Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Politikai be grimo: socialdemokratų lyderis G.Paluckas – apie G.Landsbergio paramą, simpatijas Dž.Butkutei ir keliones į darbą autobusu

Gintautas Paluckas žaidžia krepšinį
Facebook nuotr. / Gintautas Paluckas žaidžia krepšinį
Šaltinis: 15min
2
A A

Lietuvoje įprasta politikus kalbinti tik su politika susijusiais klausimais. Tačiau kaip ir visi žmonės, politikai turi ir savo asmeninį gyvenimą, apie kurį visuomenė žino daug mažiau. Ką jie veikia grįžę namo po darbo? Kokius filmus žiūri, kokią muziką klauso, kokią sporto šaką mėgsta? Kur atostogauja ir apie ką svajoja?

15min tęsia interviu ciklą „Nauji veidai politikoje“. Jo skaitytojai turės galimybę susipažinti su svarbiausiais Lietuvos politikais kitu kampu, sužinoti, kodėl jie pasirinko tokį kelią ir kaip atrodo nusivilkę politiko kostiumą. Devintasis interviu – su naujuoju socialdemokratų partijos pirmininku, Vilniaus vicemeru Gintautu Palucku.

VIDEO: G.Paluckas: „Žvaigždžių karų“, kiaušinienės ir „Bix'ų“ fanas

– Gintautai, kaip atrodo jūsų įprastinė darbo diena?

– Keliuosi šeštą ryto. Jei turiu galimybę sulaukti, kol vaikai atsikelia, labai džiaugiuosi. Keli pastarieji mėnesiai – labai intensyvus laikotarpis. Išeinu, kai visi miega, ir grįžtu, kai visi miega. Tik žmona sutinka ir šuo (šypsosi). Tikiuosi, kad grafikas pasikeis, normalizuosis. Norisi suderinti politinę veiklą su šeimos gyvenimu, nes vaikai labai greitai auga. Manau, kad ne tik motina, bet ir tėvas turi prisidėti prie vaikų ugdymo.

Atsikėlęs susitvarkau, papusryčiauju ir keliauju į darbus. Darbai būna įvairūs – ir tiesioginis darbas savivaldybėje, ir politiniai pasitarimai. Tenka ir Seimą aplankyti. Darbotvarkę formuoja tiek aktualijos, tiek strateginiai planai.

Vakare retai grįžtu namo anksčiau negu septintą ar aštuntą. Tai reiškia, kad laiko pramogoms ir hobiams lieka mažai. Stengiuosi tai daryti savaitgaliais. Mėgstu žaisti krepšinį, visą gyvenimą žaidžiau. Sekmadieniais su draugais žaidžiame, stengiamės ir atžalas įtraukti. Dar dabar prasideda žvejybos sezonas, tikiuosi, kad rasiu tam laiko. Žūklę labai mėgstu.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gintautas Paluckas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gintautas Paluckas

– Ar žmonės pradėjo labiau atpažinti gatvėje, tapus socialdemokratų pirmininku?

– Pradėjo. Tiesą sakant, sulaukiu daug palaikymo. Ir džiaugsmo pokyčiais. Daug smalsių žvilgsnių sulaukiu važiuodamas autobusu ar troleibusu. Iš darbo ar į darbą keliauju visuomeniniu transportu, ir išsiskiriu, matyt, ne tiek dėl to, kad veidas būtų pažįstamas, bet todėl, kad esu su kostiumu ir kaklaraiščiu.

Vienas vaikas neseniai priėjo ir paprašė autografo. Aš prie to visiškai nepratęs, sutrikau, bet kadangi prašė, tai pasirašiau, ir su linkėjimu.

Tas žinomumas, atpažįstamumas auga. Kaip politikui tai privalumas, kaip asmeniui – trūkumas. Negaliu jau su treninginėmis kelnėmis iki parduotuvės išeiti. Bet visi politikai su tuo susitaiko, taikausi ir aš.

– Visada keliaujate visuomeniniu transportu? Čia dėl ekologijos, dėl taupymo ar dėl dar kokių nors priežasčių?

– Daugiau kaip prieš dvejus metus pradėjau tai kaip metų trukmės eksperimentą. Norėjau pažiūrėti, kaip keliauti greičiau, kaip keliauti pigiau ir ar bus didelis diskomfortas.

Per metus pastebėjau, kad tai kainuoja daug pigiau negu turėti automobilį. Aišku, ir sveikiau, nes dalį kelio einu pėsčiomis. Tai yra svarbu, nes darbe dažnai sėdžiu. Čia ir antsvorio, ir raumenų tonuso klausimas.

Antras dalykas – galiu tiesiogiai susipažinti su viešojo transporto kokybe, matyti, ką taisyti. Kai važiuojant autobusu durų vyriai nuplyšta ir jos pradeda maskatuoti, tu supranti – okei, yra reali problema!

Po to eksperimento keliauti viešuoju transportu man tapo normalus gyvenimo būdas. Ir dabar važinėju bei vargo nematau. Pigiau, greičiau. Ekologija, ekonomija ir problemos išmanymas – viskas susideda.

Keliauti viešuoju transportu man tapo normalus gyvenimo būdas. Ir dabar važinėju bei vargo nematau. Pigiau, greičiau. Ekologija, ekonomija ir problemos išmanymas – viskas susideda.

