Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Policijos pareigūnas: kartais visuomenės požiūris – tiesiog stebinantis

Sekmadienio ryto kelių policijos reidas Žvalgų gatvėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Policija
Šaltinis: Lrt.lt
1
A A

Statistika rodo, kad pareigūnų įžeidimų netrūksta, tačiau Lietuvos policininkus labiau žeidžia ne garbės ir orumo pažeminimai, bet visuomenės požiūris į nusižengusiųjų sulaikymą. Taip interviu LRT.lt teigia Policijos departamento Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vaidas Giršvildas.

„Vos tik ką nors sulaikai, iš karto pasipila aplink esančių žmonių pasipiktinimas, ko kabinėjamės prie žmogaus, neva nematom, kad jis – visiškai girtas. [...] Kartais mūsų visuomenės požiūris – labai stebinantis: esame žvėriškai nusiteikę rimtų nusikaltimų atžvilgiu ir reikalaujame mirties bausmės vidury centrinės aikštės, bet labai atlaidžiai žiūrime į išsišokimus, Kelių eismo taisyklių pažeidimus ar įžeidimus“, – stebisi beveik 30 metų darbo stažą policijoje turintis pareigūnas.

Per pirmus tris šių metų mėnesius užregistruoti 295 atvejai, kai asmenys buvo nubausti už pareigūno garbės ir orumo pažeminimą, 2016-aisiais tokių atvejų tokiu pačiu analizuojamu laikotarpiu buvo 1294, 2015-aisiais – 1188.

Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (ATPK) numato, kad „statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimas, reiškiamas žodžiais, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu elgesiu ar kitokiu elgesiu, užtraukia baudą nuo 90 iki 140 Eur“.

Praėjusiais metais tiek ATPK, tiek Baudžiamasis kodeksas (BK) numatė atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnams. Administracinė atsakomybė apėmė tuos atvejus, kai asmuo pasipriešino nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį panaudoti, o baudžiamoji atsakomybė taikoma už tokius veiksmus, kai šios ribos yra peržengiamos. Naujajame ATPK tokia veika kaip pasipriešinimas policijos pareigūnui nėra numatyta, todėl šitaip prasižengę asmenys traukiami tik baudžiamojon atsakomybėn.

Analizuojant penkerių metų duomenis matyti, kad pasipriešinimų policijos pareigūnams atvejų skaičius 2012–2015 metais išliko stabilus, o 2016-aisiais pastebimas žymesnis sumažėjimas.

„Mano manymu, [...] už pasipriešinimą pareigūnui turi būti ne tik numatytas laisvės atėmimas, bet jis turi būti ir realiai taikomas. Tuomet žmogus, kuris padarė nusikalstamą veiką, už kurią, tarkim, laisvės atėmimas negresia, nenorėtų priešintis, nes suprastų, kad pasipriešinus jis realiai atsisės už grotų“, – sako Ekstremalių situacijų ir patrulių skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vaidas Giršvildas.

– Už pareigūno įžeidimą pagal ATPK numatyta bauda nuo 90 iki 140 eurų. Ar tokia bauda yra adekvati?

– Ne. Kalbant apie tai, ar bauda didelė, ar maža, reikėtų lyginti. Pažiūrėkime, kokios baudos yra už kitus panašaus pobūdžio teisės pažeidimus – pavyzdžiui, neblaivaus asmens pasirodymą viešoje vietoje ar nesmurtinius teisės pažeidimus. Nuobaudos už panašaus pavojingumo veikas skiriasi net ne kartais, bet dešimtimis kartų. Paprastai įžeidimas kaip vienas veiksmas daromas retai. Jums ar man nekils noras nei iš šio, nei iš to prieiti prie pareigūno ir jį įžeisti. Dažnai tai būna stipriai neblaivus žmogus arba tai būna konflikto sudėtinis elementas.

Dabar situacija tokia, kad policijos pareigūnas sulaiko smulkų niekšelį ir už jo tą niekšybę būna kelių šimtų eurų bauda. Kodėl gi tokioje situacijoje neišsilieti ir neįžeisti pareigūno, nes vis tiek blogiau nebus? Nežinau, kokia didelė turėtų būti nuobauda, bet ji turėtų atgrasyti žmogų, kitaip tariant, žmogus turėtų suprasti, kad jei dar ir įžeis pareigūną, jam maža nepasirodys. O dabar jam yra menkas skirtumas.

– Ką jie linkę įžeisti – patį asmenį, pareigybę? Pasikalbate su pareigūnais, kokio pobūdžio įžeidimai būna dažniausi?

– Sistemą. Jam policininkas yra priešas, pas mus valdžios atstovai yra nemylimi.

– Nes, nesilaikančiųjų įstatymo nuomone, pareigūnai varžo laisvę...

– Pasakysiu savo asmeninę nuomonę. Visų pirma, pradėkime nuo to, kad mes nepriklausomoje valstybėje gyvename trečią dešimtmetį. Grubiai tariant, daugiau kaip 50 proc. visos Lietuvos gyventojų yra ne tik gimę Sovietų Sąjungoje, bet ir baigę mokyklas. Jiems nuo vaikystės buvo skiepijama, kad viskas, kas yra iš valdžios, yra blogai, o parsinešti reples iš gamyklos ar ką nors pavogti, kas yra valdiško, yra gerai. Viskas, kas susiję su valdžia, yra blogis.

