Dabar populiaru
Publikuota: 2016 liepos 3d. 08:45

Paršežerio stovykla: Kaip išmokti mylėti Lietuvą darbais, o ne žodžiais?

„Etnoklubo“ liaudiškos kultūros stovykla prie Paršežerio
Alvydo Januševičiaus nuotr. / „Etnoklubo“ liaudiškos kultūros stovykla prie Paršežerio

Šilalės rajone, prie Paršežerio, penkias dienas dūzgė stovykla „Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės“. Čia niekas nekalba apie patriotizmą, bet meilė savam kraštui neišmatuojama. Čia neišgirsi prakalbų apie pasiaukojimą Tėvynei. Jokių tuščių žodžių, svaigalų ir jokio smegenų pudrinimo. Vien tik darbai: daina, šokis, muzika, žaidimai ir beprotiškai skanus dviejų galų sūris.

Apie šią stovyklą būtų galima parašyti statistiškai – 40 įvairių kūrybinių dirbtuvių vadovų, 180 vaikų, pulkas savanorių. Visi praleido penkias neužmirštamas paras Paršežerio stovykloje, šalia Požerės miestelio.

Gal tai viskas? Tai būtų labai netikslu ir neteisinga. Tai, kas įvyko, yra unikalus reiškinys, vadovams suteikiantis prasmės veiklai, o vaikams – aiškumo ir laisvės gyvenime. Anksčiau tu nežinojai, kas esi, o dabar žinai.

Alvydo Januševičiaus nuotr./„Etnoklubo“ liaudiškos kultūros stovykla prie Paršežerio
Alvydo Januševičiaus nuotr./„Etnoklubo“ liaudiškos kultūros stovykla prie Paršežerio

Stovykla vyksta tik antrą kartą, o darbo atlikta kaip per šimtmetį. Keturios dešimtys įvairių sričių profesionalų kasdien dirbo su 180 vaikų. Dauguma vaikų – iš Šilalės krašto, tačiau nemažai atvyko iš visos Žemaitijos – folkloro ansamblių, su kuriais stovyklos šeimininkai bendrauja. Taip pat buvo pakviesti tradicinių šokių varžytuvių „Patrepsynė“ laureatai.

Galinga stovykla tikrai įvyktų ir be rėmimo. Entuziazmas jaučiamas iš kiekvieno vaiko ir vadovo. Matyt, tai užkrečiama, nes rėmėjai patys veržėsi į pagalbą.

Entuziazmas jaučiamas iš kiekvieno vaiko ir vadovo. Matyt tai užkrečiama, nes rėmėjai patys veržėsi į pagalbą.

4000 eurų stovyklai parūpino Lietuvos kultūros globos taryba. 5000 – Šilalės rajono savivaldybės administracija.

UAB „Molupis“ pasirūpino, kad vaikai visada būtų gardžiai pamaitinti. Tai tik keli didžiausi rėmėjai, o prisidėjo, kuo galėjo, daugelis kitų, taip pat vaikų tėvai.

Užburtas buvo ir Šilalės meras Jonas Gudauskas, kuris asmeniškai lankėsi stovykloje kelis kartus. Aiškinosi, gal dar kuo gali būti naudingas.

Tiesą sakant, iš pradžių, dar prieš keletą metų, buvo tik entuziazmo sėkla. Tuomet Šilalėje susibūrė „Etnoklubas“. Tai buvo pora vadovių, beveik šimtas vaikų ir begalinis noras šokti bei dainuoti liaudiškai.

„Etnoklubas“, kuris šiuo metu yra viešoji įstaiga, įsigijo marškinėlius su užrašu „Aš esu kytas (kyta) žemaitis (ė)“ ir pulku veržėsi į svečius pas kiekvieną, kuris grojo ar mokėjo šokti.

Alvydo Januševičiaus nuotr./„Etnoklubo“ liaudiškos kultūros stovykla prie Paršežerio
Alvydo Januševičiaus nuotr./„Etnoklubo“ liaudiškos kultūros stovykla prie Paršežerio

Taip atsirado daugybė draugų Šiauliuose, Kuršėnuose, Raudėnuose ir dar daugybėje kraštų. Visi žino – jei vakaronėje dalyvauja Šilalės jaunimas, šokiai bus užtikrinti – stogą nukels.

O kas vyksta dabar? „Etnoklubo“ vadovė Irmina Kėblienė surengė jau antrą stovyklą, kuriai analogą sunku rasti Europoje.

„Etnoklubo“ vadovė Irmina Kėblienė surengė jau antrą stovyklą, kuriai analogo sunku rasti Europoje.

Dabar jau visi etnokultūros žinovai ir specialistai patys veržiasi pas šilališkius – vaikus, kurie tikrai nori išmokti dainuoti, šokti ir groti. Kodėl neduoti, jei yra imančių?

Žinoma, stovyklos esmė – vaikai ir jų pasaulėžiūros plėtimas, savos kultūros skiepijimas. Tačiau reiškinys pats prašosi papildomo įprasminimo – juk neatėjome iš niekur.

Stovykla pradėjo kurti žymių Šilalės žmonių atminimo alėją. Per šias dienas skulptorius Alvydas Pocius iš Kaltinėnų, padedamas vaikų, nudrožė koplytstulpį, kuris žymės Lauryno Ivinskio ir Norberto Vėliaus kelią.

