Senstanti visuomenė ir vis mažiau jaunimo yra mūsų dabartis, kuri greitu metu drastiškai nepasikeis. Vis dėlto būdų, kaip paskatinti gimstamumą net ir savivaldos lygmeniu, yra. Tik ar vietos valdžiai jie pasirodys priimtini?
Apie demografinės duobės priežastis ir galimus sprendimo būdus kalbamės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentu, daktaru Daumantu Stumbriu.
Vasario statistika baugi, bet vienkartinė
Šių metų vasario mėnesio demografinė statistika Kėdainių rajono savivaldybėje sukėlė nemenką sumaištį ir net šoką. Skaičiai negailestingi – rajone gimė vos 9 kūdikiai, iš kurių 2 registruoti užsienyje, o Anapilin iškeliavo net 83 gyventojai. Vadinasi, realiai rajone gimė vos 7 naujagimiai. Tai reiškia, kad mirčių skaičius gimstamumą viršijo daugiau nei devynis kartus.
„Tai tikrai yra liūdnasis rekordas, to dar nėra buvę“, – sako Gaiva Petrauskienė, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus vedėja.
Ir nors panašių skaičių buvo matyti ir anksčiau, vis dėlto toks didelis skirtumas, atrodo, peržengė tam tikrą nematomą psichologinę ribą. O ją peržengus darosi sunku kalbėti apie rajono plėtrą.
Tačiau Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas dr. Daumantas Stumbrys ragina į šiuos skaičius žiūrėti be panikos.
„Taip, šis mėnesinis skirtumas gali atrodyti labai baisiai – devynis kartus skiriasi gimimai ir mirtys. Bet pažiūrėjus metinę statistiką matyti, kad, tarkime, 2022 metais yra 632 mirę asmenys, o gimusių asmenų – 214. Taigi tas skirtumas toli gražu ne devyni kartai, o tik apie 2,8 karto“, – situaciją analizuoja mokslininkas.
Labai panaši statistika yra ir pernai – per visus 2025 metus Kėdainiuose gimė 236 mažyliai, mirė 661 žmogus. Matome, kad nors mirčių skaičius ir yra didesnis, tačiau ūgtelėjo ir vaikų gimimų skaičius, tad bendras gimimų ir mirčių skirtumas išlieka panašus – mažiau nei trys kartai.
Kodėl vasaris toks negailestingas?
Docento teigimu, sausio ir vasario mėnesiai statistiškai visada yra demografiškai patys sudėtingiausi dėl sezoniškumo. Tai laikas, kai gamta ir ligos negailestingiausiai retina vyresnio amžiaus žmonių gretas.
„Sausis yra tas mėnuo, kai mirčių skaičius būna vienas didžiausių, dėl to, kad žmonės miršta žiemą. Ir tai yra tas laikas, kai neretai mirčių būna gerokai daugiau mėnesio pjūvyje dėl to, kad lauke šalta, plinta kvėpavimo takų ligos, kurios yra itin sudėtingos vyresnio amžiaus žmonėms“, – aiškina D.Stumbrys.
Anot jo, tai natūralus „mirčių kalendorius“, kur lydinčia priežastimi dažnai tampa plaučių uždegimai ar infekcijos.
Priešinga situacija stebima kalbant apie gimstamumą. Jei žiemą gimstamumo skaičiai pasiekia dugną, vasarą jie paprastai ūgteli.
Jeigu pasižiūrėtumėte į gimimus, tai pamatytumėte, kad žmonės dažniausiai gimsta vasarą
„Jeigu pasižiūrėtumėte į gimimus, tai pamatytumėte, kad žmonės dažniausiai gimsta vasarą. Ir čia, viena vertus, galima socialinių priežasčių ieškoti, ir turbūt jų rastume. Bet kita vertus, visų žinduolių vasarą gimsta daugiausia, tad čia gal ir biologinės priežastys tam tikrus dalykus lemia“, – pastebi docentas.
Be to, Kėdainiai yra santykinai maža savivaldybė, todėl bet koks svyravimas mažame skaičiuje atrodo dramatiškai.
„Kuo mažesnis atvejų skaičius, tuo tie svyravimai mums atrodo ypatingesni ir labiau rėžiantys akį.
Analogiškai galima galvoti, kad jei šį mėnesį gimė devyni vaikai, o kitą mėnesį bus gimę 18 vaikų, bus džiaugiamasi, kad šimtu procentų išaugo gimimų skaičius“, – sako ekspertas.
Gyventojų skaičius nuosekliai mažėja paskutinius trisdešimt metų
Nors vasario rekordas ir gali atrodyti baisiai, žvelgiant į istorinius duomenis matyti, kad ši tendencija nėra nauja. Žmonių mažėjimas – nenumaldomas procesas, trunkantis jau dešimtmečius.
