Dabar populiaru
Publikuota: 2017 vasario 1d. 19:24

Pranciškonas Arūnas Peškaitis: „Reikia padėti ir aukai, ir agresoriui“

Arūnas Peškaitis / Evgenia Levin nuotr.
Arūnas Peškaitis / Evgenia Levin nuotr.

Lietuva dar neatsigauna po skaudžios tragedijos, kai Kauno klinikose mirė stipriai patėvio sumuštas keturmetis berniukas iš Kėdainių. Visuomenė pasipiktinusi valdžios institucijų neveiksnumu, politikai skuba priimti sprendimus. Ar užtenka vien politinių sprendimų? Ką gali padaryti pati bendruomenė? Nuo ko reikėtų pradėti sprendžiant problemą iš esmės? Ką apie vaikų auklėjimą kalba Biblija? Apie visą šią susiklosčiusią situaciją kalbamės su kunigu pranciškonu, psichologu Arūnu Peškaičiu.

– Neseniai Lietuvos žmones sukrėtė tragedija, kai Kauno klinikose mirė patėvio sumuštas keturmetis berniukas. Kaip įprasta, sukilta ieškoti kaltų, Vyriausybė ir Seimas suskubo reformuoti neveiksmingą vaikų teisių apsaugos tarnybą. Ar šioje situacijoje užtenka valstybinės reikšmės sprendimų, nuimti keletą „galvų“, ar ką nors pakeisti galėtų ir bendruomenė?

– Be abejo, viskas prasideda nuo pačių žmonių. Galima griežtinti bausmes ar dar kažkaip bauginti, bet aš labai abejoju, kad tai bus veiksminga. Svarbiausias dalykas yra visuomenės ugdymas. O visuomenė kaip tik ir yra sudaryta iš įvairių bendruomenių, kurios vienaip ar kitaip gyvena kartu, pavyzdžiui, daugiabučio kaimynai, namo ar sodų bendrija. Bendruomeniškumo ir pilietiškumo ugdymas turėtų būti pirminė užduotis.

Apskritai manau, jog Lietuvoje yra susiformavęs ydingas mentalitetas. Atsitikus kokiai nors nelaimei, viską norima sutvarkyti vienu ypu. Tuomet sukyla ir ministrai, ir darbo grupės, atrodo, per savaitę viską sutvarkysime ir bus ramu. Tačiau taip juk niekada nebūna. Žinoma, tam tikrus žingsnius reikia daryti tuoj pat, tačiau būtina turėti ilgalaikę perspektyvą.

Blogiausias dalykas, kad nenumatoma nuosekli programa, tolimesni žingsniai tikslui pasiekti. Tai bus dešimtmečių kelias, kol išugdysime kitą požiūrį į šalia esantį žmogų, vaiką, senelį, moterį – į tarpusavio santykius. Tam reikalingos ilgalaikės programos.

Tuo tarpu Lietuvoje vizija paprastai užsibaigia Seimo ar Prezidento kadencija. Tokiais principais niekada nieko nepasieksime. Juolab kad dabar, mano galva, yra labai susilpnėjusi pilietinė visuomenė, žmonės tampa paklusnūs visokiems absurdiškiems nurodymams, tyli...

Veikia labai nedaug pilietinių visuomeninių organizacijų, kurios iš tikrųjų rimtai imasi problemų sprendimo. Taip, yra keletas pavyzdžių savižudybių prevencijos srityje, bet apskritai jų labai mažai ir visuomenė tampa visiškai abejinga. Tokia visuomenės būklė gali būti prilyginta autoritarizmui.

– Daug kalbama apie tai, kaip apsaugoti vaikus, ir žymiai mažiau apie tai, kaip padėti keisti savo gyvenimą ir mąstyseną smurtaujantiems tėvams. Dabar pagrindinis tikslas – nubausti kaltininką. Ką tai sako apie visuomenės brandą ir socialinės sistemos veiksmingumą?

– Būtent, galvojame, kaip nubausti, o ne kaip padėti. Pasakyčiau dar griežčiau – net ne nubausti, o atkeršyti. Tas keršto troškimas susijęs net ne su teisingumo siekiu, bet su tuo, kad reikia susidoroti su ramybės drumstėju.

