Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Plaukimo federacijos prezidentas T.Kučinskas: „Neturtingos šeimos vaikas Lietuvoje neturi galimybės išmokti plaukti“

Tomas Kučinskas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Tomas Kučinskas
Šaltinis: 15min
1
Skaitysiu vėliau
A A

Portalo 15min.lt redakcijoje trečiadienį lankėsi ir tiesioginėje konferencijoje į skaitytojų klausimus atsakinėjo verslininkas ir Lietuvos plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas. Jis kalbėjo apie Rūtos Meilutytės, Giedriaus Titenio ir kitų stipriausių lietuvių plaukikų rezultatus 2014 metais ir tikslus kitąmet. Vis dėlto T.Kučinskui, be sportinių tikslų, itin rūpi ir tai, kad paprasti žmonės nemoka plaukti ir turi menkas galimybes to mokytis. Anot pašnekovo, lietuviai nuskęsta kur kas dažniau nei žūva keliuose, tačiau apie tai niekas nekalba.

– Kaip vertinate Lietuvos plaukikų rezultatus 2014 metais? Kur buvo galima pasirodyti geriau?

– Šie metai buvo labai geri, turėjome dvi svarbiausias varžybas: Europos čempionatą 50 metrų baseine Berlyne ir pasaulio čempionatą 25 metrų baseine Dohoje (Kataras). Džiaugiamės rezultatais, Rūta palaiko aukščiausią formą, nors ir nesportuoja šimtaprocentiniu krūviu dėl įvairių priežasčių: šie metai nėra olimpiniai, jai reikia daug dirbti mokykloje, be to, ir konkurencija šiek tiek apmažėjo. 

Nepaisant to, Rūta Dohoje plaukė kone pasaulio rekordo lygiu. Giedrius Titenis pateikė siurprizą Europos čempionate – trys medaliai – to nesitikėjome net gražiausiame sapne. Giedriaus ir motyvacija po to pasidarė visai kitokia. Nė vienas jų nesispecializuoja 25 metrų baseine, tad Dohoje plaukė be specialaus pasirengimo.

Neturtingos šeimos vaikas Lietuvoje neturi galimybės išmokti plaukti.

Sparčiai tobulėja Danas Rapšys, iš jo tikimės labai daug, jis per plauką nepateko į finalą 200 m distancijoje. Danas pats jauniausias iš šio lygio sportininkų, mes tikimės finalo olimpiadoje, bandyčiau net pakelti kartelę ir bandyti įsivaizduoti, kad Danas kartu su Giedriumi gali pretenduoti į medalius.

VIDEO: 15min.lt tiesioginė video konferencija su Lietuvos plaukimo federacijos prezidentu Tomu Kučinsku

– Papasakokite, kas laukia plaukikų kitąmet ir kokios yra sąlygos norint startuoti olimpiadoje? Kiek Lietuvos plaukikų ten norėtumėte matyti?

– Kandidatų turime tiek, kiek norime vežti, stiprių sportininkų pertekliaus nėra. Stipriausias „delfinistas“, be jau išvardytų sportininkų, yra Tadas Duškinas, jis tobulėja labai sistemiškai, gražiai ir užpildys nišą mūsų estafetėje. Jis turėtų dalyvauti olimpiadoje.

Skęstame dažniau nei žūstame keliuose, bet visi kalba tik apie karą keliuose.

Rungtyje laisvu stiliumi sugebėjome „išsaugoti“ Mindaugą Sadauską, kuris baigė universitetą JAV ir priėjo kryžkelę, juk žmogui 24 metai. Sportininkas nerado atsakymo į klausimą, kodėl tą turėtų daryti. Mes Sadauskui pasiūlėme rinktis Plimuto universitetą, kur jis pradėjo studijuoti magistrantūrą, treniruojasi kartu su R.Meilutyte ir jos treneriu Jonu Ruddu.