Štai jei pernai gimė 236 vaikai, o mirė 661 žmogus, tai 2017 metais gimė 525, mirė 783 žmonės, o 2002 metais gimusiųjų buvo 593, o mirė 877 žmonės.
Matome, kad per kiek daugiau nei dvidešimt metų gimstamumas Kėdainių rajone susitraukė daugiau nei perpus (nuo 593 iki 236–280 per metus). Tuo tarpu mirčių skaičius išlieka stabiliai aukštas, svyruodamas nuo 700 iki beveik 1 000 per metus.
„Pasižiūrėjus į metinius skaičius, į ilgalaikę perspektyvą, akivaizdu, kad nieko kažko tokio neatsitiko čia per pastaruosius metus. Čia tik tęsiasi tai, kas vyksta jau dešimtmečius. Nuo 1994 metų ar dar anksčiau gimimų skaičius Lietuvoje nuosekliai mažėja“, – sako D. Stumbrys.
Ši situacija nėra unikali Kėdainiams ir net visai Lietuvai. Tai visos Europos ir apskritai Vakarų pasaulio realybė.
„Europoje bendrai paėmus gimimų yra mažiau negu mirčių. Mes turime bene dešimtmetį, kai visoje Europoje gimstamumas yra mažas. Tai čia labai savęs plakti arba sakyti, kad „oi, čia pas mus kažkas blogo vyksta, išnyksim mes“ tikrai nereikia ir nereikia gąsdintis“, – ramina docentas.
Kur dingsta Kėdainių jaunimas?
Kėdainiai turi didžiulį potencialą. Nors ir nedidelis miestas, tačiau čia yra stipri pramonė, gera geografinė padėtis Lietuvos viduryje, greitas susisiekimas su didžiaisiais miestais. Tad kodėl demografinis vaizdas toks liūdnas? Atsakymas slypi švietimo sistemoje ir vidinėje migracijoje. Tai, kad Kėdainiuose nėra aukštojo mokslo ugdymo įstaigos, panašu, yra vienas labiausiai jaunimą išvykti skatinančių veiksnių.
D.Stumbrys primena, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių, tačiau universitetai koncentruojasi didmiesčiuose.
„Žmonės, kurie gimsta, gyvena, auga Kėdainiuose, kone visi išvažiuoja studijuoti, ypatingai moterys. Mes žinome, kad dauguma moterų įstoja į aukštąsias mokyklas.
Taigi tas jaunas žmogus, kuris studijuoja, jis automatiškai ketveriems–šešeriems metams išvažiuoja į Kauną, į Vilnių, į Klaipėdą. Ten jis ir kuria savo gyvenimą. O po to grįžti į Kėdainius jau yra sunku“, – sako docentas.
Vidinė migracija pastaruosius 35-erius metus „maitino“ Vilnių ir Kauną, tačiau tai vyko periferinių savivaldybių sąskaita. Kėdainiai, nors ir turėdami ekonominį pagrindą, nepajėgia konkuruoti su didmiesčių trauka, kai kalba pasisuka apie studijas ir pirmosios šeimos kūrimą. Maža to, į šeimų kūrimo amžių dabar žengia kartos, gimusios apie 1995–2000 metus, kurios pačios yra gerokai mažesnės dėl tuo metu buvusios didelės emigracijos ir jau tada pradėjusio kristi gimstamumo.
Ką gali ir ko negali savivalda?
Savivaldybės politikai dažnai jaučiasi bejėgiai prieš globalius procesus. Kartais bejėgystė tokia didelė, kad net ir stengtis kažkokių priemonių imtis nesinori, nes jos atrodo kaip bergždžias pinigų švaistymas, neduodantis norimo rezultato. Kita vertus, artėjant rinkimams nauja politikų karta mėgsta įjoti ant balto „pritrauksime jaunimo“ žirgo.
Vis dėlto docentas D.Stumbrys pabrėžia, kad nors kovoti su vėjo malūnais neverta, yra sferų, kur vietos valdžia turi realių svertų.
„Už ką atsako savivalda: už socialines paslaugas, švietimą, sveikatą – dalykus, kurie yra kertiniai kalbant apie vaikų susilaukimą, apie vaikų gerovę“, – vardija jis.
Mokslininkas siūlo konkrečius pavyzdžius, kaip galima būtų amortizuoti demografinį krytį.
Jis primena, kad vaikai dabar gimsta vis vyresnio amžiaus tėvams, todėl vis dažniau prireikia medikų pagalbos.
„Man dar neteko girdėti, kad savivaldybė iškeltų tokį tikslą kompensuoti pagalbinį apvaisinimą.
