Šiemet žiema buvo snieginga, todėl pavasarį paviršinio vandens susidarė daugiau nei įprastai. Dėl ledo sangrūdų kai kuriose upėse buvo užlietos pakrančių teritorijos, pievos ir kiemai. Tokiomis sąlygomis teršalai lengvai nuplaunami nuo dirvožemio paviršiaus ir patenka į gruntinius vandenis.
Kokie teršalai dažniausiai patenka į vandenį
Polaidžio metu į geriamąjį vandenį dažniausiai patenka mikrobiologiniai teršalai (pavyzdžiui, bakterijos iš gyvūnų ar žmonių fekalijų), iš tręšiamų laukų ar mėšlo – nitratai ir nitritai, taip pat įvairios organinės medžiagos ir kiti cheminiai junginiai.
Kaip pažymi Lietuvos geologijos tarnybos laboratorijos vedėja Julita Šiuipienė, vandens kokybės pokyčiai ne visada pastebimi plika akimi: „Vanduo gali atrodyti skaidrus, neturėti kvapo ar neįprasto skonio, bet jame gali būti padidėję tam tikrų medžiagų kiekiai. Todėl patikimiausias būdas įvertinti vandens saugumą yra laboratoriniai tyrimai.“
Kodėl šuliniai yra pažeidžiamesni
Pasak J. Šiuipienės, šulinių vanduo Lietuvoje dažnai yra pažeidžiamas. Skaičiuojama, kad apie 70 proc. šulinių gali būti užteršti nitratais ar nitritais. Tai siejama su istoriniu jų įrengimu: sovietmečiu šuliniai neretai būdavo kasami arti ūkinių pastatų, kuriuose laikyti gyvuliai, o aplinkiniai laukai buvo intensyviai tręšiami.
Šulinys – tai įrenginys, skirtas vandeniui gauti iš požeminių vandeningų sluoksnių. Paprastai jis įrengiamas pirmojoje vandeningoje zonoje – iškasama arba išgręžiama vertikali anga, ji sutvirtinama betoniniais žiedais ar rentiniu ir uždengiama dangčiu, kad į vidų nepatektų paviršiniai teršalai. Dėl palyginti nedidelio gylio šuliniai yra jautresni paviršinei taršai nei gilesni gręžiniai.
Iš kur atsiranda cheminė tarša
Pagrindiniai nitratų, nitritų, amonio ir fosfatų šaltiniai yra žemės ūkio trąšos, mėšlas, pūvančios augalinės ar gyvūninės liekanos, taip pat netinkamai įrengtos ar prižiūrimos nuotekų sistemos. Šios medžiagos su vandeniu infiltruojasi į gruntą ir gali pasiekti šulinių ar negilių gręžinių vandenį.
Kad rizika užteršti vandenį būtų kuo mažesnė, rekomenduojama apie 20 m spinduliu nuo šulinio nevykdyti veiklos, galinčios užteršti vandenį: neplauti automobilių, negirdyti gyvulių, neskalauti skalbinių ar nenaudoti didesnių kiekių buitinių chemikalų.
Vandens sudėtį lemia ir geologija
Kai kuriose Lietuvos vietovėse požeminio vandens sudėtį lemia ir natūralios geologinės sąlygos. Pavyzdžiui, Biržų ir Pasvalio regione, kur paplitusios gipsingos nuogulos, formuojasi sulfatinis požeminis vanduo. Sulfatų šaltiniai gali būti tiek natūralūs (uolienos, pavyzdžiui, gipsas), tiek susiję su žmogaus veikla – nuotekomis, trąšomis ar kitokia tarša. Jei sulfatų koncentracija vandenyje siekia 250–500 mg/l, vanduo gali įgauti kartoką prieskonį.
Kaip tinkamai paimti vandens mėginį
Skirtingi metų laikai taip pat veikia gruntinio vandens cheminę sudėtį, todėl vandenį rekomenduojama išsitirti bent kartą per metus, geriausia pavasarį ar rudenį. „Jei pastebima, kad pasikeitė vandens skonis, kvapas ar spalva, pakito vandens lygis, reikėtų atlikti papildomus tyrimus“, – sako J. Šiuipienė.
Kita vertus, kai kurie junginiai vandenyje neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos, todėl jų buvimą galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais.