Jei reikia kažkur labai skubėti – imu taksi. Dar kitais atvejais pasinaudoju „CityBee“, mašinų dalinimosi paslauga. Tai nėra pigu, bet kartais prireikia.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Minėjote žvejybą ir krepšinį, gal yra dar kas nors?

– Ir žvejyba, ir krepšinis yra mano senos nerūdijančios meilės. Pažvejoti turėdamas galimybę mėginu ir žiemą, ir vasarą. Krepšinį anksčiau žaisdavau gerokai dažniau ir, tiesą sakant, gerokai geriau. Bet ir dabar stengiuosi pajudėti.

O kalbant apie kitus dalykus, man patinka kultūrinės atrakcijos – spektakliai, operos, parodos, ypač vizualaus meno. Tai atradau visai neseniai. Aš manau, kad žmoguje yra atskiri dalykai – pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Tai menas ir kultūra išreiškia pasaulėjautą. Gali pamatyti, kaip menininkai mato ir suvokia pasaulį. Labai smagu tai vertinti per vizualiuosius menus, stebėti pokytį, sakykime, tarp modernistų ir postmodernistų.

– Gal išskirtumėte kokį patinkantį menininką ar parodą, kurioje neseniai lankėtės ir paliko įspūdį?

– Kalbant apie Lietuvos menininkus, aš gilinuosi į senuosius mūsų modernistus. Turiu omenyje, kad jie amžiumi dabar yra seni. Man patinka, pavyzdžiui, išskirtinis „penkiukės“ kūrybos indėlis į modernistų kūrybą. Vieno jų, dabar Šiauliuose gyvenančio Romano Vilkausko, paveikslas kabo pas mane kabinete. Skudutis, Natalevičius, Sližys, Gražys irgi patinka. Anksčiau buvę modernistai – Šaltenis, Kuras – irgi padarė didelę įtaką, yra man istoriškai ir kultūriškai įdomūs.

Pavyzdžiui, pas mane kabantis paveikslas, kuris vaizduoja pijoką, pargriuvusį žmogų, turi du pavadinimus. 1978 m., kai „penkiukė“ eksponavo savo kūrybą, gi buvo cenzūra. Tokių dalykų negalėjai rodyt. Nes buvo sakoma, kad visuomenė yra švari ir graži.

Užtat paveikslas buvo pavadintas „Įvykis Čilėje“, pagal tai, kai Čilėje stadione režimas tūkstančius socialistų prie Pinočeto sušaudė. Čia ir yra dvigubas mąstymas – kai menininkas negalėjo būti laisvas, turėjo slėpti savo darbų prasmę.

Facebook nuotr./Paveikslas Gintauto Palucko kabinete
Facebook nuotr./Paveikslas Gintauto Palucko kabinete

Domiuosi ir skulptūros modernistais, bet labiau tarptautinio masto. Lietuvoje turime labiau klasikus. Tarkime, amžiną atilsį Vladas Vildžiūnas, labai ryški asmenybė buvo, padarė įtaką ne tik kultūriniams, bet ir politiniams Nepriklausomybės priešaušrio procesams.

Mane žavi tas visas seminonkonformistų judėjimas kultūroje. Kai dieną lipdydavai Lenino galvą, o vakare galėdavai meną kurti. Tarkime, Valentinas Antanavičius. Man visa tai įdomu.

Šiandien yra daug naujų, jaunų savo kelio ieškančių menininkų. Kiek spėju, stengiuosi ir po parodas pavaikščioti. Pastaroji įspūdinga paroda buvo Šarūno Saukos.

– Dar papasakokite apie žvejybą. Kur mėgstate žvejoti, kokią didžiausią žuvį esate pagavęs?

– (Juokiasi) Man nėra skirtumo, kur žvejoti. Ne žvejys turbūt nesupras, bet pabandysiu paaiškinti. Žvejyba – tai ne žuvys. Jei nori žuvies, eik į parduotuvę. Ten yra labai geros žuvies nusipirkti, ir kainuos pigiau.

Man nėra skirtumo, kur žvejoti. Ne žvejys turbūt nesupras, bet pabandysiu paaiškinti. Žvejyba – tai ne žuvys. Jei nori žuvies, eik į parduotuvę. Ten yra labai geros žuvies nusipirkti, ir kainuos pigiau.

Nes kai tu perki voblerį už 10 eurų, tai tu už tą pačią sumą kelis kilogramus karpio gali nusipirkti.

Žvejyba – tai tavo santykis su gamta. Tu nežinai, kur yra žuvis. Tu turi išmokti skaityti gamtą, upę, krantą, srovę. Išsiugdyti kantrybę. Turi pergudrauti gamtą. Čia nepalyginsi su medžiokle, kai tu sėdi bokštelyje grūdų pripylęs, sulauki, kol kas nors ateis, o tada pykšt ir nušauni. Žvejyba yra azartas, begalinis džiaugsmas, kai tau pavyksta. Ir santykis su gamta.

Kas dėl žuvų dydžio, esu pagavęs visokių – ir lydekų, ir taip toliau. Bet kai manęs klausia, kokia didžiausia, aš mieliau pasakoju apie tai, kokią žuvį pagavęs labiausiai didžiuojuosi. Tai arktinė palija.