Kai įvyko toji tragedija, iš tikrųjų pagalvojau, kas yra su tais suaugusiais žmonėmis, kad jie galėjo šitaip pasielgti? Kas nutiko jų vaikystėje? Kaip klostėsi jų gyvenimas? Ar jiems kas nors padėjo ir ar jie apskritai turėjo galimybę kažkur ieškoti pagalbos?

Žmogus, tampantis agresoriumi, dažniausiai yra klaikiai nelaimingas. Tą dalyką reikia žinoti ir galvoti ne tik apie auką, bet ir apie agresorių.

Apie tai kalbėti yra labai nemadinga, dažnai nusukame nuo to akis, tačiau juk čia glūdi dalis problemos, sakyčiau, net pati problemos šaknis! Jeigu nestabdysime agresijos ilgalaikėmis programomis, ugdymu, psichoterapija, savitarpio pagalbos grupėmis ir kitais būdais, toji agresija nemažės, nebent taps labiau užslėpta.

Kiek žinau, Prancūzijoje taip pat yra labai daug smurto artimoje aplinkoje, tik daug mažiau išeina į viešumą, nes agresoriai slepiasi ir moka smurtauti labai „rafinuotai“.

Tai rodo, kad per mažai dirbama su bendru agresyvumu visuomenėje. O Lietuvoje tai visiškai apleista sritis. Žmogus, tampantis agresoriumi, dažniausiai yra klaikiai nelaimingas. Tą dalyką reikia žinoti ir galvoti ne tik apie auką, bet ir apie agresorių.

Reikėtų galvoti, kaip pakeisti situaciją taip, kad agresijos sumažėtų iki minimumo, o taip pat ir aukų.

„Fotolia“ nuotr./Vaikystės trauma
„Fotolia“ nuotr./Vaikystės trauma

– Stebint žiniasklaidą ir socialinius tinklus matyti, jog visuomenėje apskritai yra prisikaupę labai daug pykčio ir agresijos. Žurnalistai piktai kimba į atlapus politikams, žmonės piktinasi žurnalistais, valdžia, išlieja įtūžį ir patyčias komentaruose. Koks vaidmuo mažinant šią smurto kultūrą tenka žiniasklaidai ir kiekvienam žmogui, aktyviai komunikuojančiam viešojoje erdvėje?

– Viena vertus žiniasklaida atspindi visuomenę, kita vertus ji labai dažnai spekuliuoja žmonių jausmais norėdama sukelti agresyvias emocijas, nes tai didina skaitomumą ir reitingus.

Galvojama apie pinigus ir nemąstoma, jog už to slypi didžiuliai pavojai. Tai tarsi užburtas ratas – žiniasklaidos atstovai teigia, kad rašo ir rodo tai, ką žmonės daugiausia skaito ir žiūri. Žmonės tuo tarpu skundžiasi, kad iš žiniasklaidos kanalų srūva vien neigiama informacija.

Jei paanalizuotume keletą komercinių televizijų laidų, pamatytume jose begalę agresijos ir patyčių (su kuriomis neva kovojame) pačių politikų kalbose. Mane šiurpina, kai opozicija savo pagrindiniu tikslu padaro ne strateginius valstybės gyvenimo klausimus, o siekį užsipulti ir pažeminti valdančiuosius. Puolama pačiu bjauriausiu būdu, žeminant žmogiškąjį orumą.

Tokiu bendravimo stiliumi kvėpuojame kaip kasdiene atmosfera. Vadinamųjų diskusijų, kurias veda populiariausi šalies žurnalistai, tikslas yra pažeminti nepatinkantį pašnekovą ar išpildyti kieno nors užsakymą, išprovokuoti agresiją, ginčus, pakeltą toną. Jie net patys neįsivaizduoja, ką daro ir kokias pasekmes sukelia. Jie patys paverčia agresiją bendravimo norma.

– Ar pastebite panašios agresijos apraiškų tarp pačių katalikų, kai jie pasislepia už įvaizdžių elektroninėje erdvėje?

