipriai kontroliuojama valstybės ir naudojama kaip ideologinė priemonė.
- koordinuoti valstybės istorinės atminties išsaugojimo ir įprasminimo politikos strategiją ir kryptis, užtikrinant valstybės interesus;
- pagal kompetenciją derinti ir koordinuoti atsakingų už istorinės atminties išsaugojimą ir įprasminimą institucijų veiklą;
- telkti valstybės, savivaldybių, mokslo, mokymo, istorinės atminties išsaugojimo ir įprasminimo ir kitų institucijų, nevyriausybinių organizacijų, užsienio lietuvių, taip pat pavienių istorinės atminties išsaugojimo ir įprasminimo specialistų iniciatyvas.
1992 m. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Vilniuje įkurtas Lietuvos gyventojų genocido centras. Institucijai priskirtos šios pagrindinės funkcijos: tirti sovietinės ir nacistinės okupacijų nusikaltimus, rezistencijos istoriją bei įamžinti aukų atminimą. Centras taip pat kaupia, sistemina ir skelbia istorinius dokumentus, teikia išvadas valstybės institucijoms dėl okupacinių režimų vertinimo.
Ilgainiui buvo pervadintas į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), bet iki šiol institucija sprendžia išvardytuosius klausimus. Tais pačiais metais sostinėje ėmė veikti Genocido aukų muziejus (dabar – Okupacijų ir laisvės kovų muziejus), kurio tikslas – kaupti, saugoti ir tirti dokumentus, susijusius su sovietinių ir nacistinių režimų vykdyta politika, nukreipta prieš Lietuvos gyventojus.
Regionų lygmeniu atminties politiką formuoja savivaldybės. Pavyzdžiui, sostinėje veikia Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisija, Utenoje – Utenos krašto istorinės atminties komisija. Reikia pridurti, kad už atminties įprasminimo reikalus atsakingos komisijos šiuo metu veikia ne visose savivaldybėse. Vis dėlto regionuose, kaip ir didžiuosiuose miestuose, rengiami minėjimai, kultūros ir švietimo renginiai, vykdoma memorialų priežiūra.
Šiame kontekste kaip prie atminties politikos prisidedantys subjektai minėtinos švietimo įstaigos, pavyzdžiui, skatinančios tyrimus apie praeities įvykius ir užtikrinančios jų sklaidą, taip pat valstybiniai ir regioniniai muziejai, kurie prižiūri memorialines vietas, organizuoja renginius ir edukacijas. Prie proceso prisideda ir nevyriausybinės organizacijos. Čia gali būti paminėta Lietuvos Helsinkio grupė, įkurta 1976 m.
Apskritai sovietmečio ir nepriklausomos Lietuvos atminties kultūra iš esmės skiriasi tiek turiniu, tiek tikslais, tiek vertybiniu pagrindu. Okupacijos metų istorinė atmintis buvo stipriai kontroliuojama valstybės ir naudojama kaip ideologinė priemonė, skirta sovietinei tapatybei formuoti ir lojalumui režimui stiprinti. Viešosiose erdvėse buvo gausu propagandinių sovietinę santvarką garbinančių simbolių.
Priešingai, nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje išryškėjo siekis atkurti buvusio režimo ignoruotą istoriją: iš viešųjų erdvių pradėti likviduoti sovietiniai atributai, o jų vietoje įrengiami memorialai tremtiniams, partizanams, Holokausto aukoms. Be to, nuosekliai imta plėtoti demokratinė atminties kultūra – skatinama ne tik pagerbti nusipelniusius asmenis, svarbius įvykius ar istorijos aukas, bet ir kritiškai vertinti praeitį, į šių klausimų svarstymo procesus įtraukiant įvairias visuomenės grupes.
Atminties politika – daugiabriaunė sritis, nes priklauso nuo politinių sprendimų, kultūros konteksto, visuomenės vertybių, valdymo sistemos ir politinės ideologijos. Kaip matyti, Lietuvoje šis laukas kuruojamas instituciškai – tiek centriniu, tiek regioniniu lygmenimis, o už atminties politikos formavimą ir krypčių nustatymą atsakingos tiek aukščiausios, tiek joms pavaldžios institucijos. Tai lemia su istorine atmintimi susijusių funkcijų – nuo priežiūros ir sklaidos iki sprendimo dėl konkrečių objektų likimo – įvairovė.
