2022 m. spalio 6 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu viešame aukcione parduodamo Šiaulių miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąraše šis pastatas su žemės sklypu įvertintas kiek daugiau nei 94 tūkst. eurų. Panašiai tiek kainuoja trijų kambarių butai šiame mieste.
Tačiau istorinio pastato parduoti vis nesiseka, per du šių metų mėnesius neįvyko jau du aukcionai. Paskutinę sausio dieną siūlyta pirkti už beveik 74,5 tūkst. eurų, o štai kovo 1-ąją – jau vos už 68,8 tūkst. eurų. Tačiau ir tiek per daug, nes susidomėjusių nėra.
Šio gamybinio pastato bendras plotas – 3554,51 kv. m, jam priskirtas ir kartu parduodamas beveik 25 arų žemės sklypas.
Tik vaizdas jau toli gražu ne toks viliojantis, kaip norėtųsi. Aptrupėjusios plytos, jokio stogo. Viduje jau ir medeliai augti pradėjo.
Vardija privalumus
Vis dėlto paveldosaugininkai nepraranda vilties, kad susidomėjusių atsiras.
„Pastatas stovi patrauklioje vietoje, Talkšos ežero pakrantėje. Tikimės, kad jį įsigijęs privatus verslas ras galimybių jį atkurti, atverti ir panaudoti visuomenei svarbioms veikloms (kartu išsaugant išlikusias pastato autentiškas vertingąsias savybes). Tai galėtų tapti viso istorinio, su Šiaulių miesto augimu susijusio pastatų komplekso atgimimu (Ch. Frenkelio odos fabriko kompleksą sudaro 11 pastatų).
Viena pastatų koncentracija išsidėsčiusi palei Vilniaus gatvę ir senąjį kelią tarp fabriko ir Frenkelių vilos. Kita pastatų koncentracija – sklypo gilumoje. Kultūros paveldo departamentas visapusiškai padės, tarpininkaus tiek rengiant projektą, tiek atliekant darbus“, – 15min pateiktame komentare cituojamas Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras.
Jo teigimu, Šiauliai, panaudodami prieš beveik pusantro šimto metų statytą pastatą, turi galimybę įpūsti gyvybės visam šiam istoriniam pramoniniam kvartalui: „Galbūt miestas žengs tuo keliu, kuriuo nuėjo Kaunas, prikeldamas visiškai sugriuvusias Kauno Panemunės kareivines, Vilnius – dalį Šiaurės miestelio ar Užupio kvartalą, Prienai – kareivines.
Šiais laikais, kada vis garsiau kalbama apie tvarumą, senų pastatų sutvarkymas, pritaikant juos kitoms reikmėms ir įkvepiant naujam gyvenimui – tai yra civilizuotų šalių norma.“
Tikimės, kad jį įsigijęs privatus verslas ras galimybių atkurti, atverti ir panaudoti visuomenei svarbioms veikloms (kartu išsaugant išlikusias pastato autentiškas vertingąsias savybes).
Menų inkubatorius nepavyko
Šiame pastate prieš gerą dešimtmetį ketinta įkurti menų inkubatorių. Kaip 2013 m. sausį rašė „Šiaulių naujienos“, vienoje iš daugelio diskusijų, ar Šiauliams reikalingas toks kultūros objektas, vieningos nuomonės nebuvo rasta. Skaičiuota, kad pastato renovacijai ir įrengimui prireiksią 1,8 mln. Lt (kiek daugiau nei pusė milijono eurų), tačiau tikėtasi vos ne visą sumą (95 proc.) gauti iš europinių fondų.
Planas nepavyko, o pastatas vis dar stovi apleistas.
Kaip kovo 1 dieną vykusio aukciono išvakarėse rašė KPD savo pranešime, pastatas, kaip ir visas Ch.Frenkelio odos fabriko pastatų kompleksas, yra glaudžiai susijęs su Šiaulių miesto, jo pramonės istorija.
Turtinga istorija
„Iš Ukmergės kilęs Chaimas Frenkelis (1858–1920), Balstogėje (Lenkija) pramokęs odininko amato, savo gimtajame mieste įkūrė dirbtuvėlę. Susitaupęs pradinį kapitalą, 1879 m. iš Ukmergės persikėlė į Šiaulius, įsigijo žemės sklypą ir ten įkūrė odos išdirbimo fabriką, XIX–XX a. sandūroje išaugusį į garsų visoje Rusijos imperijoje.
Tai buvo modernus odų išdirbimo fabrikas su pažangiausiomis to meto odų rauginimo technologijomis bei kitomis naujovėmis: čia atsirado pirmieji mieste telefonai, dinamo mašina, garo katilas, naudotas artezinių šulinių vanduo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabrike buvo 48 mūriniai pastatai. 1914 m. Ch. Frenkelio fabrike dirbo kas devintas Šiaulių gyventojas. Jo odos dirbiniai 1905 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje buvo apdovanoti aukso medaliu.
Po Chaimo mirties 1920 m. verslą perėmė fabrike dirbęs, Vokietijoje chemiko išsilavinimą gavęs jo sūnus Jokūbas. Jis bandė atkurti Pirmojo pasaulinio karo nuniokotą fabriką, rekonstravo esamus pastatus, bet situaciją blogino ir įvežama pigesnė produkcija. Pamatęs, kaip sunku konkuruoti, susivienijęs su kitais verslininkais 1927 m. J.Frenkelis odų fabriko patalpose įkūrė stambų avalynės fabriką „Batas“, kuris per trumpą laiką užkariavo beveik visą Lietuvos rinką.
Čia dirbo geriausi Lietuvos batsiuviai, pakviesti specialistai iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos. 1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų. Tai buvo didžiausias avalynės fabrikas Lietuvoje“, – apie tarpukario fabriko istorija rašė KPD.
Pranešime taip pat teigiama, kad Frenkelių verslą galima pavadinti socialiai atsakingu, fabrikuose darbininkai gana gerai uždirbdavo:
Čia dirbo geriausi Lietuvos batsiuviai, pakviesti specialistai iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos. 1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų. Tai buvo didžiausias avalynės fabrikas Lietuvoje.
„Iš 1939 m. statistikos: 10 proc. fabriko darbininkų gaudavo po 3,80 Lt už darbo dieną, apie 60 proc. – nuo 5 iki 15 Lt ir 10 proc. – 15–20 Lt. Esant šešių darbo dienų savaitei, darbininkai uždirbdavo nuo 91,2 iki 480 Lt per mėnesį.
Palyginti su kainomis tuometinėse parduotuvėse, tai gana daug: 1 litras pieno kainavo 0,16 ct, kiaulienos kilogramas – 1,5 Lt, kvietinių miltų – 0,95 Lt, sviesto – 3,30 Lt, vyriškas kostiumas – 80 Lt, vyriški pusbačiai – 16,30 Lt.
Pusbačių fabriko darbininkams pirkti nereikėjo. J.Frenkelis avalynę jiems dovanodavo Kalėdoms, Naujiesiems metams arba duodavo išsimokėtinai.“
Sėkmingą fabriko veiklą nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. 1941 m. rudenį Jokūbo žmona Roza pateko į getą ir buvo nužudyta. Jokūbas karo pradžioje buvo Vokietijoje, jis sugebėjo išsigelbėti, spėjo išvykti į JAV. Sovietmečiu nacionalizavus įmonę, joje veikė odos ir avalynės gamybos kombinatas „Elnias“.