Tai sąlyginai bus gana mažas skaičius gimimų, bet jei savivaldybė dalinai ar visiškai kompensuotų pagalbinį apvaisinimą dvidešimčiai šeimų, tai jau turėtų realų dvidešimties naujagimių prieaugį, o tai sudarytų jau aštuonis procentus nuo tų dabar Kėdainiuose esamų 240 gimimų. Tai yra realus poveikis“, – skaičiuoja D.Stumbrys. Tai priemonė, kurios poveikį galima pamatyti iškart – metų gale.
Didesnė dalis šeimų sprendimą susilaukti antro vaiko priima planuotai, įvertindamos buities sąlygas. Čia taip pat savo indėlį gali įnešti savivalda.
Jeigu aš turiu vieną vaiką ir svarstau susilaukti kito, tai pirmas kylantis klausimas bus – ką daryti su būstu?
„Jeigu aš turiu vieną vaiką ir svarstau susilaukti kito, tai pirmas kylantis klausimas bus – ką daryti su būstu? Atsiranda papildomo vieno kambario poreikis, atsiranda poreikis keisti būstą.
Jeigu aš žinočiau, kad gimus antram vaikui savivaldybė kompensuos tą būsto padidėjimą, tas sprendimas būtų lengviau priimamas“, – aiškina ekspertas.
Kėdainiai gali bandyti pritraukti gyventojus iš aplinkinių rajonų siūlydami geresnį švietimą ar paslaugas.
„20 kilometrų į vieną ar kitą pusę nėra daug. Kol didmiestyje žmonės stovi po valandą laiko kamštyje, tai mažesniuose miesteliuose per 15 minučių tuos 20 kilometrų gali nuvažiuoti. Žmonės tikrai gali priimti sprendimą persikelti ten, kur mato geresnę infrastruktūrą vaikams“, – teigia docentas.
Kas demografijos neveikia? Vienkartinių išmokų mitas
Dažnai politikai griebiasi paprasčiausio kelio – vienkartinių išmokų gimus vaikui didinimo. Tačiau docentas čia lieka skeptiškas.
„Vienkartinė išmoka, tarkim, tūkstantis eurų gimus vaikui, retą kurį žmogų paskatins dabar gimdyti. Taip, tai yra pozityvu, tai padeda jaunoms šeimoms, bet tai labiau nukreipta į vaikų skurdo mažinimą, o ne gimstamumo didinimą“, – sako jis.
Mokslininkas įspėja apie dar vieną riziką – didelės vienkartinės išmokos gali paskatinti gimstamumą tik žemesnio socioekonominio sluoksnio šeimose, o tai ilgalaikėje perspektyvoje gali sukurti papildomų socialinių iššūkių savivaldybei, nepadidinant bendros rajono gerovės.
Laikas pripažinti, kad laikai pasikeitė
Svarbiausia D.Stumbrio mintis – būtinybė pripažinti, kad ankstesni laikai nebegrįš.
„Mums reikia suprasti, kad populiacija traukiasi. Ir tą priimti kaip naująją realybę, nes tokia yra tikrovė. Kėdainiuose po dar 30 ar 40 metų gyvens perpus mažiau žmonių nei dabar. Miestui reikia tą priimti ir prie to prisitaikyti“, – sako pašnekovas.
Ekspertas ragina politikus keisti diskursą ir orientuotis į orų gyvenimą tiems, kurie čia lieka. Tai vadinamasis soft landing – švelnus nusileidimas į naują demografinę realybę.
„Mums tada reikia pagalvoti, į kokią viešąją infrastruktūrą investuoti, o į kokią ne. Ar čia statyti bendro gyvenimo namus vyresnio amžiaus žmonėms, ar mokyklas renovuoti? Jeigu mokykla užsidarė, gal ten gali atsirasti bendruomeniniai namai, sporto ar laisvalaikio centrai vyresniems?“, – siūlo docentas.
Anot jo, savivaldos politikos lygmeniu labai sveika būtų nustoti draskyti marškinius dėl nykstančio jaunimo, o siekti gerovės visiems dabar gyvenantiems žmonėms. Jeigu vyresnio amžiaus žmonėms čia gera gyventi, tai ir jų vaikai nesvarstys, kad gal geriau išsikelti į Kauną, nes ten geresnės galimybės tėvus prižiūrėti.
Galų gale yra būdų prisitaikyti prie senstančios visuomenės neatstumiant jaunimo. Vietos Kėdainiuose yra ir turi būti visiems.
„Savivaldybės gali pasinaudoti demografinėmis prognozėmis, kurios bus parengtos šių metų pabaigoje. Ateities situacija bus žinoma. Jiems tereikės priimti tinkamus sprendimus“, – reziumuoja doc. dr. D.Stumbrys.
Čia ir slypi didžioji savivaldos atsakomybė – ne užkirsti kelią neišvengiamoms permainoms, o padaryti jas kuo mažiau skausmingas savo žmonėms.