Tai yra viena rečiausių žuvų, ją pagavau ne Lietuvoje, o už poliarinio rato. Mes su draugais kartais vykstame žvejoti į Suomijos šiaurę. Tos žuvies ilgis yra gal 30 cm, svoris – kokie keli šimtai gramų. Bet nepaprastai sunkiai teko ją gaudyti – per lietų, per vėją, niekas kitas nėjo. Per pelkę, per akmenis nubridus iki tokio aukštikalnių ežeriuko netikėtai užtikau. Euforijos ir adrenalino buvau daugiau negu penkis kartus didesnę lydeką pagavus. Retas tokią žuvį yra pagavęs.

– O Lietuvoje turite mėgstamiausią vandens telkinį?

– Yra žvejų meka – Kuršių marios ir Nemuno delta. Ten yra tie laimikiai gerokai didesni ir smagesni. Ežerais turtingi yra ir Molėtų bei Utenos rajonų ežerai. Tas, kas žino, kur ir kaip žvejoti, gali pagauti labai įdomių egzempliorių. Lakajų ežerai, Asveja, ten galima labai gražių ešerių pagauti. Stirniuose irgi, jei žinai kur. Labai smagi žūklė tiek žiemą, tiek vasarą. Turėdamas laiko ir galimybę, stengiuosi judėti į tuos kraštus.

Bet šiaip tai žvejoti galima ir nedideliame upelyje. Ir ten gali ant slieko ar blizgutės nedidelį šapalą pagauti ir džiaugtis. Pusės metro gylio upelyje, kur niekas neįsivaizduoja, kad galima kažką pagauti. Visur, kur įmanoma, smagu pamėginti.

Facebook nuotr./Gintautas Paluckas žvejyboje
Facebook nuotr./Gintautas Paluckas žvejyboje

– Vis dėlto socialdemokratai Lietuvoje tradiciškai siejami su medžiokle, ne su žvejyba. O jūs ar mėgstate medžioti?

– Ne, aš ne medžiotojas (juokiasi). Neturiu medžiotojo bilieto, neturiu šautuvo, todėl net nežinau, ar mėgstu. Bet šiaip man patinka subtilesni dalykai. Turi būti lygios sąlygos žmogui ir gamtai. Medžioklėje tos sąlygos nėra visiškai lygios.

Man žūklė turi savo pranašumų – ir kantrybės daugiau reikia, ir lygiateisiškumas su gamta tam tikras. Ir, galų gale, į medžioklę susibūrę vyrai, žiūrėk, dažnai ir gramą padaro. Aš nesu mėgėjas to dalyko. Keičiasi mados. Beje, žvejų Lietuvoje yra dešimt kartų daugiau nei medžiotojų.

– Papasakokite apie krepšinį. Ar baigėte sporto mokyklą?

– Nebaigiau, bet žaidžiau ne tik kiemo lygoje. Vilniaus universiteto komandai atstovavau, pakankamai rimtame lygyje žaidėme. Sostinės krepšinio lygoje komandą turėjome. Savo laiku judėjau stipriai, ir treniruodavomės, kai universitete studijavau, keturis kartus per savaitę. Ir į krepšį įdėdavau.

Aišku, dabar fizinis pasiruošimas jau ne tas. Galvoje, atrodo, viską gali ir moki, bet kojos atsilieka. Teks į veteranus persirašyti (juokiasi).

Žaidžiau trečiu numeriu, paskui – ketvirtu. Dabar kaip trečiam numeriui man jau trūksta greičio didesnio. Nors ūgio man, kaip ketvirtam numeriui, visada trūko, bet fiziškai visada buvau tvirtas, ir tai kompensuoja.

– O dabar dažnai žaidžiate?

– Čia yra mano didžioji drama... Aš vis dar priklausau komandai, kuria labai džiaugiuosi, žaidžiame „Smuklės lygoje“. Nors pavadinime ir smuklė minima, lygis tikrai geras. Bet šiemet tiesiog fiziškai nebespėju savo indėlio padaryti.

Bet sekmadieniais vis dar žaidžiu, ir žaidžiu aistringai. Retos rungtynės praeina be sumušimų ar mikrotraumų. Vis tiek susirenka visi, kurie kažkada žaidė krepšinį aukštesniame lygyje. Žaidžiu ir žaisiu, nes ir sveika, ir norisi.

Facebook nuotr./Gintautas Paluckas krepšinio aikštelėje
Facebook nuotr./Gintautas Paluckas krepšinio aikštelėje

– O domitės krepšiniu? Žiūrite per televiziją?

– Žiūriu. Bet, kadangi nemažai žaidęs, žiūriu kitaip negu daugelis. Nesirenku, kuri komanda mano, už kurią čia „sirgti“. Labiau stebiu sistemas: kaip kas žaidžia, kas geriau ginasi, o kas tingi ir nieko nedaro gynyboje. Žiūriu, kas kokias taktikas puolime naudoja, kaip treneriai gynybos sistemas keičia, kaip komandų žaidimas po minutės pertraukėlės keičiasi.

Daugelis žiūri krepšinį vadovaudamiesi „myliu-nemyliu“ principu. Aišku, kai žiūriu rinktinės rungtynes, ir man atsiranda tas veiksnys. Bet kai žiūriu NBA, man įdomiau, kaip individualizmas su komandiniu žaidimu dera, kaip, pavyzdžiui, LeBronas Jamesas bendrą komandos žaidimo stilių ir rezultatą diktuoja. Russellas Westbrookas man apskritai anomalija atrodo. Kiek žiūrėjau, tas žmogus viršija normalaus suvokimo ribas. Viską gali, ir energijos užtenka visoms rungtynėms. Nežinau, kiek jis miega, ką valgo ir kaip laisvalaikį leidžia, bet stebėti įdomu.

