Apie kultūros galią, mokyklos atsakomybę, kūrėjų vaidmenį ir jaunąją kartą kalbėta „Pilietiškumo festivalio“ diskusijoje „Tarp tapatybės išsaugojimo ir informacinio atsparumo. Kur esame šiandien?“, kurią moderavo Dovilė Filmanavičiūtė.
Diskusijoje dalyvavo poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius bei vaikų rašytojas Vytautas V.Landsbergis, mokytojas ir publicistas Donatas Puslys, kino režisierius Ignas Miškinis ir organizacijos „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad tapatybė ir pilietiškumas negali būti ugdomi vien deklaracijomis, mokymo programomis ar patriotiniais lozungais. Jiems būtinas gyvas santykis, bendruomenė, asmeninė patirtis ir pasiryžimas ne tik kalbėti, bet ir veikti.
Kultūros protestai parodė, kad vien kalbėti nepakanka
Diskusijos pradžioje D.Filmanavičiūtė atkreipė dėmesį į kultūros protestus ir klausė, ką jie pakeitė bei kas turėtų vykti toliau, pasibaigus viešoms akcijoms.
Vienu iš kultūros protestų iniciatyvų dalyvių tapęs I.Miškinis teigė nenorintis vadintis nei protesto vedliu, nei jo siela. Vis dėlto, pasak režisieriaus, protestai dar kartą parodė, kad vien diskusijų neužtenka – norint pokyčio, reikia imtis konkrečių veiksmų.
Kartu su kino režisieriumi Laurynu Bareiša kilusi idėja surengti kino festivalį išaugo į Kino klubą, kurio kūrėjai važiuoja po Lietuvos miestus ir miestelius, susitinka su žiūrovais bei pristato savo filmus.
„Viskas gražiai skamba, bet kol nieko nedarome, nieko ir nevyksta“, – sakė I.Miškinis.
Į iniciatyvą pavyko įtraukti 42 kino režisierius ir aplankyti tiek pat Lietuvos vietovių. Vis dėlto režisierius pabrėžė, kad tokios veiklos negali baigtis kartu su protestais. Visuomenėje vis dar esama lūkesčio, kad atsakomybę prisiims kas nors kitas, o patys žmonės galės likti nuošalyje.
Pasak I.Miškinio, protestai atskleidė ir kitą svarbų dalyką – kultūra visuomenėje įgijo didesnę galią. Tačiau tam, kad ji išliktų, neužtenka vienkartinio susitelkimo. Reikalingas nuoseklus darbas, susitikimai ir veikimas regionuose.
Pilietiškumo neįmanoma išmokti vien teoriškai
Kultūra, pasak kūrėjo, nėra vien pasakojimas apie individualų „aš“. Ji padeda žmogui pasijusti didesnės bendruomenės – „mes“ – dalimi.
V.V.Landsbergis pasakojo dirbantis su vaikais stovyklose, į kurias atvyksta ir labai sudėtingas patirtis išgyvenusių, be tėvų ar pažeidžiamose šeimose augusių vaikų. Kurdami filmus apie partizanus, dainuodami liaudies ir partizanų dainas, jie patiria ryškią vidinę transformaciją.
Šį virsmą režisierius vadina „Lietuvos patyrimu“.
„Teoriškai tapti pilietiškam ar kultūringam neįmanoma. Žmogus turi patirti, kad tai yra jo tapatybės dalis, kad jam tai svarbu“, – kalbėjo V.V.Landsbergis.
Jo teigimu, mokytojo užduotis nėra vien perduoti informaciją. Ne mažiau svarbu padėti jaunam žmogui patirti kultūrą ir valstybę asmeniškai. Būtent toks potyris gali pažadinti atsakomybę, norą priklausyti bendruomenei ir pasiryžimą ją ginti.
D.Puslys: pedagogika prasideda nuo santykio
D.Filmanavičiūtė diskusijoje kėlė klausimą, kodėl vis dar gajus požiūris, kad jaunas žmogus esą negali turėti aiškios pilietinės pozicijos, vadovautis savo vertybėmis ar visavertiškai prisidėti prie valstybės kūrimo. Ji pabrėžė, kad valstybė ir valdžia nėra tapatūs dalykai.
D.Puslio teigimu, ugdant jauną žmogų pirmiausia reikia ieškoti ne dar vienos programos ar formalaus metodo, o santykio.
„Pedagogika prasideda nuo santykio“, – sakė mokytojas.
Pasak jo, mokytojas turi išgirsti mokinių lūkesčius, nerimą ir rūpesčius, nes visų gyvenimo situacijų neįmanoma surašyti į ugdymo programas. Mokykla taip pat neturėtų būti nuo visuomenės atsieta, hermetiška erdvė, kurioje svarbiausia tik įgyvendinti nustatytą programą.
„Man kartais dėkoja, kad mokau, bet aš pats sakau: ačiū, kad galiu mokyti“, – teigė jis.
