Pasak jo, kalbos apie visų rezonansinių bylų peržiūrėjimą, kovą su korupcija, vykdomų projektų auditą yra ne kas kita, kaip praktiškai neįgyvendinami rinkimų pažadai, kurie metami kaip jaukas siekiant patraukti rinkėją.
V.Dumbliausko teigimu, šiuo metu savo rankose „Drąsos kelias“ dar laiko stiprią kortą – po šūkiu „Tiesos“ jam pavyko suburti didelę dalį nepasitenkinimą gyvenimu Lietuvoje jaučiančių žmonių, tačiau netrukus vien kalbų apie teisingumą nebepakaks.
„Ta istorija apie mergaitę sutelkė visus, kurie jaučia nepasitenkinimą gyvenimu Lietuvoje. Lietuvoje gal tikrai nėra labai gerai, bet iki šios istorijos tas nepasitenkinimas buvo toks labiau išsklaidytas, o dabar atsirado telkiantis kanalas. Tačiau einant balsuoti žmonėms svarbūs ir kiti dalykai, pavyzdžiui, ką partija darytų su šalies ūkiu“, – mano pašnekovas.
Jam pritaria ir politologas Lauras Bielinis. Anot jo, dabartiniai partijos nariai realiai neturi jokių vienijančių politinių pažiūrų.
„Dabar jie nesvarsto, kokiais būdais siekti idėjų įgyvendinimo. Tikslas yra Seimas, o kaip ir ką darys į jį pakliuvę visai neaišku. Nemanau, kad tą ideologiją jiems išvis pavyks suformuluoti“, – sakė L.Bielinis.
Be to, V.Dumbliauskas pastebi, kad „Drąsos keliui“ trūksta ir vieno telkiančio lyderio. Politologas primena, kad iki šiol visos partijos, prisiėmusios „gelbėtojo“ vaidmenį Lietuvoje buvo iš esmės vieno asmens partijos.
„Po „Drąsos kelio“ vėliava buriasi daug ryškių asmenybių, norinčių lyderiauti, todėl gali prasidėti tarpusavio trintis. Čia ne Darbo partija, kur be lyderio visa partija yra nulis. Čia lyderiais nori tapti kone kiekvienas, o N.Venckienei, politikoje neturinčiai darbinės patirties, suburti ir nuraminti žmones gali tapti per sunku“, – mano V.Dumbliauskas.
Jam pritaria ir politologas Lauras Bielinis. Pasak jo, vadinamo „Lietuvos sąrašo“ vietų dalybos gali virsti tikra kova už būvį.
„Čia bus pirmasis egzaminas, ar ta struktūra išvis gali bent formaliai vadintis organizacija“, – svarsto L.Bielinis.
Prognozuodamas, kad naujos kadencijos Seime N.Venckienės formuojamo sąrašo žmonės, jei išvis perkops 5 proc. rinkėjų palaikymo kartelę, gali gauti daugiausia 10-15 vietų, V.Dumbliauskas neslepia – greičiausiai šios partijos laukia opozicijos likimas ir neįgyvendinti pažadai.
Tačiau, jei vis dėlto „Drąsos kelias“ nebūtų išbrauktas iš koalicijos dėlionių, tuomet, pagal idėjų panašumą, V.Dumbliausko akimis, labiausiai įtikima jo sąjunga su „Tvarka ir teisingumu“.
„Pagal šūkius „Tiesos“, „Tvarkos“ šios partijos artimiausios. Taip pat įmanoma, kad „Drąsos kelio“ į partnerius po rinkimų norėtų ir dalis konservatorių“, – sako politologas.
Savo ruožtu L.Bielinis mano, kad vardindama galimus savo partnerius po rinkimų „Drąsos kelio“ partija pati save priskyrė nišinių – neparlamentinių partijų kategorijai, o draugais pavadino tas partijas, kurios rinkimuose bus didžiausios „Drąsos kelio“ konkurentės.
L.Bielinio manymu, perkopti 5 proc. ribos „Drąsos keliui“ nepavyks, nes žmonės atskiria, kur yra N.Venckienės nuoširdi kova dėl dukterėčios, o kur politinės ambicijos.
„Viena yra užuojauta dėl tos liūdnos istorijos, kita, kai ant mergaitės temos bandoma išjoti į rinkimus. Žmonės atskiria šituos dalykus ir nereikėtų čia apsigauti tiems politikams, kurie mano, kad sulaukę palaikymo konkrečioje problemoje, jo sulauks ir rinkimuose“, – sako L.Bielinis.
Anot jo, norint tapti rimta politine partija, „Drąsos kelias“ pirmiausia turėtų rasti visus jos narius vienijančią politinę idėją, o ne taškytis skambiomis frazėmis.
„Mechanizmų, kaip siektų savo šiandien išdėstytų pažadų įgyvendinimo, greičiausiai jie ir patys nežino“, – mano L.Bielinis.
