Dabar populiaru
Publikuota: 2015 kovo 25d. 09:51

Paslydau ant banano žievės ir visi juokėsi – ar tai jau patyčios?

Patyčios
Fotolia nuotr. / Patyčios

Mokslininkai, psichologai, tėvai, mokyklų vadovai ir žiniasklaidos atstovai prie apskritojo stalo susitiko diskusijai, kaip sutelkti jėgas, ką daryti, kad mokykla neliktų viena kovodama su patyčiomis, o įgytų patikimų sąjungininkų.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Apolinaras Zaborskis apžvelgė tarptautinio HBSC tyrimo duomenis apie patyčių paplitimą tarp mokinių.

Ši studija pradėta 1984 metais, Lietuva į ją buvo įtraukta 1992-aisiais. Tyrime dalyvauja 11, 13 ir 15 metų vaikai – penktų, septintų ir devintų klasių moksleiviai. Šiame amžiuje patyčių paplitimas didžiausias.

1994 metais atlikto tyrimo duomenimis, Lietuvoje net 40 proc. vaikų patyrė dažnas patyčias. 2014 metais rodiklis sumažėjo 10 procentų. Tai reiškia, kad patyčias patiria kas trečias mokinys.

Net 10 proc. apklaustųjų teigė, kad patyčias patyrė tris kartus per savaitę. Daugiau nei pusė tyrimo dalyvių prisipažino tyčiojęsi iš kitų. Patyčiose nedalyvavo tik trečdalis vaikų.

Net 10 proc. apklaustųjų teigė, kad patyčias patyrė tris kartus per savaitę. Daugiau nei pusė tyrimo dalyvių prisipažino tyčiojęsi iš kitų.

Berniukai skundžiasi dažniau patiriantys patyčias, tačiau jie dažniau ir tyčiojasi.

Nors pastarieji HBSC tyrimo rezultatai Lietuvai geresni nei prieš 20 metų, tačiau šiek tiek prastesni nei prieš ketverius.

Antradienį Švietimo ir mokslo ministerijoje vyko apskrito stalo diskusija „Tyčiotis negalima padėti. Kur rašom kablelį?“

Mokslininkai, psichologai, tėvai, mokyklų vadovai ir žiniasklaidos atstovai diskutavo, kaip sutelkti jėgas, ką daryti, kad mokykla neliktų viena kovodama su patyčiomis, o įgytų patikimų sąjungininkų.

15min.lt pateikia įdomiausias diskusijos dalyvių įžvalgas.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Giedrius Drukteinis pasakojo apie atostogas kruiziniame laive
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Giedrius Drukteinis.

Giedrius Drukteinis

APIE PATYČIAS IR RELIGIJĄ:

„Prisiminkime garsųjį Kristaus pamokymą: „Gavęs per vieną žandą – atsuk kitą.“ Remdamiesi juo modeliuojame daugelį savo gyvenimo sričių ir veiksmų, mat Dievas Naujajame Testamente mokė būti atlaidžius, šiltus, mylėti artimą, o problemas spręsti ne agresija ir ne triskart stipresniu atsakomuoju smūgiu, bet širdimi.

Tačiau Senajame Testamente Dievo požiūris yra diametraliai priešingas: Dievas visada yra rūstus, tačiau nėra nė vieno įrodymo, kad jis yra neteisus. Visas Senojo Testamento leitmotyvas yra atpildas – akis už akį, dantis už dantį.

Senąjį Testamentą galima laikyti nacionalistine doktrina, nes jame kalba sukasi apie išrinktąją žydų tautą, jos kelius ir klystkelius bei rūstų atpildą visiems, kurie nori padaryti blogybių tai tautai.

Ką pasirinkti šiame žiauriame, vulgariame pasaulyje? Smūgį kumščiu? O gal galvoti, kad vaikas, kuris tyčiojasi, yra lygiai tokia pati auka kaip ir patyčių objektas? Krikščionišku požiūriu tai pateisinama, hebrajišku – ne.

Ką tai davė per amžius? Išvystytą hebrajiškos pedagogikos principą, grįstą labai aiškia takoskyra – mes ir jie. Vadinasi, tarp žmonių visada egzistuoja atskirtis: kažkas, veikiantis pagal dieviškuosius kanonus, gyvena gerai ir Dievas jam padeda. Juk žmogui, išvaromam iš rojaus, Dievas sakė: „Padėk sau ir aš tau padėsiu.“

Pažvelkime į du konkrečius patyčių atvejus iš Senojo ir Naujojo Testamentų.

Senajame Testamente aprašomas Chamo atvejis, kai jis pasityčioja iš tėvo Nojaus. Ką už tai gauna? Jis ir jo palikuoniai prakeikiami. Tai yra atpildas.

Naujajame Testamente paskutinę Kristaus dieną jis tampa nuolatinių patyčių objektu. Ką atsako Jėzus? „Atleisk jiems Viešpatie, nes jie nežino, ką daro.“

Taigi, kas yra geriau – atleisti, o gal ne atleisti, o bausti?