– Deja, pastebiu labai daug ir tai mane labai liūdina. Juk mes, katalikai, esame Naujosios Sandoros žmonės, vadinami pranašiška tauta, kuri savimi liudija Kristaus santykį su žmonėmis.

Dažnai tenka skaityti komentarus, kuriuose žmonės pabrėžia esantys katalikai, ir su didžiausiu pasitenkinimu puola tuos, kurie galvoja ir gyvena kitaip. Jie ypač mėgsta pamokslauti, mokyti net ir kitus jiems neįtinkančius katalikus. Iš tokio teisuoliškumo kyla agresija kitų atžvilgiu, nes visus kitus reikia parodyti esant mažiau teisius.

Deja, katalikų bendruomenėje taip pat matau daug agresijos ir manau, jog mūsų ganytojų bei kunigų misija yra atverti duris Dievo gailestingumui ne tik renginiais, ne vien atidarant fizines šventovių duris, bet ir žmonių širdžių duris.

Socialiniai tinklai ir visas internetas turi savybę, kad žmogus gali pasislėpti už įvaizdžio ir išlieti visa, dėl ko yra nepatenkintas ir nelaimingas. Vietoj to, kad žmogus gydytųsi ir spręstų savo psichologines problemas, jis puola kitus ir dar su dideliu pasitenkinimu. Galbūt mes, kunigai, per mažai kalbame apie tai, kad nepaisant to, ar pasirašai savo vardu, ar pseudonimu, esi tas pats asmuo ir esi atsakingas už savo bendravimą.

Patyčios internete / 123rf.com nuotr.
Patyčios internete / 123rf.com nuotr.

– Esate kunigas psichologas. Įvardinkite pagrindines smurto formas ir kaip jas atpažinti? Kaip patiems netapti kieno nors auka?

– Smurto formos yra labai įvairios. Gali būti fizinis, psichologinis, emocinis ir net ekonominis smurtas. Plačiau jas aptarėme Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ su Europos teisės instituto steigėju ir vadovu Karoliu Paulavičiumi.

Pavyzdžiui, ekonominis smurtas yra tada, kai moteris augina vaikus, o vyras dirba ir vienas pats valdo visus finansus, versdamas žmoną nusižeminusią prašyti patenkinti jos pagrindines reikmes. Žinoma, gali būti ir atvirkščia situacija.

Smurto, ypač psichologinio, šaknys dažnai yra vaikystėje. Būna, kad smurto pavyzdį atsinešame iš šeimos ir tą modelį pritaikome savo vaikams.

Smurto, ypač psichologinio, šaknys dažnai yra vaikystėje. Būna, kad smurto pavyzdį atsinešame iš šeimos ir tą modelį pritaikome savo vaikams. Kartais iš vyresnio amžiaus žmonių tenka išgirsti: „Mane vaikystėje lupdavo diržu, ir pažiūrėkite, koks geras žmogus išaugau“. Suprask, reikia mušti tuos vaikus. Žinome ir tokias liaudies patarles kaip „lenk medį, kol jaunas“. Tad smurto šaknys yra stiprioje patriarchalinėje šeimos tradicijoje.

Auka, kuri nėra pajėgi fiziškai pasipriešinti smurtautojui, gali nuo jo atsiriboti. Tiek fiziniam, tiek psichologiniam smurtui pasipriešinti pirmiausia reikia atgauti savo orumą. Kartais nebelieka kitos išeities kaip tik pasitraukti gyventi atskirai, kol smurtautojas pradės apmąstyti savo veiksmus.

Tačiau dažnai susiduriame su tokiu reiškiniu, kai žmogus prisiima aukos vaidmenį ir pasilieka su agresoriumi. Svarbu neįpulti į aukos vaidmenį, kuris dažnai teisinamas tuo, jog reikia saugoti šeimą, pasilikti dėl vaikų. O juk ir vaikai patiria tą patį smurtą arba kenčia matydami besipykstančius tėvus.

– Jeigu pažodžiui cituotume Šventąjį Raštą, būtų galima suprasti, kad krikščionybė pateisina fizines bausmes. Laiške žydams rašoma, kad „Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“ (Hbr 12, 6). Patarlių knyga teigia, kad „kas gailisi rykštės, nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, rykšte pataiso“ (Pat 13, 24). Kokiais auklėjimo principais visgi turėtų vadovautis krikščionys tėvai?