Koplytstulpį apskardino ir saulutę nukalė meistras iš Šiaulių Albertas Martinaitis. Ką tik pastatytas prie Gulbių kaimo – Norberto Vėliaus sodybos.

Dar vienas stovyklos ženklas ateities kartoms – piliakalnių vizualizacija. Pernai stovykloje buvo susuktas filmas „Šialės krašto žaidimai ir pasisiutimai“.

Alvydo Januševičiaus nuotr./„Etnoklubo“ vadovė Irmina Kėblienė
Alvydo Januševičiaus nuotr./„Etnoklubo“ vadovė Irmina Kėblienė

Rajone yra 28 piliakalniai. Ant kiekvieno iš bus filmuojama. Stovyklos metu filmuota nuo pagrindinio apylinkėse Medvėgalio piliakalnio. Be to, jog taip parodoma piliakalnių reikšmė, tai pasitarnaus Lietuvos reprezentacijai. Vaizdai iš tiesų užburiantys.

Negaliu nė vienam sumokėti tiek, kiek jie yra verti.

I.Kėblienė sako, kad be daugybės draugų nepajėgtų viena suburti tokios stovyklos: „Negaliu nė vienam sumokėti tiek, kiek jie yra verti. Didžiulę paramą ir palaikymą gavau iš Jolantos Kažukauskienės, Jovitos Lubienės. Albertas Martinaitis yra tarsi moralinis stovyklos simbolis.“

O kiek visko nuveikta! Pernai buvo sviesto sukimo varžytuvės, o šiemet – sūrio slėgimo. Visas sūrio gamybos procesas – prieš akis. Ant laužo kaitinamas pienas, gaminama varškė, slegiamas įvairių skonių sūris. Beje, buvo pagamintas ir Šilalei būdingas dviejų galų sūris. Vienas jo galas saldus, o kitas - sūrus.

Šiaulietis kalvis Arūnas Vaičelis, kuris yra ir puikus muzikantas, su keliomis dešimtimis vaikų sukūrė „Roko kalvę“. Vieni grojo senas lietuviško roko dainas, o didžiulis pulkas choru jas dainavo. Jam talkino žmona Diana Vaičelienė – taip pat nepailstanti muzikantė.

Mokytojas iš Šiaulių Arūnas Stankus išmokė kone visą stovyklą lošti senovinę ripką. Jam šiemet talkino Dangirdas Kėbla. Pernai buvo pradžia, o dabar Šilalė jau turi pasigaminusi ripkos lazdas ir skriemulius. Judrus žaidimas reikalauja ištvermės ne mažiau už futbolą.

Dar svarbu, kuo šioje stovykloje dalyvavo vaikų iš Karaliaučiaus – Sovietsko. Tai lietuvių kilmės vaikai. Antanas, sunkiai suprantantis lietuviškai, per baigiamąjį koncertą žemaitiškai vedžiojo dainą „Ten Kaziūnė jaučius ganė“.

Alvydo Januševičiaus nuotr./„Etnoklubo“ liaudiškos kultūros stovykla prie Paršežerio
Alvydo Januševičiaus nuotr./Antanas iš Sovietsko traukia "Kaziūnę".

O vieną dieną stovyklos kūrybinėse veiklose bei žygyje į Sietuvos kūlgrindą dalyvavo 25 vaikai ir 4 vadovai iš Ukrainos. Tai grupė vaikų iš šeimų, nukentėjusių nuo karo.

Beje, pernai stovyklos nariai pirmą kartą kūlgrindą įveikė naktiniame žygyje. Šiemetinėje vieną naktį vaikai paaukojo žygiui aplink Paršežerį. Kelionei vadovavo tikras Varnių regioninio parko reindžeris.

Lauko košes, sriubą ir plovą virė bei kiaušinienę kepė Ligita ir Gediminas Gedgaudai bei žemaičių kultūros draugija, „Etnoklubo“ vaikų tėveliai, kurie buvo šios stovyklos savanoriai.

Alvydo Januševičiaus nuotr./„Etnoklubo“ liaudiškos kultūros stovykla prie Paršežerio
Alvydo Januševičiaus nuotr./Vaikai slegia dviejų galų sūrį.

Stovykloje vyko sportinio žaidimo „miltasvydžio“ turnyras, buvo gaminami liaudiški instrumentai, medinių vilkelių sukimo varžybos, „akmeninio futbolo“ čempionatas.

Vaikai mokėsi dainuoti žemaitiškai ir muzikuoti kanklėmis, cimbolais, armonikomis, dambreliais, smuikais, būgneliais, lūpinėmis armonikėlėmis.

Stovykloje sunku buvo suskaičiuoti tradicinius amatus, kurių paslaptis vaikai pažino.

Tai kaukių gamyba, juostų vijimas, nendrės birbynių gaminimas, riešinių, delmonų mezgimas, siuvinėjimas, vėlimas iš vilnos, dekupažas, karpinių liaudies motyvais mokymas, medžio drožyba, pynimas iš vytelių bei šiaudelių.

Taip pat vaistinių žolelių pažinimas ir rinkimas, arbatos virimas, lauko puokščių rišimas, vainikų pynimas, žemaičių kulinarinio paveldo mokymai, archeologiniai kasinėjimai ir net psichologo konsultacija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

03:16
03:00
03:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min