Kita dalis visuomenės yra apskritai nelinkusi gyventi pagal įstatymą ir bet kas, kas tą įstatymą prižiūri, taip pat yra blogis. Man labai keista, bet reikia pripažinti, kad Lietuvoje labai gajus įkalinimo įstaigose susiformavęs gyvenimo būdas – pradedant jų keistomis dainomis ir baigiant poelgiais. Nusikaltėlių gyvenimas romantizuojamas, matyt, tai taip pat atsiliepia.

– Praėjusiais metais atvejų, kai buvo pažeminta pareigūnų garbė ir orumas, buvo daugiau nei 2015-aisiais. Tačiau pasitikėjimas Lietuvos policija auga. Kaip galite tai paaiškinti?

– Mes kalbame apie skirtingus žmones: vieni pasitiki, o kiti – ne.

– Kurios šalies požiūris į pareigūnus jums priimtinas? Kur pareigūnai yra gerbiami ir į jų profesiją žiūrima pagarbiai?

– Konkrečios šalies neįvardysiu. Pasaulio laimės indeksas atskleidžia, kiek žmonės jaučiasi savo šalyje laisvi, laimingi, patenkinti gyvenimu. Kai žmogus yra patenkintas, jam piktintis valstybės institucijų atstovais ar kuo nors kitu nėra noro – jam ir taip gera gyventi.

Kai žmogus mano, jog jam čia yra blogai, nors galbūt čia nėra taip blogai, kaip jis galvoja, jis mano, jog dėl visų jo neišsipildžiusių svajonių ar menko atlyginimo, nepasisekusio gyvenimo yra kalti visi aplink jį, tik ne jis pats. Tuomet, pradedant prezidentu ir baigiant namo bendrijos pirmininku – visi patenka į vieną apibūdinimą „valdžia“. Valdžios atstovas kaltas dėl to – žmogaus bėdų ir nesusiklosčiusio gyvenimo.

– Bet apskritai pareigūnai yra kantrūs? Esu dirbęs kartu su pareigūnais, televizijos laidose matęs, kad jie kartais įžeidimus praleidžia pro ausis ir kurį laiką nereaguoja?

– Reikia pripažinti, kad pareigūnai – ne visi vienodi, visokių yra. Yra tokių, kurie per visą savo tarnybos laikotarpį nėra turėję didelio konflikto, o kitas pareigūnas – vaikščiojanti problema ir per kiekvieną pamainą patenka į konfliktą. Visa tai priklauso nuo patirties, asmeninių savybių, profesionalumo.

Be to, pripranti prie darbo pobūdžio, o tai – ir gerai, ir blogai. Iš vienos pusės, jei esi karštas kaip degtukas ir į kiekvieną pasakymą reaguoji, tai nėra gerai, bet jei, pavyzdžiui, eina jaunuolių kompanija ir prie pareigūnų pradeda rėkauti, įžeidinėti, maskatuoti rankomis, tai mato visuomenė ir stebi, ar už tokį veiksmą jaunuoliai bus nubausti. Nebaudžiamumas išsišokėliams užaugina sparnus, o žmonės galvoja, kad toks elgesys – priimtinas. Į tokius dalykus reikia reaguoti.

Visai kas kita, jei žmogus sulaikytas ir jam uždėti antrankiai, jis yra pasodintas į patrulių automobilį, tuomet reikia atsižvelgti į jo būseną. Tokį asmenį apima desperacija, todėl į jo šūksnius, įžeidimus ir nemandagius išsireiškimus reaguoti nereikia, nes jis taip elgiasi iš nevilties – kaip šunelis, kuris įkasti jau negali, bet vis dar loja. Jis daugiau vertas gailesčio ir nereikia rimtai vertinti tokio jo elgesio.

Yra ir elementarių taktinių dalykų, pavyzdžiui, jei stovi prieš piktų žmonių minią, dažniausiai tai būna sporto varžybose ar mitinguose, pagrindinis dalykas yra ramybė. Nesvarbu, ką tie žmonės rėkauja, nes jei sulaikytum vieną ar penkis didžiausius karštakošius, visa tai gali peraugti į sunkiai valdomas riaušes ir turėsime dar didesnę problemą.

– Su pareigūnais nuolat apie tai kalbamasi? Jie apmokomi elgtis įvairiose situacijose?

– Vienareikšmiškai. Pareigūnai mokomi visko, ko reikia darbe. Ilgainiui, kai susiduri su įvairiausiomis situacijomis, mokaisi iš gyvenimo. Gyvenimas tave išmoko daugelio dalykų. Policijos mokykloje taip pat būna psichologinių užduočių. Vėliau neretai visko įgyji su skaudžia patirtimi, su amžiumi.