– „Lietuvos rytas“ ar „Žalgiris“?

– Džiaugiuosi ir „Žalgirio“ pergalėmis, bet kai žaidžia „Lietuvos rytas“ su „Žalgiriu“ ir „Žalgiris“ laimi“, kas jau tapo tendencija, būna ir džiugu, ir liūdna. Džiugu, kad yra aukšto lygio komanda, bet liūdna, kad mūsų Vilniaus komandą „aplošia“ (juokiasi).

Dar smagu „Lietkabelio“ atgimimą matyti, kaip, matyt, nauji vadovai lygį pakėlė. Mindaugas Lukauskis, senas panevėžietis, parvažiavo. Labai džiaugiuosi, kad gimtajame mieste vėl krepšinis aukštumoje.

– Pakalbėkime apie gimtinę, kad jau užsiminėte. Kiek metų gyvenote Panevėžyje?

– Gimiau 1979 m., gyvenau iki tol, kol išvažiavau – 1997 m. Augau Rožyne. Už gelžkelio tiesiai. Pirmas penkias klases ėjau į tuometinę devintą vidurinę, tada tėvai iškomandiravo į Balčikonio gimnaziją. Ten baigiau humanitarinio profilio klasę, bet įstojau į tiksliuosius mokslus – matematikos ir informatikos fakultetą Vilniuje.

– Ką jums dabar reiškia Panevėžys?

– Gimtinė yra gimtinė. Visada yra asociacijų, visada prisimeni – va, čia dariau tą, o čia reikėjo bėgti nuo tų (juokiasi). Kad čia mano mokykla ir panašiai. Tos vietos kelia nostalgiją, prisiminimus. Negali pervažiuoti per Panevėžį nepajutęs virpesio širdy.

Projekto partnerio nuotr./Panevėžys
Projekto partnerio nuotr./Panevėžys

Galiu tik apgailestauti, kad Panevėžys per dvidešimt metų ne kažką pasikeitė. Tikrai ne kažką. Žmonių sumažėjo, pramonė susitraukė. Nelabai buvo miesto veidą keičiančių projektų, neskaitant arenos. Tad toks dvejopas jausmas – viena vertus, daug prisiminimų, antra vertus, parvažiuoji ir supranti kad ne kažką pasikeitė. Čia, matyt, ir miesto drama.

Kaip bebūtų, yra dar manyje panvėžiečio. Kur ans dings? (Juokiasi). Niekur nedings.

Kaip bebūtų, yra dar manyje panvėžiečio. Kur ans dings?

Aišku, 20 metų Vilniuje paliko pėdsaką. Tą mūsų vietinį dialektą po truputį išgyvendinau, vis dėlto politikoje reikia bendrinės kalbos. Bet grįžus į Panevėžį ausies nerėžia, greitai adaptuojuosi. Kaip sušneka draugai ar giminės, tai smagu, gi gimtinė (juokiasi).

– Papasakokite apie savo studijas Matematikos ir informatikos fakultete. Kaip sekėsi?

– Pirmas semestras buvo košmariškas. Ten jau susidūriau ne su aritmetika, o su aukštąja matematika – matematine analize, diferencialinėmis lygtimis. Reikėjo labai stengtis. Turėjome draugų, kurie studijavo ekonomiką ar vadybą, tai kai jie ateidavo su savo uždaviniais, mes iš jų juokdavomės.

Bet paskui jau normaliai. Mūsų iš Panevėžio Balčikonio gimnazijos į Matematikos ir informatikos fakultetą įstojo gana daug, tai laikėmės vieni su kitais.

Tiesa, atvažiavę iš Panevėžio į Vilnių pasijutome kaip didmiestyje. Vien dėl eismo. Išsilaikę visi Panevėžyje teises, kai aštuoniolika suėjo, atvažiavome su tėvų pirktais golfais ir mėginome suprasti, kas vyksta. Skirtumai buvo didžiuliai. Bet, matyt, visi, atvažiavę iš mažesnių miestų į Vilnių, tą pajuto. Didelių nesklandumų nebuvo, prisitaikėme.

– Teko girdėti, kad politinės karjeros pradžioje priklausėte Jaunųjų konservatorių lygai. Ar tiesa?

– Tiesa. Dar 2001 m. mes su draugu nuėjom pas jaunuosius konservatorius pasižiūrėti, kas vyksta. Užsirašėme, dalyvavome veikloje, susitikimuose su politikais. Buvo smagu ir įdomu, bet tęsėsi apie tris mėnesius. Tada susidomėjimas išblėso. Tada dar neturėjau aiškiai išreikštos pasaulėžiūros.

O paskui išvažiavau į Londoną, kur beveik metus dirbau statybose. Kaip normalus lietuvis, ieškojau laimės ir norėjau užsidirbti pinigų (šypsosi). Buvau statybininko padėjėjas – šlaviau, kasiau, viską tvarkiau.

Ten ėmė formuotis mano pasaulėžiūra. Kad visuomenėje yra netvarkos požymių, trūksta socialinio teisingumo. Kad žmogus negali būti menkinamas ir žeminamas dėl to, kad yra atvažiavęs iš kitur. Kad negalima žmogaus stumdyti per ekonominio nacionalizmo prizmę. Kai jis tiesiog dirba savo darbą ir dar gauna absoliučiai minimalų atlyginimą, o dar yra kaltinamas, kad vagia valstybės pinigus. Kai 12–14 valandų dirbi sunkų fizinį darbą, kai matai, kad iš tavęs, iš rumunų, iš lenkų šaiposi, žemina, kai už darbą atlygina neadekvačiai, tu pradedi galvoti – neteisinga šitaip.