Gyventojai, nusprendę išsitirti vandenį, turėtų žinoti, kad geriamojo vandens mėginius laboratoriniams tyrimams svarbu paimti tinkamai:
- Daugumai cheminių tyrimų pakanka 1–1,5 litro talpos plastikinio butelio nuo geriamojo vandens, prieš tai praskalauto tiriamu vandeniu.
- Jei mėginys imamas iš čiaupo, prieš imant mėginį rekomenduojama leisti vandeniui kelias minutes nubėgti.
- Butelis turi būti pripildytas iki pat kaklelio, sandariai užsuktas ir iki pristatymo laikomas šaldytuve.
Pavasaris – metas, kai verta įvertinti šulinių ir gręžinių vandens kokybę ir įsitikinti, kad naudojamas vanduo yra saugus.
Pavasarinis tirpsmas – laikas išsitirti vandenį!
Pavasarį, tirpstant sniegui, geriamojo vandens kokybės tyrimai – ypatingai svarbūs, nes būtent tuo metu padidėja rizika įvairios kilmės paviršiniams teršalams patekti į gruntinius ir į šulinių vandenis.
Ši žiema nepagailėjo sniego, todėl atėjus pavasariui, susidarė didesnis nei įprasta paviršinio vandens kiekis, o dėl susidariusių ledo sangrūdų upėse, užlietos pakrančių teritorijos, pievos ir kiemai. Tokios sąlygos palankios įvairių teršalų nuplovimui ir patekimui į vandens šulinius ar gręžinius.
Polaidžio metu į geriamąjį vandenį dažniausiai patenka:
- mikrobiologiniai teršalai (pvz., bakterijos iš gyvūnų ar žmonių fekalijų),
- nitratai ir nitritai, kurie į gruntinius vandenis patenka iš tręšiamų laukų ar mėšlo,
- organinės medžiagos ir kiti cheminiai teršalai.
Vandens neigiamus pokyčius ne visada galima pastebėti pagal vandens spalvą, kvapą ar skonį, todėl vienintelis patikimas būdas įvertinti vandens saugumą – laboratoriniai tyrimai. Tai ypač svarbu, jei vanduo naudojamas gerti ar ruošti maistą, nes užterštas vanduo gali sukelti įvairius sveikatos sutrikimus, ypač vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Dėl šių priežasčių polaidžio laikotarpiu rekomenduojama atlikti geriamojo vandens tyrimus, kad laiku būtų nustatyta galima tarša ir užtikrintas saugus vandens vartojimas. LGT Laboratorijoje galima atlikti ne tik išsamią vandens cheminę analizę, bet ir atskirus cheminių elementų tyrimus:
- fosfatų kiekį vandenyje (7 Eur)
- nitritus, nitratus ir amonio kiekį vandenyje (15 Eur);
- sulfatus, magnį, amonio kiekį vandenyje ir vandens pH (15 Eur);
- vandens pilną cheminę analizę (nitritus, nitratus, amonį, pH, el. laidumą ir kt.) be geležies kiekio nustatymo (40 Eur) bei su geležimi (49 Eur)
Visiems aukščiau paminėtiems vandens tyrimams, išskyrus geležies nustatymui, naudokite, tiriamu vandeniu praskalautą, 1–1,5 L plastikinį butelį nuo geriamo vandens. Jei vanduo iš čiaupo, prieš imant mėginį leiskite jam kelias minutes nubėgti. Butelį pripildykite iki pat kaklelio, užsukite ir laikykite šaldytuve iki pristatymo į laboratoriją. Mėginį geriausia pasiruošti iš vakaro arba kelias valandas, laikyti šaldytuve iki pristatymo į laboratoriją.
Jei norite išsitirti geležį, jos nustatymui reikalingas atskiras 0,5-1 l buteliukas nuo geriamojo vandens, o mėginį reikėtų pristatyti per 2 val. nuo paėmimo, nes geležis turi savybę greitai kisti vandenyje.
Atskirai registruotis mėginio atvežimui nereikia, laukiame įprastu darbo laiku.
Jei abejojate, kokius tyrimus reikėtų atlikti, skambinkite, pasitarsim. Tel. +370 670 73333 (pasirinkti 6).
Projektas „Informavimas apie aplinkos taršos prevenciją ir kontrolę“.
Projekto partneriai: Aplinkos apsaugos departamentas, Aplinkos apsaugos agentūra, Lietuvos geologijos Tarnyba.
Projekto vykdytojas: Aplinkos projektų valdymo agentūra.
Projektas finansuojamas Sanglaudos fondo lėšomis.