Ką pasirinkti šiame žiauriame, vulgariame pasaulyje? Smūgį kumščiu? O gal galvoti, kad vaikas, kuris tyčiojasi, yra lygiai tokia pati auka kaip ir patyčių objektas? Krikščionišku požiūriu tai pateisinama, hebrajišku – ne.“

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Eugenijus Laurinaitis
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Eugenijus Laurinaitis

Psichiatras, Europos psichoterapijos asociacijos prezidentas Eugenijus Laurinaitis

APIE KITONIŠKUMĄ:

„Mokymąsi pakęsti kitoniškumą vaikas atsineša iš namų. Jo nepakęsti – irgi iš ten. Tyrimai rodo, kad pagrindinis atskirties požymis vaikų darželiuose yra antsvoris. Nuo ketverių metų apkūnūs vaikai darželiuose patiria patyčias. Tai reiškia, kad iki ketverių metų jie namuose išsiugdė sugebėjimą nepakęsti kitoniškumo ir šaipytis iš jo. Dar ne mušti, dar ne prievartauti, bet jau žodžiais rodyti nepakantumą.“

APIE KANKINTOJĄ IR AUKĄ:

„Yra tam tikra psichologinė dinamika, kuri skatina kankintoją ir toliau kankinti. Kuo auka labiau rodo savo silpnumą ir kentėjimą, tuo stipriau agresyvumas užsiveda kito žmogaus asmenybėje. Jei kankintojas matys, kad auka sugeba atsilaikyti, jo paties agresyvumas mažės. Juo labiau, jei tas, kuris atlaiko, bus ne vienas.“

Nuo ketverių metų apkūnūs vaikai darželiuose patiria patyčias. Tai reiškia, kad iki ketverių metų jie namuose išsiugdė sugebėjimą nepakęsti kitoniškumo ir šaipytis iš jo.

APIE ANGELĄ IR VELNIĄ:

„Tyrimai rodo, kad kiekvienas iš mūsų savo viduje turime angelą ir velnią. Prisiminkime eksperimentus su absoliučiai normaliais sveikais žmonėmis. Eksperimento metu studentai buvo suskirstyti į kalinius ir prižiūrėtojus. Prižiūrėtojai darėsi vis žiauresni, o kaliniai pradėjo neišlaikyti įtampos. Nereikia ir eksperimentų: realus gyvenimas rodo daug pavyzdžių, kai mūsų negerumas, nenoriu vadinti to blogiu, laimi prieš gėrį.

Ir tas, ir tas yra mumyse. Klausimas, ką paskatinsime, ką iškelsime kaip vertybę, kaip sektiną elgesio stereotipą ir pavyzdį. Kiek mes susijungsime ir kalbėsime tą patį – visi tą patį vienu balsu per skirtingus kanalus: masines informavimo priemones, kasdienį bendravimą.“

APIE ŽMOGŲ IR ŽVĖRĮ:

„Kuo skiriasi žmogaus ir gyvūno agresyvumas? Gyvūno agresyvumas niekada nepavojingas rūšiai. Žvėrys kovodami siekia pergalės dėl kokio nors prizo – patelės, maisto, teritorijos – bet niekada nežudo vienas kito, jei tai įmanoma. Tuo metu žmonės neturi ritualizacijos agresijai. Tą savo defektą, kurį įgijome per evoliuciją, reikia taisyti.“

APIE RETĄ PRIMITYVUMĄ:

„Laidą „Radži ieško žmonos“ visa Lietuva žiūrėjo užgniaužusi kvapą. Tokio primityvumo dar paieškoti reikėtų, bet tai buvo žiūrimiausia televizijos laida Lietuvoje. Ar įsivaizduojate, ant ko stovi mūsų vertybės apskritai, kad patyčios yra įdomiausia, ką aš noriu žiūrėti.“

Ryšių reguliavimo tarnybos Interneto priežiūros skyriaus vedėjas Vilius Nakutis

APIE „FACEBOOK“:

„Į socialinius tinklus nekelkite nuotraukų, kurių nenorėtume, kad kiti įkeltų, nes tai tampa patyčių objektu. Apgalvotai nustatykite privatumo nustatymus pačiame feisbuke. Vykdant Saugaus interneto projektą buvo įkurta „Karštoji linija“. Jos tikslas – sudaryti galimybę pranešti apie žeidžiantį turinį. Tai būna nuotraukos ar vaizdo filmukai, kuriuose tyčiojamasi ne tik iš vaikų, bet ir iš suaugusiųjų.

Jie mūsų prašymuose neįžvelgia patyčių. Gal lietuvių kalbos nesupranta...

Be to, sukuriami netikri „Facebook“ profiliai, apsimetant vaiku, iš kurio tyčiojamasi. Tokiais atvejais kreipiamės į portalų administratorius ir prašome pašalinti nuotrauką, filmuką ar komentarus. Dažniausiai taip ir padaroma.