Mokytojas pajuokavo, kad mokiniui, išėjusiam iš pamokų dalyvauti kultūros proteste, tokią veiklą būtų galima įskaityti kaip socialines-pilietines valandas. Tačiau už šio juoko slypi rimtesnė mintis – pilietiškumas ugdomas ne vien klasėje. Jaunam žmogui būtina sudaryti sąlygas dalyvauti tikrame visuomenės gyvenime.
Tapatybę, pasak jo, žmogus įgyja per santykį su kitais. Mokytojo autoritetą taip pat sukuria ne įrašas darbo pažymėjime, o jo ryšys su mokiniais ir bendruomeninė atsakomybė.
Mokyklos kultūra prasideda nuo jos vadovo
L.Masiliauskaitės teigimu, didžiausią įtaką jaunam žmogui daro jį supantys žmonės, o mokykloje – pirmiausia mokytojai.
Būtent dėl to organizacija „Švietimas #1“ daugiausia dėmesio skiria švietimo vadybai ir mokyklų vadovų lyderystei. Pasak organizacijos vadovės, nuo mokyklos vadovo priklauso, koks tonas vyrauja bendruomenėje, kaip vertinami mokytojai ir ar jie skatinami bendradarbiauti.
Geras vadovas turėtų pasitikėti mokytojais, mažinti jiems tenkančią biurokratinę naštą ir sudaryti sąlygas daryti tai, ką jie moka geriausiai – mokyti bei kurti ryšį su vaikais.
„Jeigu vadovas pasitiki mokytojais, mokytojai taip pat pasitiki vadovu“, – sakė L.Masiliauskaitė.
Ji diskusijoje citavo Mykolo Romerio universiteto atlikto tyrimo duomenis, kuriais remiantis iki 30 proc. mokytojų nurodė patyrę patyčias iš kolegų arba mokyklos administracijos. Pasak jos, tokia aplinka vadybiniu požiūriu yra toksiška ir neišvengiamai veikia ne tik mokytojus, bet ir visą mokyklos bendruomenę.
„Jeigu mokiniai mato, kad pedagogai veikia kaip komanda, palaiko vieni kitus ir nebijo kalbėtis, toks elgesys tampa pavyzdžiu ir jiems. Tačiau kai mokyklos darbuotojai patys jaučia baimę, nepasitikėjimą ar nuolatinį spaudimą, sunku tikėtis, kad jie galės ugdyti drąsius, kritiškai mąstančius jaunuolius,“ – teigė diskusijos dalyvė Laura Masiliauskaitė.
Baimė klysti trukdo auginti kritiškai mąstantį žmogų
Informacinis atsparumas, kaip pabrėžta diskusijoje, prasideda nuo kritinio mąstymo. Tačiau tam reikia aplinkos, kurioje žmogus gali klausti, abejoti, diskutuoti ir pripažinti padaręs klaidą.
L.Masiliauskaitės teigimu, viena didžiausių Lietuvos mokyklų problemų yra baimė klysti. Ją jaučia ne tik mokiniai, bet ir mokytojai.
„Kai niekur nejudi, turi stagnuojančią organizaciją ir stagnuojantį švietimą“, – kalbėjo ji.
Organizacijos „Švietimas #1“ vadovė diskusijoje taip pat rėmėsi EBPO duomenimis. Pagal jos pateiktą palyginimą, 2006 metais Lietuvos švietimo sistema Europoje užėmė 22-ąją vietą, o 2022 metais buvo pakilusi tik dviem pozicijomis. Tuo metu Latvija esą padarė gerokai didesnę pažangą, o Estija tapo viena iš Europos lyderių.
Šie skaičiai, pasak L.Masiliauskaitės, rodo ne vien mokinių rezultatų skirtumus. Jie signalizuoja apie visos švietimo sistemos gebėjimą keistis, bendradarbiauti ir kurti sąlygas savarankiškai mąstančiam žmogui augti.
Kur baigiasi menas ir prasideda propaganda?
Diskusijoje daug dėmesio skirta ir kūrėjo atsakomybei. D.Filmanavičiūtė klausė, ar menas, veikdamas kaip minkštoji galia, gali padėti formuoti valstybės ir tapatybės suvokimą, ar tokia atsakomybė nepradeda riboti kūrybinės laisvės.
V.V.Landsbergio teigimu, pilietinis ir patriotinis menas yra pavojingas žanras. Jeigu noras perduoti patriotinę žinutę tampa pernelyg tiesmukas, kūrinys gali virsti propaganda.
„Tai turi gimti iš paties menininko tapatybės, iš to, ką jis iš tikrųjų nori pasakyti“, – kalbėjo kūrėjas.
Jo manymu, Lietuvai reikia filmų ir kitų meno kūrinių apie jos istoriją bei žmones. Tačiau kultūrinė propaganda turi būti vertinama labai atsargiai. Menas privalo ne iliustruoti iš anksto parengtą tezę, o atverti sudėtingus klausimus ir leisti juos išgyventi.
I.Miškinis taip pat pabrėžė nuoširdumo svarbą. Pasak jo, kuriant filmą pirmiausia reikėtų klausti, ką kūrėjas nori pasakyti, ir tik vėliau – kaip kūrinys turėtų atrodyti.
