Nuo 2022 metų rudens reguliariai pranešama apie įvairios povandeninės infrastruktūros gadinimo atvejus Baltijos jūroje. Tai Lietuvai itin aktualu, tačiau aiškėja, kad tai ne vien regioninė, bet globali problema. Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus analitinėje apžvalgoje atskleidžiama – naujas didžiųjų pasaulio galybių kovos laukas yra po vandeniu.
Povandeninę kritinę infrastruktūrą galima suskirstyti į tris stambias kategorijas:
- vamzdynus,
- elektros jungtis,
- ryšio kabelius.
Kabelių pažeidimai gali kritiškai paveikti duomenų perdavimą, tarptautines finansines operacijas ir kitus svarbius komunikacijos procesus – kitaip tariant, visiškai sutrikdyti daugelio šalių ūkio funkcionavimą. Povandeninių ryšių kabelių saugos akcentas yra ne vien fizinė apsauga, bet ir šnipinėjimo bei kibernetinių diversijų prevencija. Šioms problemoms nemažai dėmesio skiria Lietuvos žinybos, juolab kad pastaruoju metu šaliai svarbi infrastruktūra tapo diversijų objektu.
Svarbiausia yra apsaugoti ryšio kabelius, nes būtent jie sudaro pasaulinio interneto karkasą, jais perduodama 99 proc. tarpžemyninių elektroninių signalų.
Vis dėlto ne tik kabelių, bet ir kitos kritinės infrastruktūros apsauga naujomis geopolitinėmis aplinkybėmis reikalauja žymiai didesnių Baltijos baseino valstybių ir, plačiau žvelgiant, NATO pastangų. Lietuvoje išskiriami šie kritiškai svarbūs objektai, kuriems galima pakenkti Baltijos jūroje:
- suskystintųjų gamtinių dujų laivas-saugykla,
- Būtingės naftos terminalas,
- elektros jungtis su Švedija Baltijos jūros dugnu.
Baltijos jūroje nutiestų kabelių ir jungčių gadinimas (esant įtarimų, kad tai Rusijos diversijos) sukėlė nukentėjusiųjų valstybių, taip pat ir Lietuvos, atsaką. Sustiprintas Danijos, Švedijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų NATO valstybių patruliavimas Baltijos jūroje, padidintas kritinės infrastruktūros stebėjimo ir apsaugos lygis.
Diversijos prieš povandeninę infrastruktūrą pasaulio mastu
Kaip teigiama „The Insight Partners“ 2024 m. tyrime, povandeninių kabelių pažeidimų pasitaiko gana dažnai – kasmet nutraukiama nuo 100 iki 150 kabelių, daugiausia juos užkabinus žvejybos įranga ar inkarais. Vienas kabelio remontas gali atsieiti iki 3 mln. JAV dolerių. Kitas pernai publikuotas ekspertų tyrimas, kurį atliko „Center for Strategic and International Studies“ (CSIS), pažymi, kad dažniausiai kabeliai pažeidžiami netyčia, paprastai dėl atsitiktinio žmonių poveikio. Vis dėlto, povandeninė infrastruktūra yra ir lengvas taikinys diversantams. Pavyzdys: 2023 m. Taivano valdžia apkaltino du Kinijos laivus nutraukus vienintelius du povandeninius kabelius, tiekiančius internetą į Taivano Matsu salas. Dėl incidento 14 tūkst. salos gyventojų šešias savaites patyrė skaitmeninę izoliaciją. Taivano oficialūs asmenys teigia, kad Kinijos laivai dažnai kelia įtarimų dėl kabelių gadinimo (27 atvejai nuo 2018-ųjų metų).
Fizinio kabelių gadinimo pavojus yra realus, tačiau mažai tikėtina, kad taikos sąlygomis tokio pobūdžio diversijos prieš kurią nors valstybę galėtų pasiekti kritinį mastą. Dabartinio „šaltojo karo po vandeniu“ pagrindinė grėsmė yra kabeliais perduodamų duomenų šnipinėjimas pasitelkiant povandeninę infrastruktūrą.