Ten ir susiformavo mano kairiosios pažiūros. Grįžęs sąmoningai skaičiau, studijavau. Ir pats atėjau į Socialdemokratų partiją. Buvo 2003 m. Atėjau ir sakau: imkite mane. Manęs tada klausė: kas tu toks, iš kur atsiradai, kas tave rekomenduoja? (Šypsosi). Bet priėmė.

Tikrai nenoriu pasakyti, kad tada Socialdemokratų partijoje socialdemokratijos buvo pakankamai, bet po truputį judame ta kryptimi.

– Koks politikas jums padarė didžiausią įtaką?

– Jų yra trijulė. Buvęs Švedijos ministras pirmininkas socialdemokratas Olofas Palme, vokiečių socialdemokratas Willy Brandtas ir, rodos, austrų socialdemokratas Krause. Ta trijulė turėjo didelę įtaką Europos politinės kairės formavimuisi ir Europos Sąjungos, kokią ją mes dabar turime, projektui. Tai buvo trys milžinai. Dabar tokio masto politikų kairėje, o galbūt ir dešinėje nelabai yra.

– Jei jums reikėtų trumpai pristatyti socialdemokratiją kaip politinę idėją, ką labiausiai akcentuotumėte?

– Žmogaus išlaisvinimą iš gamtos ir rinkos lemtos nelygybės. Mes gimstame nelygūs dėl įvairių veiksnių – tėvų turtinės padėties, vietos, kur gimstame, ir panašių dalykų. Kartais tokius dalykus lemia ir gamta – jei gimsti mergaite, tradicinė kultūrinė aplinka jau diktuoja, kuo turėtum būti. Jei gimsti su negalia ar ne toks gražus kaip kitas, irgi atsiranda niuansų. Tai va, socialdemokratija yra išlaisvinimas iš tų rinkos ir gamtos lemtų aplinkybių.

Facebook nuotr./Gintauto Palucko nuotrauka iš JAV
Facebook nuotr./Gintauto Palucko nuotrauka iš JAV

Liberalizmas sako – mes visi gimstame lygūs, ir tik nuo asmeninių pastangų priklauso, kur atsirasi. Socialdemokratai sako – nieko panašaus, gimstame nelygūs, ir tai akivaizdu. Konservatizmas turi dar kitokį suvokimą, kaip tą nelygybę spręsti. Akcentuoja bendruomenes, bet bendruomenės vėlgi pasiskirsčiusios nevienodai – vienur funkcionuoja geriau, kitur – prasčiau. Tai nėra visiems prieinamų galimybių užtikrinimas.

Socialdemokratija ir yra tikroji laisvė. Nuo gamtos ir nuo rinkos nulemtos nelygybės.

Socialdemokratija ir yra tikroji laisvė. Nuo gamtos ir nuo rinkos nulemtos nelygybės.

– Ką rekomenduotumėte paskaityti žmogui, susidomėjusiam socialdemokratine politika ir norinčiam daugiau žinoti apie jos idėjas?

– Siūlyčiau pradėti skaityti nuo pat pradžių.

– Nuo Markso „Kapitalo“?

– Iš esmės taip. Net ne nuo paties „Kapitalo“ kaip veikalo, bet pasidomėti skirtimi tarp Marxo ir Engelso bei, sakykime, Bernsteino. Kuo skiriasi revoliucinis socializmas nuo evoliucinio. Būtina pasidomėti skandinaviška socialdemokratijos raida ir ypatumais.

Būtina kreipti dėmesį į skirtį tarp vokiškos socialdemokratijos ir krikdemiško „karitatyvo“. Būtinai reikia pasidomėti Anthony Giddenso „Trečiuoju keliu“ – kaip buvo ieškoma trečiosios alternatyvos ir kokios klaidos buvo padarytos, bleirizmas iš to išsivystė.

„Google“ ir „Wikipedia“ tikrai tuos dalykus turi. Kaip vystėsi socialdemokratija, kokias formas, atšakas įgavo. Dabar literatūros yra daug, kas domisi, greitai suras.

– Kokie didžiausi iššūkiai kyla socialdemokratijai būtent Lietuvoje?

– Socialdemokratai turi būti socialdemokratais. Čia ir yra didysis iššūkis. Tai, matyt, tikėjimo iššūkis. Nes partija turi du pasirinkimus – būti konjunktūrine arba būti programine. Konjunktūrinės partijos žiūri, kas prie ko limpa, kas sekasi, ir prie to adaptuojasi. Tokią partiją galima vadinti valdžios partija.

Atkurdami partijos veiklą 1989 m., socialdemokratai turėjo tikėjimą ir viltį, kad galima sukurti teisingesnę visuomenę ir kad kryptingomis pastangomis galima tai pasiekti. Bet kažkuriuo periodu tikėjimas išblėso, ir mes pradėjome pataikauti bendroms tendencijoms, atskiroms grupėms.

Pagrindinis iššūkis šiandien yra atkurti tikėjimą, parodyti, kad mūsų vertybės yra teisingas kelias į teisingesnę, mūsų požiūriu, visuomenę. Jei tu tuo tikėsi, priimsi teisingus politinius sprendimus, bus teisinga politinė darbotvarkė ir tinkami rezultatai. O ėmus blaškytis, ir žmonės gali mums sakyti – jūs tik nešiojate socialdemokratų pavadinimą, socialdemokratijos pas jus nėra. Taip ir prasideda bėdos.

– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tarp jaunimo apskritai, atrodo, vyrauja dešiniosios politinės idėjos – ar tai konservatyvios, ar liberalios?

– Čia viena didžiausių anomalijų. Kai pasišneki su jaunais žmonėmis, daug jų pagal savo nuostatas ir siekius realiai yra kairieji. Nori nemokamo mokslo, nori prieinamo būsto, nori, kad darželiai būtų įperkami. Klausai ir galvoji – o kodėl tada tu balsuoji už dešiniuosius? Ir gauni atsakymą – todėl, kad jūs ne kairieji.

Aišku, dešinioji mintis, diskusija dominuoja, ypač socialiniuose tinkluose. Bet čia ne jų problema. Čia mūsų problema – mes nesugebame paaiškinti, kas yra socialdemokratija.

Dešinioji mintis, diskusija dominuoja, ypač socialiniuose tinkluose. Bet čia ne jų problema. Čia mūsų problema – mes nesugebame paaiškinti, kas yra socialdemokratija.

Arba tie, kas aiškina, yra tiek nepatrauklūs, kad jauni žmonės atmeta net neklausę. Šitą reikės įveikti. Ką papasakoti mes turime, edukacijai esam pasiruošę. Aiškinsime, kokia socialdemokratija yra naudinga būtent jauniems žmonėms, kurie nėra įsitvirtinę visuomenėje, kurių turtinė padėtis yra neapibrėžta, galimybės dėl rinkos iškraipymų yra ribotos.

– Prieš socialdemokratų pirmininko rinkimus minėjote, kad sieksite atkurti ryšius su tradiciniais socialdemokratų partneriais ir su kairiaisiais intelektualais. Ką priskiriate šioms kategorijoms?

– Tradiciniai partneriai – tai dirbančiuosius vienijantys judėjimai. Profesinės sąjungos, kitos asocijuotos struktūros. Taip pat kūrybinė klasė, pradedant mokytojais, lektoriais, gydytojais, kultūros srities darbuotojais ir panašiai. Klasė žmonių, kurie užtikrina, kad visuomenėje bus vystomas kūrybiškumas. Tai tradiciniai socialdemokratų partneriai visoje Vakarų Europoje, bet mes sugebėjome tuos savo ryšius nukarpyti. Likome be draugų ir patarėjų.

Akademinėje bendruomenėje yra daug prokairiųjų žmonių, bet jie savęs nesieja su partija. Jie pripažįsta savo pažiūras, bet kaltina mus esant ne kairiaisiais, ne socialdemokratais.

– Gal galite pateikti pavyzdžių?

– Tų priekaištų mums visi yra žėrę – Kęstutis Girnius, Mindaugas Jurkynas, Algis Krupavičius. Netgi apie prisijungimą prie partijos pareiškęs Liutauras Gudžinskas arba profesorius iš Kauno Gintautas Mažeikis, kuris irgi džiaugiasi, kad mes šnekame apie ideologinius dalykus – jie turi labai daug kritikos. Bet jie jungiasi ir remia mus su viltimi, kad tai pasikeis.

Viltis bei lūkesčiai plinta ir tarp kitų jaunų kairiųjų intelektualų. Jie man asmeniškai rašo „Facebook“, siūlosi prisidėti prie minties plėtojimo, programos vystymo. Bet jų sąlyga paprasta – socialdemokratai turi būti socialdemokratais.

– Jums partijos lyderio rinkimuose paramą išreiškė ir gerai žinomi, bet socialdemokratams nepriklausantys politikai – Gabrielius Landsbergis, Aušra Maldeikienė. Kaip tai vertinate? Koks jūsų santykis su šiais žmonėmis?

– Aušra yra buvusi Vilniaus tarybos narė. Daugeliui kliūva jos forma – kai kada agresyvi, rėksminga. Užkliuvę už formos, daugelis nebežiūri į turinį. Bet ji šneka apie labai svarbius dalykus – atskirtį, skurdą, kaip valstybė sprendžia arba nesprendžia tas problemas. Tai, kad jos matymą dažnai lydi emocijos – natūralu. Bet pažiūrėjęs į to, ką ji kalba, esmę, matau, kad ji dažnai būna teisi.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Aušra Maldeikienė

O Gabrielius... Mes jau esame kitos epochos politikai. Nepaisant to, kad jis žino, jog aš esu tikras kairysis ir kad mūsų santykis ideologiškai dažnai bus sudėtingas, bet mes esame naujos kartos politikai. Interesas yra, kad pokytis vyktų visose politinėse jėgose, nes ta nusistovėjusi politinio veikimo tradicija visur turi keistis. Sistema turi keistis, atsirasti daugiau demokratijos, atsinaujinimo. Bet ideologiškai mes pasistumdysim!

– Nebijote tapti siejamas su Landsbergio pavarde? Kaip žinia, Lietuvoje ją mėgsta ne visi.

– Akivaizdus dalykas – jo parama politine prasme rinkimų metu man buvo žalinga! Socdemai niekada neleis, kad konservatoriai jiems rinktų pirmininką. Niekada. Lygiai kaip ir konservatoriai neleis socdemams kištis į jų rinkimus ir aiškinti, kuris kandidatas vyresnis. Nors mūsų patyręs strategas Kirkilas kartais pažaisdavo, pakiršindavo.