Režisierius prisiminė laikotarpį, kai viešojoje erdvėje daug kalbėta apie būtinybę kurti „nacionalinį kiną“. Tačiau dalis tokių iniciatyvų nepasiekė žiūrovų, nes daugiau dėmesio buvo skiriama filmo reprezentacijai ir išorinei žinutei nei nuoširdžiam santykiui su tema.
Pasak I.Miškinio, tai yra spąstai kiekvienam kūrėjui: norėdamas įtikti visuomenei ar institucijoms, jis gali prarasti kūrinio autentiškumą.
Tapatybę kartais pažadina viena daina
Diskusijos dalyvių buvo klausiama, kokie meno kūriniai padėjo suformuoti jų santykį su Lietuva.
D.Puslys minėjo Vytauto Kernagio dainas, kurios, anot jo, veikia kaip kultūrinis stuburas ir inkaras, padedantis žmogui suvokti savo vietą. Jam svarbus buvo ir Oskaro Koršunovo teatras bei daugybė kitų kūrinių, leidusių permąstyti santykį su šalimi ir jos kultūra.
L.Masiliauskaitė išskyrė Dainų šventę. Ji prisiminė repeticiją Vingio parke, kai pradėjus dainuoti „Kur giria žaliuoja“ emocijos buvo tokios stiprios, kad dainuoti tapo sunku.
„Rieda ašaros ir tada supranti, apie ką yra Lietuva, valstybė ir mūsų žmonės“, – pasakojo ji.
Ši patirtis, kaip ir V.V.Landsbergio minėtos vaikų stovyklos, atskleidžia, kad tapatybė dažnai atsiranda ne per teorinį aiškinimą, o per bendrą išgyvenimą – dainą, kūrinį, istoriją ar buvimą kartu.
„Jaunimas yra šviesa“
Diskusijos pabaigoje jos dalyvių klausta, kaip neprarasti meilės savo šaliai ir vilties, kai viešojoje erdvėje dažnai vyrauja nusivylimas, konfliktai bei nuolatinis valstybės institucijų nuvertinimas.
V.V.Landsbergis prisiminė kunigo Antano Saulaičio mintį, kad žmogus neturėtų manyti esantis aukščiau kitų. Priešingai – jis gali tapti laipteliu, padedančiu kitam pakilti, eiti toliau ir atrasti save.
Didžiausią viltį kūrėjas sakė matantis vaikuose.
„Jeigu žiūrėčiau tik į suaugusiuosius, būčiau liūdnas. Tačiau matau, kas vyksta stovyklose. Vaikai jau pradeda mokyti mus“, – kalbėjo jis.
Šį procesą V.V.Landsbergis pavadino atvirkštine pedagogika. Pasak jo, ateina nauja karta, kuriai suaugusieji pirmiausia turėtų netrukdyti ir sudaryti sąlygas veikti.
D.Puslys taip pat ragino atsisakyti įsitikinimo, kad mokytojas ar kitas suaugęs žmogus yra vienintelis teisingas atskaitos taškas, turintis „sutvarkyti“ jaunąją kartą.
Jo teigimu, kiekvienam žmogui verta reguliariai peržiūrėti savo vertybes ir paklausti, ar jos iš tiesų yra kasdienio gyvenimo dalis, ar tik žodinė deklaracija.
„Kuo dažniau sugebame pripažinti, kad nežinome ar klystame, tuo daugiau galime mokytis kartu“, – sakė D.Puslys.
I.Miškinis siūlė neapsiriboti skundais, o susitikti gyvai, kalbėtis ir veikti. Kultūros protestai ir Kultūros asamblėja, pasak jo, didele dalimi rėmėsi jaunuomene.
„Jeigu jums labai sunku, atsiremkite į dabartinę kartą. Bendraukite su jaunuomene, nes jie yra šviesa“, – ragino režisierius.
L.Masiliauskaitė taip pat pabrėžė, kad dauguma jaunų žmonių nori kurti, gyventi ir veikti Lietuvoje. Ji neatmetė galimybės, kad dabartinis politinis chaosas paskatins į valstybės valdymą ateiti tuos žmones, kurie anksčiau apie tai negalvojo.
„Nepavarkime dalytis ir diskutuoti. Dažnai sakome: nekalbėkite apie politiką ar valdžią. O aš manau – kaip tik kalbėkime, diskutuokime ir prisiimkime atsakomybę“, – apibendrino organizacijos „Švietimas #1“ vadovė.
Diskusijoje ne kartą nuskambėjo mintis, kad kultūra, švietimas ir informacinis atsparumas nėra atskiros sritys. Visas jas jungia gebėjimas kurti santykį, kritiškai mąstyti, išgirsti kitą ir neprarasti noro dalyvauti.
O valstybė prasideda ne valdžios institucijose. Ji prasideda ten, kur žmogus iš individualaus „aš“ tampa bendruomenės „mes“ dalimi.
