Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po pagalve medalius laikantis Mindaugas Bilius: „Negalia nėra trūkumas“

Šaltinis: 15min
1
A A

Rio parolimpinėse žaidynėse sidabro ir aukso medalius laimėjęs lengvaatletis Mindaugas Bilius pirmadienį lankėsi 15min redakcijoje vykusioje tiesioginėje vaizdo konferencijoje. Sportininkas neslepia, kad nori siekti pokyčių neįgaliųjų sporte ir palengvinti šių sportininkų sąlygas.

M.Bilius neseniai pasibaigusiose Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse laimėjo sidabrą disko metimo rungtyje ir auksą rutulio stūmime.

VIDEO: M.Bilius: „Negalia nėra trūkumas, tai gali būti kažko pradžia“

– Ar labai sunku atlaikyti dėmesio laviną?

– Nesunku. Esame įpratę, nes daug treniruojamės. Turime negalią. Bet dėmesys jaučiasi ir tai yra įdomu. Tai savotiškas iššūkis. Noriu, kad kuo daugiau sužinotų visuomenė, kas vyksta ir kaip.

– Ar jums patinka toks dėmesys – nusifotografuoti, bendrauti su gerbėjais?

– Patinka ir vargina. Pats prisidirbau. Laimėjau medalius tai turiu atidirbti. Jei būčiau jaunesnis, tai gal būtų viskas spontaniškiau.

– Ką dabar norite pasiekti gyvenime?

– Tapti parolimpiniu čempionu buvo mano tikslas. Dabar yra kitų tikslų. Norėtųsi didesnės tvarkos mūsų neįgaliųjų sporte. Turiu bendrą vaizdą ir norėčiau, kad visiems būtų geriau. Reikia kažką daryti.

– Kokie jūsų planai?

– Kol kas dar sportuosiu. Žiūrėsime, kaip mūsų neįgaliųjų visuomenė reaguos ir ar jie išreikš norą kažką keisti ir gerinti. Klausimas, ar jie manimi pasitikės. Tada visi klausimai bus atsakyti. Ne nuo manęs viskas priklauso.

– Bet apie artėjančius parolimpinio komiteto prezidento rinkimus galvojate?

– Galvoju ir apie rinkimus, ir apie LTOK. Jei žmonės manimi pasitikės, tai ir stengsiuosi padėti. Aš visada mačiau abejonę keliančių dalykų ir aš norėčiau tai pakeisti. Aš sutikčiau būti tuo, kuris kažką galėtų pakeisti.

– Daugiau priešų ar sąjungininkų susiradote dėl tokių kalbų?

– Visada buvo ir tokių, ir tokių. Visur taip būna. Bet mūsų laimėjimai sukėlė didelį žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimą. Esame jums įdomūs. Įvyko lūžis. Reikia, kad ir valdžia suprastų, kad reikia kažką keisti.

– Trys dalykai, kuriuos norėtumėte pakeisti?

– Tai paprasti dalykai. Pirma, tai didesnis dėmesys sportininkams, kurie jau yra olimpinės rinktinės nariai. Reikia neįgaliųjų sporto strategijos, jos mes kol kas neturime. Nuo to priklauso mūsų pamaina, turi įvykti kartų kaita. O to mes neturime. Turint strategiją, jaunoji karta atsirastų.

– Kaip dėl finansavimo?

– Viskas juda į priekį. Jeigu mūsų valdžia turėtų noro tinkamai viską panaudoti, tai tų lėšų, atrodo, užtenka. Visas pasaulis yra susidomėjęs neįgaliųjų sportu. Parolimpinių komiteto vadovai ir federacijų atstovai turėtų tai išnaudoti ir kalbėtis su visais. Aš tikiu, kad mūsų svajonės išsipildys.

– Ar dažnai žmonės tapę neįgaliaisiais susidomi sportu?

– Reikia strategijos, kad juos pritrauktume. Yra tų vaikų, kurie nori prisijungti. Bet reikia sugebėti juos pritraukti. Tuomet būtų jaunųjų sportininkų. Dauguma iš mūsų jau prieš tai yra sportavę.

– Kada įvyko jums lemtinga avarija?

– Man buvo 27-eri. Man buvo sunku pereiti iš sveikųjų į neįgaliųjų sportą. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Dalyvauti kitokiose varžybose. Dvejus ar trejus metus bandžiau su tuo apsiprasti. Bet supratau, kad turiu džiaugtis gyvenimu ir stengtis. Noriu visiems pasakyti, kad nereikia bijoti. Negalia nėra trūkumas, tai gali būti kažko pradžia. Tai suvokdamas, tu gali kažką daryti su neįgaliais sportininkais.

– Ar federacija suteikia psichologinę pagalbą?