– Koks buvo jūsų santykis su amžiną atilsį Juru Požela? Jūs buvote artimi?

– Buvome draugai ir bendražygiai. Nešėme tą pačią pokyčių dvasią. Juro mirtis buvo labai dramatiškas dalykas. 34 metų žmogui išeiti iš pasaulio tiesiog dėl ligos yra tikroji drama.

Tiek Juras, tiek aš, tiek grupė kitų partijoje sudarėme branduolį, kurie šnekėjome apie pokyčius. Jo išėjimas buvo dramatiškas dalykas.

– Dar pakalbėkime apie pomėgius. Ar mėgstate skaityti? Kokia yra jūsų mėgstamiausia knyga?

– Skaityti mėgstu, bet mėgstamiausios knygos, kuri mane įkvėptų visais gyvenimo klausimais neturiu. Viena smagiausių ir gražiausiai parašytų knygų, kurią neseniai skaičiau – tai Romaino Rollando „Kola Brenjonas“. Tai nedidelė satyrinė apysaka, aprašanti Prancūzijos XVIII–XIX a. Bet ji parašyta taip, kad ją skaitai kaip poemą, nors tai ir yra proza. Nerealus kūrinys.

Didelę įtaką padarė klasikiniai romanai, kuriuos reikėjo skaityti mokykloje, bet dabar, 20 metų po mokyklos baigimo, paskaičius, jie pasirodo visai kitoje šviesoje. Sakykime, Dostojevskio „Idiotas“, šnekantis apie visuomenės ir individo santykį. Apie idealistą, kurį visuomenė sutraiškė ir pavertė idiotu.

Arba Balzaco „Tėvas Gorijo“ apie jauną idealistą, atvažiavusį į Paryžių, kur jį gundo miesto galimybės, jis svarsto, ar eiti į kompromisus su savo sąžine. Tai dažnai vyksta ir su jaunais žmonėmis politikoje.

– Kokias knygas dažniausiai skaitote – grožines, mokslines, dar kokias nors?

– Anksčiau skaitydavau daug profesinės, politinės literatūros. Apie socialinę Europą, socialdemokratinės politikos raidą, apie atskiras sritis. Pavyzdžiui, dabar turiu Roberto Putnamo knygą apie nelygybę ir švietimo sistemą. Mačiau, Kubilius ją skaitė, postino „Facebook“, bet, nepaisant to, aš irgi pradedu (šypsosi).

Bet žmogus negali būti gyvas vien profesine literatūra. Jis turi būti išsivystęs visapusiškai. Dėl to, kaip jau minėjau, ir klasikinę literatūrą skaitau iš naujo. Taip pat skaitau knygas, kurios siejasi su aktualijomis.

Pavyzdžiui, Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis“. Ji pasakoja apie laikotarpį tarp I ir II pasaulinio karo, kai po I pasaulinio karo jau atrodė, kad viskas bus gerai, viskas nusistovėjo. Ir kaip tada išsivystė nacizmas, fašizmas, kaip protingi žmonės saugiai patylėjo bei masinė psichozė virto milžiniška tragedija Europai.

Tam galima rasti paralelių ir šiandieninėje Europoje – ekonominis nacionalizmas ima viršų, sienų uždarymas ima viršų prieš bendros Europos idėją. Tai dešinės atsakas globalizacijos procesams, kurie daro įtaką bendram ekonominiam europiečių saugumui, lemia iškraipymus rinkose. Tai va, tokios knygos leidžia palyginti praeitį ir dabartį.

Literatūrą aš pirmiausia skaitau ne tam, kad būčiau geresnis profesionalas, o tam, kad būčiau geresnis žmogus.

Literatūrą aš pirmiausia skaitau ne tam, kad būčiau geresnis profesionalas, o tam, kad būčiau geresnis žmogus.

– Kokį filmą galite žiūrėti vėl ir vėl?

– „Žvaigždžių karus“. Tai yra futurizmo klasika. Man jų epopėja, siužetas, pagrindinis leitmotyvas labai patinka.

– Kokius filmus apskritai mėgstate? Kokie paliko didelį įspūdį?

– Kiekvienas filmas palieka savitą įspūdį. Yra gerų romantinių komedijų, pavyzdžiui, „Noting Hilas“. Apie tai, kaip paprastas žmogus sutinka žvaigždę ir viskas baigiasi gražiai. Toks atvirkštinis Pelenės ir princo variantas. Tokie klasikiniai dalykai.

Arba filmai, kur aiški takoskyra tarp gėrio ir blogio. Filmai apie superherojus, „Marvel“ filmai. Ten nėra pilkos zonos, aišku, kur yra herojai, kur – „blogiukai“. Tarkime, filmas „Deadpool“.

Kadras iš filmo „Deadpool“ (2016)
Kadras iš filmo „Deadpool“ (2016)

Gyvenime labai retai būna, kad nebūtų tų atspalvių. Kai politikoje sukiesi, matai daugybę aspektų ir supranti, kad čia nėra paprastų dalykų, kad viskas susiję. Bet filmuose galiu atpalaiduoti savo sąmonę ir matyti paprastą pasaulį – čia geri, o čia blogi. Tai žiauriai supaprastina gyvenimą, todėl man tokius filmus patinka žiūrėti.

– O serialus žiūrite?