Reikia turėti labai šaltus nervus ir kuo ilgiau išlaikyti ramybę. Per masinius susibūrimus ir renginius keliasdešimt ar keli šimtai pareigūnų turi būti kaip vienas. Į juos lekia keiksmai, kiaušiniai, o jie turi išlaikyti ramybę. Tarkime, vyksta seksualinių mažumų eitynės ir už nugaros žygiuoja vieni, o iš priekio stovi kiti. Išklausyti tenka visko. Ant pareigūnų šaukiama, jie įžeidinėjami, kad saugo kitus žmones, bet užtektų vienam pareigūnui pulti tą keikūną ir turėtume grandininę reakciją – gali prasidėti riaušės.

Tokiu atveju turi suprasti, kad geriausia, jei viskas ramiai pasibaigs ir neįvedinėsi tvarkos ten, kur nėra realaus pavojaus sveikatai. Jei imsiesi veiksmų, gali sukelti tokį kitų asmenų elgesį, kuris bus sunkiai sutramdomas.

– Kas labiausiai žeidžia pareigūnus?

– Žinote, labiausiai žeidžia ne tas, kuris šaukia. Ką jis parodo? Tik savo bukumą ir neišsilavinimo lygį, socialinę padėtį. O daugiau – nieko.

Kartais labiausiai žeidžia visuomenės požiūris. Vos tik ką nors sulaikai, iš karto pasipila aplink esančių žmonių pasipiktinimas, ko kabinėjamės prie žmogaus, neva nematom, kad jis – visiškai girtas. Dažniausiai toks žmogus priešinasi, todėl nori ar nenori prieš jį turi panaudoti jėgą, specialiąsias priemones, griauti ant grindinio. Aplinkiniai sako, kad tas žmogus nieko nepavogė ir neužmušė, o policininkai – žvėrys, kurie esą nemato, ką daro. Tai labiausiai demoralizuoja.

Galvoji, kad dirbi dėl žmonių, jog jie jaustųsi šalyje saugiai ir komfortabiliai, bet kartais mūsų visuomenės požiūris – labai stebinantis. Esame žvėriškai nusiteikę rimtų nusikaltimų atžvilgiu ir reikalaujame mirties bausmės vidury centrinės aikštės, bet labai atlaidžiai žiūrime į išsišokimus, Kelių eismo taisyklių pažeidimus ar įžeidimus.

– Kaip vertinate visuomenėje žymių žmonių viešus išsišokimus, nepagarbą pareigūnams? Kas tokius žmones skatina taip elgtis?

– Aš norėčiau pasukti šį klausimą kiek kitaip. Kodėl po tokio elgesio jie vis dar yra įžymūs? Dažnai viešojoje erdvėje girdime, kad reikėtų netapatinti žmogaus su tuo, ką jis, pavyzdžiui, dainuoja. Neva muzika – sau, o atlikėjas – sau. Aš laikausi kitokių pažiūrų: jei žmogus kokiu nors veiksmu rodo milžinišką nepagarbą visuomenei, savo išskirtinumą ir leidžia sau daryti tai, ko mes paprasti žmonės negalime sau leisti, tegul kitiems toks žmogus būna genijus, o mano akyse jis – niekšas, eilinis išsišokėlis ir nieko daugiau.

Kol pas mus visuomenėje bus požiūris, kad muzika – sau, o chuliganas – sau, tol niekas nesikeis. Mūsų visuomenė kažkodėl mėgsta bet kokį priešinimąsi valdžiai. Tas, kuris išdrįsta taip daryti, tampa kone didvyriu, užuot buvęs pasmerktas. Sakom: koks jis kietas, kad ėmė ir padarė. Didelio čia proto reikia išsidirbinėti ir gauti už tai baudą, kuri, beje, tam žmogui prilygsta tik gerai vakarienei eiliniame restorane.

– Šiek tiek sumažėjo besipriešinančiųjų pareigūnams, kai pažeidėjai yra sulaikomi. Bet apskritai daugybė žmonių linkę priešintis policijai. Kodėl jie linkę priešintis, žinodami, kad bus tik blogiau?

– Pabandysiu jums paaiškinti kiek kitaip. Tikiuosi, nesupyksite, jei pateiksiu tokį pavyzdį. Tarkime, mes esame du brakonieriai ir Neryje gaudome lašišas. Jei koks aplinkosaugininkas mus pagaus, vien už lašišų gaudymą žala gamtai būtų labai didelė. Dabar, tarkime, atbėga du policininkai, griebia mus už rankų, ir, žinokit, būtų normalu priešintis, nes jei pasipriešinsime, labai stipriai blogiau nebus, jei bus blogiau apskritai. O gal ir pavyks pasprukti ar prilupti pareigūną? Šitoje loterijoje praradimai gali būti labai maži.

Mano manymu, už pasipriešinimą pareigūnui yra nepakankamai griežtai baudžiama. Už pasipriešinimą pareigūnui turi būti ne tik numatytas laisvės atėmimas, bet jis turi būti ir realiai taikomas. Tuomet žmogus, kuris padarė nusikalstamą veiką, už kurią, tarkim, laisvės atėmimas negresia, nenorėtų priešintis, nes suprastų, kad pasipriešinus jis realiai atsisės už grotų.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min