Tačiau, jei viskas vyksta feisbuke, o tai yra tarptautinė kompanija, kurios serveriai visame pasaulyje, šmeižikiškos informacijos pašalinimas užtrunka. Jie mūsų prašymuose neįžvelgia patyčių. Gal lietuvių kalbos nesupranta...

Tokiais atvejais padedame besikreipiantiems, kaip užpildyti tam tikras formas, pateikiant savo asmens duomenis. Tai – gana ilga procedūra, kurią kartais reikia pakartoti kelis kartus, kol po kelių mėnesių šmeižikiškas profilis pašalinamas.“

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dainius Radzevičius
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Dainius Radzevičius

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius

APIE DAUG „E“:

„Šaipymosi ir juokavimo kultūra Lietuvoje tampa sinonimais. Kuriame produktus su daug E. Didžioji dalis medijų turinio kuriama ne profesionalių specialistų, o žmonių, orientuotų į kiekybinį vartojimą. Savireguliacija neveikia – tik konkurencinė aplinka. Todėl patyčių „kultūra“ mūsų visuomenėje yra multiplikuojama, smurtas tapo normaliausia bendravimo forma. Pažiūrėkite, ką geriausiu metu rodo televizija: didžioji dalis turinio – agresyvus. Geras tas, kuris blogiuką nukala fiziškai. Tai kuria ne žurnalistai, bet klounai ir maitėdos.

Dauguma žmonių gyvena simuliakrinių vaizdų tikrovėje.

Tarptautinio tyrimo duomenimis, lietuviai yra vieni aktyviausiai medijas vartojančių žmonių pasaulyje: su įvairiomis medijomis praleidžiame beveik septynias valandas per dieną. Iš jų 3,5 valandos – prie televizoriaus. Todėl dauguma žmonių gyvena simuliakrinių vaizdų tikrovėje.

Patyčių produktai gaminami labai koncentruota forma. „Laida praneša Lietuvos aktualijas, nušviečia pačius karščiausius visuomenės gyvenimo įvykius, o kūrybinei grupei iškelti aukšti reikalavimai – ne tik nušviesti problemas, bet ir keisti padėtį, būti įvykių centre ir kovoti už teisingumą“ – toks laidos „24 valandos“ pristatymas. Kas matė šią laidą?“

Tėvų forumo atstovė Jolanta Lipkevičienė

APIE BAIMĘ:

„Mokyklose tarp kolegų tvyro susitarimas – padėti kolegai, bet ne vaikui ar šeimai. Kolega kolegą dengia. Klasės auklėtojai mergaitė pasakojo, kaip iš jos tyčiojosi anglų kalbos mokytoja. Mokytoja kažką rašė ir net nepakėlė akių. Paklausiu: „Kodėl nereagavote?“ Ji paaiškino: „Kelis kartus pabandžiau, susilaukiau iš mokytojo atakos ir supratau, kad nesu pajėgi to daryti.“

81 proc. sakė, kad patyčių nėra arba jos išspręstos. Tai rodo, kad labai daug ko nepastebime, neįvardijame.

Tai kaip vaikas gali apsiginti, jei net suaugęs tam neturi jėgų?

Prieš trejus metus nevyriausybinė organizacija apklausė Kauno mokyklų vadovus, kaip jie mato patyčių reiškinį. 81 proc. sakė, kad patyčių nėra arba jos išspręstos. Tai rodo, kad labai daug ko nepastebime, neįvardijame.

Kai vaikas išdrįsta pasisakyti apie patiriamas patyčias, jam paaiškinama, kad gyvenimas žiaurus, todėl būtina įgyti atsparumą. Kaip po to galima suformuoti sveiką psichinę, dvasinę, emocinę ir fizinę sveikatą?“

"Vaikų linijos" nuotr./Dr. Robertas Povilaitis

„Vaikų linijos“ vadovas, psichologas Robertas Povilaitis

APIE BANANO ŽIEVĘ:

„Jei paslydote ant banano žievės ir visi ėmė juoktis – tai nėra patyčios. Patyčios – tai sistemingas pakartotinis kabinėjimasis. Tarkime, paslydote ant banano žievės – mes juokiamės. Kitąkart mes jau pakišame koją – ir vėl juokiamės. Trečią kartą bjauriai pavadiname ir vėl juokiamės.

Patyčios – tai sistemingas pakartotinis kabinėjimasis.

Kitaip tariant, ieškome priekabių ir norime įskaudinti.

Vėl šoktelėjęs patyčių mastas kelia nerimą. Ką tai reiškia? Atsakymo niekas nežino, bet pasvarstykime: iš vienos pusės turime priemones, kurios, kaip matome, patyčias mažina. Vadinasi, turi būti priemonės, kurios jas didina. Liūdna, kad visų metų įdirbį kovoje su patyčiomis gali nutrinti vienas žinomas žmogus su savo patyčių pavyzdžiu.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min