– Truputį žiūrėjau „Kortų namelį“ („House of Cards“). Bet mečiau, nes pasirodė per daug panašus į realybę, kažkaip įtampą kėlė. Nesinorėjo dar kartą žiūrėti ir išgyventi pokiliminių intrigų ir visų reikalų, kuriuos realiai mačiau savo aplinkoje. Aišku, pas mus politikų ant bėgių niekas nestumia, bet pasistumdymai, galios bei įtakos žaidimai vyksta. „Sostų karų“ („Game of Thrones“) irgi dėl to paties nežiūriu. Nenoriu realybės išgyventi dar kartą.

Gerus serialus pastaruoju metu rodo LRT. Pavyzdžiui, „Valdžios namai“.

– O muzikos klausyti mėgstate? Kokią klausote?

– Mėgstu. Man patinka platus muzikos spektras. Priklauso nuo savijautos, emocinės būklės. Galiu ir Justiną Timberlake'ą, ir Taylor Swift klausyti.

– O Kanye Westą?

– Ne, jo neklausau. Iš reperių man Commonas patinka. Būdamas JAV, buvau jo koncerte. Jis turi gerų socialinių, politinių tekstų. Geras reperis.

Man patinka itališkas popsas. Net nežinau, kodėl, bet patinka. Muzika paprastai sustiprina emociją. Arba kaip tik ramina. Tai jei yra nuotaika, kad norisi truputį judesio, tai įsijungi greitesnę dainą. O jei nori nusiraminti, filosofiškai pagalvoti, tai gali ir Vivaldį klausyti.

– Kokį atlikėją ar grupę, jei galėtumėte, prikeltumėte iš numirusiųjų?

– Kurtą Cobainą iš „Nirvana“. Tai grupė, kurios klausiausi mokykloje, skambėjo įvairių diskotekų metu. Liko nostalgija.

– O iš lietuviškos muzikos ką, be „Bix“, klausote?

– Kai pasakysiu, visi juoksis, bet turiu pasakyti teisybę (šypsosi). Man Džordana Butkutė žiauriai patinka! Labai geros dainos. „Rondo“ irgi.

Man Džordana Butkutė žiauriai patinka! Labai geros dainos. „Rondo“ irgi.

Gal dėl to, kad jų dainos man ausyse skamba nuo tada, kai į mokyklą ėjau. Radijo taško klausiau.

„Mango“ irgi labai, kaip lietuviška, smagi grupė. Nespjaunu aš kažkaip, man patinka. Aš net Cicino paklausau. Eik tu, gi gerai!(juokiasi). „Kai meilės laivas kitam krante...“ Normaliai gi, priedainis, žodžiai paprasti, emocija, supranti. Smagu!

– Ar yra dalykas, kurį norite išmokti daryti, bet nemokate?

– Noriu atnaujinti savo žinias Lotynų Amerikos šokiuose. Nes mes su žmona mokėmės, dar ji tada nebuvo mano žmona, kartu tuos šokius. Jie yra labai smagūs, įdomūs. Atnaujinti žinias būtų žiauriai gerai. Gal ateityje, kai vaikai truputį paaugs.

– Kokį iššūkį sau keliate per artimiausius metus?

– Aš įsipareigojau ne tik tiems, kurie už mane balsavo, bet ir visai partijai pasiekti, kad kairioji mintis skambėtų garsiau, kad socialdemokratai vėl būtų vadinami socialdemokratais. Čia didele dalimi bus tikėjimo ir emocinio priešiškumo įveikimo klausimas.

O asmenine prasme sau keliu iššūkį suderinti visuomeninę, politinę veiklą ir savo kaip tėvo pareigas šeimai. Nes laikas bėga greitai. Gali dirbti Lietuvai, bet jei pamirši šeimą ir vaikus, tai irgi nieko gero nebus.

– Ką jums gyvenime apskritai reiškia šeima?

– Šeima yra visa ko pagrindas. Tai yra tiek užuovėja, tiek atsvara visam kam, tiek didele dalimi ir gyvenimo prasmė. Galų gale, mirtingo žmogaus indėlis į žmonijos nemirtingumą yra jo darbai ir jo vaikai. Čia toks filosofinis priėjimas, bet man šeima yra labai svarbu. Jei nebūtų šeimos paramos, aš politikoje nedalyvaučiau.

Turiu du vaikus – ketverių ir šešerių metų. Aš manau, kad turiu padaryti savo indėlį į vaikų ugdymą, jų kaip pilnaverčių visuomenės narių brendimą ir panašiai. Stengiuosi šeimą apsaugoti nuo politinių vėjų, perteklinio žinomumo. Norisi privatumo, kiek tai yra įmanoma politikoje. Šeima yra toks dalykas.

– O kas jums yra namai? Konkreti geografinė vieta, miestas, žmonės ar dar kažkas?

– Man namai yra ta kultūrinė aplinka, kurioje jaučiuosi neatsietas, turiu šaknis. Kur jaučiuosi plačiąja prasme saugus. Todėl mano namai yra Lietuvoje.

Aš galėčiau prisitaikyti ir gyventi kartu su šeima ir kitoje Lietuvos vietoje, bet man tradicinė, saugi kultūrinė aplinka yra Lietuvoje. Jei gyvenimas priverstų, adaptuočiausi ir kitur, bet namai yra čia. Nešneku apie kažkokį adresą – tai būtų labai siaura. Bet namai yra čia, Lietuvoje.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min