– Tai mūsų svajonė. Sulaukti tokios pagalbos. Visi turi daryti viską individualiai. Man irgi pačiam reikėjo, bet buvo žmonių, kurie man padėjo. Bet kai kuriems reikia pačiam su savimi susitarti. Jie galvoja kaip išlipti iš tos negalios. Jiems nelieka laiko galvoti apie sportą. Todėl psichologinė pagalba turi būti suteikiama, kai turėsime strategiją. Tai milijonų nekainuoja. Didelė motyvacija, kai neįgalieji treniruojasi su sveikaisiais. Abiem pusėms. Mes treniruojamės su Andriumi Gudžiu. Tai psichologinė motyvacija.

– Kaip negalia jums trukdo kasdieniame gyvenime?

– Tai tik mūsų galvose. Kai užsiimi sportu, sutvirtėji visomis prasmėmis. Manau, kad mūsų parolimpiečiai stipresni ir už tuos sveikuosius. Jie labai stiprūs žmonės ir aš jais džiaugiuosi. Norėtųsi, kad prie to prisidėtų ir valdžią.

– Nebaisu, kad greitai išblės tas dėmesys?

– Pažiūrėsime. Manau, kad mūsų neįgaliųjų visuomenė yra subrendusi pokyčiams. Mes ir taip esame stiprūs. Manau, kad bus ir darbų, nebe tik kalbų.

– Kaip dėl premijų? Ar jos turi būti lygios?

– Manau, kad turėtų būti lygybė.

– Kas labiausiai patiko iš parolimpinių žaidynių?

– Kai pamatai, kad žmogus be dviejų rankų, su kojomis pjaustosi maistą su šakute ir peiliu. Tada supranti, kad viskas yra įmanoma. Aš jaučiu įsipareigojimą ne tik sau. Dabar, kai jau ta avarija praeityje, galvoju, kad viskas taip ir turėjo būti. Kad aš iškovočiau medalį ir būtų pradėtas pokyčių periodas.

– Žiūrėjote kitas sporto šakas?

– Golbolą, žinoma. Sutriuškinti amerikiečius yra didelis pasiekimas. Jie yra geriausi pasaulyje. Įspūdį padarė, kad iš Klaipėdos žurnalistė atvyko savo lėšomis. Ir Vilma viešino visas žaidynes. Informacijos buvo tikrai daug. Iš Londono buvo vos kelios žinutės. Tai ženklas, kad požiūris turi keistis. Tai parodė, kad visuomenei įdomu. Tikiuosi, kad Tokijuje jau bus ir transliuojamos kai kurios sporto šakos.

– Pačiam kokį įspūdį paliko Rio de Žaneiras?

– Turėjau laisvų dienų, bet tiek daug dėmesio buvo iš Lietuvos, kad nebuvo kada turistauti. Bet kelias dienas pakeliavome. Daug galvojome apie tai, kas bus toliau. Dabar jau mintys susidėlioja. Manau, kad medaliai yra didelis pasiekimas mums.

– Ar buvo žmonių, kurie patarė, kaip elgtis?

– Taip. Yra žmonių, kurie nori, kad kas nors keistųsi.

– Kaip jums sutikimas oro uoste?

– Labai nustebino. Buvo tikrai vou... Net sunku viską prisiminti. Žmonės stengiasi. Virgilijus Alekna buvo atvažiavęs. O jis yra mano idealas. Visada norėjau tapti tokiu, kaip jis. Tai žmogus legenda. Atrodo, kad judu link jo. Mane tai labai pamalonino.

Atrodo, kad kovoji dėl savęs, bet iškovojęs supranti, kad visai šaliai tai buvo. Tą naktį, kai laimėjau aukso medalį, kitą rytą jau buvo 400 naujų draugų socialiniame tinkle. Supranti, kad padarei gerą darbą ne tik sau, bet ir Lietuvai. Ne vien krepšinis yra Lietuvoje.

– Ką laisvalaikiu veikiate?

– Futbolą mėgstu pažaisti, bet negalia šiek tiek trukdo. Bet labai gerai žaidžiu stalo tenisą. Kas nori, galite mesti iššūkį (juokiasi).

– Kas jus atvedė į sportą?

– Nežinau. Gal taip viskas turėjo susidėti. Sportavau nuo vaikystės, patekau į avariją ir dabar reikia kažką padaryti dėl pokyčių.

– Kur namuose laikysite medalius?

– Kol kas dar po pagalve laikau. Labai daug žmonių nori pasidžiaugti jais, tai dar leisime. O po to ieškosime ypatingos vietos.

Taip pat skaitykite:

Auksinis vargas: čempiono treneris į Rio atvyko pasiėmęs nemokamų atostogų

Parolimpietį Mindaugą Bilių į sportą ir Lietuvą sugrąžino 58 kaulų lūžiai

Mindaugas Bilius – euforijoje: „Žinau, kad medaliai svarbūs ne tik man. Pažiūrėkite, kas dedasi“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min