Nepaisant to, kad Mindaugas nepasiekė aukščiausio rezultato, bet kryptis gera, rezultatai aukšti. Jis adaptavosi prie naujos J.Ruddo treniruočių sistemos ir kitąmet turėtume pamatyti vaisius. Šalia Mindaugo yra Simas Bilis, jis negalėjo dalyvauti Katare čempionate dėl mokslų, bet gali būti rinktinėje.

Dar nepaminėjau Povilo Strazdo, jauniausio iš mūsų rinktinės narių – 18 metų. Jis gana įvairiapusis plaukikas, galintis plaukti ir delfinu, ir laisvu stiliumi. Povilas, kaip atsarginis estafetės narys, turi visus šansus dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

– Neseniai interviu sakėte, kad lietuvių genai ypač tinkami plaukimui. Gal galite plačiau pakomentuoti? Ar R.Meilutytė yra tokio genų rinkinio pavyzdys?

– Rūta Meilutytė yra idealus sportininkas, jos raumenynas, jos sudėjimas puikai tinka plaukimui krūtine. Ji Dievo apdovanota, džiaugiuosi, kad treneris ją sugebėjo tinkamai paruošti iki 15 metų amžiaus, ji buvo parengtas produktas, kai išvažiavo į Plimutą.

Plaukimas yra aukštų vyrų sporto šaka, ypač laisvu stiliumi plaukiantys sportininkai būna dviejų metrų ūgio ir aukštesni. Mes, būdami aukšta tauta, turime reikalingą genofondą vyrų plaukimui.

Moterų plaukime ūgis būna truputį mažiau svarbus – žiūrima į plaštakos dydį, lankstumą, pėdos dydį. Visi šie dalykai rodo vieno ar kito jauno žmogaus gebėjimą pasiekti aukščiausius rezultatus. Yra metodikos, kurias mes perimame, kaip dar jauname amžiuje nustatyti, ar vaikas turi talentą plaukimui.

– Pastaruoju metu Rusijos plaukime ypač gaji dopingo problema. Ar yra buvę tokių problemų pas mus? Kaip Lietuvoje vykdoma dopingo prevencija?

– Geriausių mūsų sportininkų patikrinimas yra labai dažnas. R.Meilutytė, G.Titenis, D.Rapšys tikrinami labai dažnai, kartais net kelis kartus per savaitę. Dopingo kontrolieriai gali pas juos atvykti visiškai bet kada, bet kokiu paros ar treniruočių metu ir paprašyti pasitikrinti.

Lietuvoje dopingo kontrolė dirba stipriai ir gerai. Nepamenu nė vieno atvejo, kad būtume turėję problemų. Vykdyti prevenciją – ne plaukimo federacijos vaidmuo.

– Praėjusiais metais buvo kalbama apie baseinų bumą – su premjeru vaikščiojote po Lazdynų baseiną, kalbėjotės, išgavote tam tikrų pažadų. Tačiau Vilniaus baseinas ir toliau stovi apšiuręs. Kodėl?

– Ši tema labai sunki – šiandien mes turime apie 50 veikiančių baseinų, iš kurių daugiau nei pusė yra privatūs. Jie atlieka kitą vaidmenį, negu atliko valstybės valdomi baseinai. Trečios sistemos – klubų, kurie valdo infrastruktūrą – Lietuvoje nėra. Apie tai galima ilgai kalbėti, kodėl nėra ir kodėl valstybė neskatina šitos sistemos.

Jei paimtume apie 50 baseinų – tai apie milijardas litų. Tai kasmet valstybė turi investuoti apie 50 milijonų. Mes žinome, kokia bloga situacija Vilniuje – trejus metus turi laukti, kol pakliūsi į Moksleivių rūmus. Be to, už viską dar reikia mokėti. Neturtingos šeimos vaikas Lietuvoje visiškai neturi galimybės išmokti plaukti.

Tie du baseinai, kurie buvo įvardinti premjero, skirtingais tempais juda į priekį. Jeigu Klaipėdoje bus pradėtas baseinas 2015 m., jis bus baigtas 2017 m.