2023 metais „Financial Times“ savo publikacijoje pažymėjo: susirūpinusios, kad kabeliai nėra atsparūs šnipinėjimo ir sabotažui, kai kurios vyriausybės ėmė labiau saugoti savo teritorinius vandenis, netgi užtęsti leidimų išdavimą kabelių tiesimui ir priežiūrai. Pvz., Indonezija ir Kanada nustatė, kad tik tam tikri laivai gali tiesti ir prižiūrėti kabelius jų išskirtinėse ekonominėse zonose.
Pasak minėto šaltinio, kalbant apie įsilaužimo riziką, kabeliai labiausiai pažeidžiami atliekant jų techninį aptarnavimą – darbų metu gali būti įterpti tam tikri įrenginiai, skirti perduodamiems duomenims kopijuoti ar netgi iškraipyti. Gaminant ar taisant kabelius įmanoma įterpti duomenų nuskaitymo įrenginius į vadinamuosius kartotuvus (elektroninius komponentus, jungiančius skirtingas kabelių dalis, kad stiprumo nepraradęs signalas nukeliautų ilgesnį atstumą).
Vis dėlto, svarbiausias tarptautinis Kinijos interesas yra ekonominis, todėl jai nebūtų naudinga griauti savo reputaciją. Atsižvelgdami į tai, kai kurie ekspertai yra linkę manyti, kad Pekinas neturi rimtų motyvų rengti diversijas ir organizuoti plataus masto kibernetinį kenkimą.
Kinija – ne vienintelė šalis, kurios stambiausios technologijų įmonės bendradarbiauja su valstybine administracija atliekant žvalgybą užsienyje. Kai kurios JAV technologijų milžinės taip pat pasitelkia savo tinklus, kad palengvintų Jungtinėms Valstijoms stebėjimą, šnipinėjimą ir gynybos operacijas. Kita vertus, daugelis vyriausybių turi aiškias nacionalines nuostatas dėl stebėjimo, dirbtinio intelekto infrastruktūros ir kitų technologijų, kurios galėtų pažeisti stebimų asmenų privatumą ar atskleisti organizacijų komercines paslaptis.
Jau minėta CSIS studija atskleidžia, kad nemažą grėsmę kabelių fiziniam ir kibernetiniam saugumui kelia Kinijos įmonių dominavimas kabelių remonto rinkoje. Pvz., valstybės kontroliuojama Kinijos bendrovė „S.B. Submarine Systems“ taiso tarptautinius povandeninius kabelius, įskaitant JAV kompanijoms, tarp kurių – „Google“ ir „Meta“, priklausančias linijas. Nerimaujama, kad tokios kinų bendrovės gali „nuskaityti“ povandeninius duomenų srautus, susidaryti vandenyno dugne nutiestų JAV karinių jungčių žemėlapius, taip pat iš techninės kabelių sistemos dokumentacijos sužinoti labai konkrečią informaciją, kuri karo atveju leistų greitai ir tiksliai nukirsti linijas. Be to, pernelyg pasikliaujant kinų techninio aptarnavimo laivais rizikuojama, kad karinio konflikto atveju Kinijos Vyriausybė uždraustų juos naudoti, ir povandeniai kabeliai kurį laiką nebūtų taisomi.
Viešojo diskurso analizė leidžia teigti, kad tarptautinė bendruomenė, ypač – JAV, atsižvelgia į povandeninei infrastruktūrai Kinijos keliamas grėsmes. Pateikiama ir įvairių rekomendacijų, pvz., supaprastinti JAV verslo subjektams leidimų tiesti ir prižiūrėti kabelius išdavimą, sukurti lengvatinių kreditų tokiai veiklai sistemą, plėtoti amerikietišką kabelių remonto laivyną, siekti didesnės tarptautinės atsakomybės už kabelių gadinimą.
Grįžtant į mūsų regioną, galima teigti, kad Lietuvos valdžios institucijos suvokia kritinės infrastruktūros svarbą, yra peržiūrima ir stiprinama jau esama infrastruktūros apsauga. Be to, kadangi dabar egzistuojanti jūrų teisė dėl kintančių technologinių sąlygų ne visada pritaikoma infrastruktūros gadinimo atvejams, Lietuva galėtų prisidėti prie egzistuojančių tarptautinių teisės normų tobulinimo.
Publikacija parengta remiantis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos analitine apžvalga
Daugiau apžvalgų rasite Nacionalinės bibliotekos analitinių apžvalgų archyve