Vilniuje kita problema – didelės skolos. Lazdynų uždarymas veda plaukimą prie totalaus griuvimo. Planas pirma pastatyti naują baseiną ir tik tuomet uždaryti senąjį mums buvo priimtinas. Šį mėnesį vyksta konkursas dėl projektavimo, lyg ir kažkas juda į priekį.

– Po Londono olimpiados buvo tikimasi, kad R.Meilutytės auksas „pramuš“ plaukimo ir baseinų statybos bumą. Vis dėlto tai neįvyko?

– Jeigu privatus asmuo, verslininkas, sugalvoja statyti objektą, metus jam užtrunka sutvarkyti biurokratiją ir metai ar daugiau – statybos. Problematika, kurią turime valstybiniu mastu – viešieji pirkimai, politikų norai ar nenorai pakreipti projektą viena ar kita kryptimi, priveda prie to, kad judame lėtai.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Tomas Kučinskas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Tomas Kučinskas

– Ne vienerius metus Anglijoje besitreniruojanti R.Meilutytė atvėrė duris ir daugiau lietuvių vykti ten ir sportuoti. Su kuo dar, be Plimuto mokyklos, bendradarbiauja Lietuvos plaukimo federacija?

– Aš, kaip federacijos vadovas, bendrauju su kitų federacijų prezidentais. Anksčiau bendravome daugiau su rytiniais draugais. Dabar pradedame draugauti su Vakarų valstybių kolegomis.

Pirmas dominantis dalykas – vaikų mokymo plaukti programos. Visose šalyse jos įteisintos kaip privalomos. Plaukimas, apie kurį kalbame, nėra tik mokymasis laikytis ant vandens. Tas, kuris moka laikytis ant vandens ir nemoka plaukti, yra didesniame pavojuje.

Plaukimas yra aukštų vyrų sporto šaka, ypač laisvu stiliumi plaukiantys sportininkai būna dviejų metrų ūgio ir aukštesni. Mes, būdami aukšta tauta, turime reikalingą genofondą vyrų plaukimui.

Skęstame dažniau nei žūstame keliuose, bet visi kalba tik apie karą keliuose. Kažkodėl politikai galvoja, kad žūtys vandenyje yra tik dėl alkoholio. Iš 300 mirčių vandenyje per metus 100 yra nepilnamečiai ir vaikai, tad nemanau, kad jie būna girti.

Antra priežastis, kuri kelia nerimą, jei girtas važiuoja automobiliu, yra būdų prevencijai. O skęstantis žmogus yra pats pavojingiausias, ypač jeigu jis neblaivus, su savim skęstantysis nusitemps bet kokį nemokantį gelbėti fiziškai silpnesnį žmogų. Mes dabar perimame Vakarų patirtį, kad galėtume pradėti diegti programą Lietuvoje. Iki 2020 m. privalome turėti vaikų mokymo plaukti sistemą.

Japonijoje vaikai mokykloje turi galėti nuplaukti 400 metrų, kitose šalyse normatyvas siekia 200 ar 100 metrų. Nelabai įsivaizduoju, kad kuris nors mažai sportuojantis žmogus be pasirengimo sugebėtų nuplaukti 400 metrų. Mūsų pirmasis tikslas, kad Lietuvos vaikai nuplauktų bent 50-imt.

– Lietuvos plaukimo federacijos vizijoje 2020 metams parašyta, kad yra tikslas tapti antra pagal masiškumą sporto šaka šalyje. Sutikite, ši prognozė atrodo ypač drąsi, atsižvelgus į žaidžiančių krepšinį skaičių, didėjantį futbolo masiškumą, vis labiau populiarėjantį žiemos sportą. Kaip šio tikslo siekiama? Kiek plaukikų skaičiuojate dabar?

– Aš atėjau į plaukimą ne tam, kad padėtume tik geriausiems sportininkams. Nesant pamatinių dalykų, kurie prasideda nuo vaikų mokymo plaukti, nebus plaukikų ateity. Iš tų vaikų, kurie ateis mokytis plaukti, gabiausius mėginsime įtikinti pasilikti. Mes galime padvigubinti ar patrigubinti gabių plaukikų skaičių.

Federacijos biudžetas – apie 1,2 mln. litų. Privačių rėmėjų lėšos sudaro apie 20 procentų viso biudžeto.

Visos federacijos moko vaikus plaukti. Kodėl? Geriausiai vaikus gali išmokyti sporto treneriai. Tik mes viską galime sistemiškai sujungti.

Vakaruose – daug kas iš geriausių sportininkų dirba gelbėtojais. Tai leidžia būti prie vandens, palaikyti fizinę formą, jie atlieka tą darbą gerai ir nereikia vasarą važiuoti skinti braškių. Lietuvoje situacija yra tokia, kad kas antras ne paties aukščiausio lygio sportininkas turi ieškoti kaip užsidirbti ir ta veikla dažniausiai visiškai nesusijusi su sportu.

– Koks yra Plaukimo federacijos biudžetas? Kokią dalį pavyksta surinkti iš privataus sektoriaus? Tam turbūt labai padeda R.Meilutytės pavardė?

– Federacijos biudžetas – apie 1,2 mln. litų. Dalis ateina iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo, iš Olimpinio komiteto, dalis iš privačių rėmėjų. Privačių rėmėjų lėšos sudaro apie 20 procentų viso biudžeto.

Lietuvoje tokia maža rinka, kad mūsų įmonės nesugeba ar nemoka uždirbti investuodamos į Lietuvos sporto žvaigždes, rėmimas lieka daugiau gražus gestas. Štai Jonas Garbaravičius neseniai federacijai atseikėjo net 100 tūkst. litų. Pirmasis uždavinys yra užtikrinti 6–7 plaukikų pasiruošimą olimpinėms žaidynėms, o kitos lėšos turėtų būti skirtos jauniems plaukikams.

Su Daina jokių santykių. O ar kas nors pasikeitė? Finansavimas yra toks, koks jis buvo, finansavimas toliau nėra skaidrus, neaišku, kokia federacija ir kaip gauna pinigus.

Žinoma, yra pinigų, kurie tiesiogiai į federacijos kasą neįkrenta – tai visokios programos, fondai ir kitokie projektai. Pavyzdžiui „Krasta Auto“ parama G.Titeniui ir D.Rapšiui, kurie iki Rio olimpiados gali važinėti BMW automobiliais nemokamai. Tai ir labai didelis motyvacijos padidinimas.

Jeigu mes konsoliduotume visus pinigus, kuriuos gauname kitomis priemonėmis, tai bus dar netoli 350 tūkst. litų.

– Kokie jūsų santykiai su LTOK ir jo prezidente Daina Gudzinevičiūte, žinant, kad rinkimuose į šį postą palaikėte pralaimėjusio Virgilijaus Aleknos komandą?

– Su Daina jokių santykių. O ar kas nors pasikeitė? Finansavimas yra toks, koks jis buvo, finansavimas toliau nėra skaidrus, neaišku, kokia federacija ir kaip gauna pinigus. Geresnis pavyzdys yra Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD) – kuo geriau pasirodei, tuo daugiau pinigų gauni.

Tuo tarpu LTOK kažkas kažkur padrabsto, neaišku kokiais principais. Kiek bešnekėtum su pažangių užsienio federacijų vadovais – ten viskas skaidru ir aišku. Čia, žinoma, norėtųsi pokyčių. Sistema liko daugmaž ta pati. Negaliu sakyti, kad plaukimas yra tragiškoje situacijoje, pinigų mums pakanka, tačiau į sportą žiūrint sistemiškai, norėtųsi pokyčių.

Komentarai: 1
Parašykite atsiliepimą apie 15min