– Turbūt pats blogiausias Šventojo Rašto skaitymas yra fundamentalistinis skaitymas, kuris mato tik žodžius ir nesigilina į prasmę. Tuomet mes remdamiesi Biblija apskritai galėtume teigti, kad Žemė yra centre, o žvaigždės prikabintos prie dangaus skliauto.

Ruošdamas žmones priimti įkrikščioninimo sakramentus, kalbu apie tai, kad Šventojo Rašto tekstas yra senas tekstas. Taip, jis yra įkvėptas Dievo, todėl prakalba kiekvienos kultūros ir laikmečio žmogui.

Jeigu žmogus stovi ant žemės ir žiūri į naktinį dangų, jis iš tiesų mato žvaigždes dangaus skliaute ir jį apima ta pati didybės pajauta. Eis šimtmečiai, tūkstantmečiai, ir žmogus jaus tą patį žiūrėdamas į dangų. Tačiau nereikia visko priimti pažodžiui, o galvoti apie tų žodžių prasmę.

Šventajame Rašte niekur nėra skatinamas smurtas prieš vaikus, kalbama tik apie bausmes, kaip kad toje eilutėje apie rykštę. Taip, tuo metu fizinės bausmės buvo įprastas dalykas. Tačiau pabrėžiu – bausmės, o ne smurtas. Jei žiūrėtume giliau, pati rykštė pirmiausiai yra metafora. Bausmių sistema turi egzistuoti, nes bausmė yra natūrali mūsų elgesio pasekmė.

Pats blogiausias Šventojo Rašto skaitymas yra fundamentalistinis skaitymas, kuris mato tik žodžius ir nesigilina į prasmę. Tuomet mes remdamiesi Biblija apskritai galėtume teigti, kad Žemė yra centre, o žvaigždės prikabintos prie dangaus skliauto.

Svarbiausia, kad ji nežemintų žmogaus orumo. Visiškas bausmių atsisakymas būtų klaida, nes užaugintume egoistą, ribų nežinantį vaiką. Bausmė turi kilti arba iš aiškios normos, arba iš konkretaus susitarimo sulaužymo.

Pavyzdžiui, aš vaikystėje žinodavau, kad jeigu per savaitę gausiu du dvejetus, tėvai manęs savaitgalį nesives į spektaklį, kuriuos labai mėgdavau. Ta bausmė būdavo pagrįsta ir ji nebuvo smurtavimas. Dabar jau linkstama smurtu vadinti viską, kas apriboja teises, pamirštant, kad egzistuoja ir pareigos.

Bažnyčioje galioja kanonų teisė, visuomenėje – baudžiamoji teisė. Tačiau teisėje pabrėžiama, kad bausmė turi padėti žmogui pasitaisyti. Pavyzdžiui, kunigas suspenduojamas ne tam, kad būtų pažemintas, bet kad apgalvotų ir pakeistų savo elgesį. Bausmė turi ne pažeminti žmogų, o leisti jam augti.

Šiandien fizinės bausmės dažnai virsta smurtu. Žmogus peržengia bausmės ribas ir pradeda smurtauti. Tad fizines bausmes vienareikšmiškai reikia įstatymu uždrausti Lietuvoje.

Skaitant Senąjį Testamentą, galima rasti labai daug gražių žodžių apie šeimą, o apie smurtą prieš vaikus praktiškai nieko nėra, tik paminėtos bausmės. Šiandien fizinės bausmės dažnai virsta smurtu. Žmogus peržengia bausmės ribas ir pradeda smurtauti. Tad fizines bausmes vienareikšmiškai reikia įstatymu uždrausti Lietuvoje.

Beje, Senojo Testamento pačioje pabaigoje, Malachijo knygos pranašystėje, kur kalbama apie Mesijo atėjimą, sakoma, kad „jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus.“ Šitokiais žodžiais baigiamas Senojo Testamento kanonas.

Tuo tarpu Naujajame Testamente matome, kad vaikų teises visų pirma gynė pats Jėzus. Jis sakė „leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mk 10, 14), jis laimino vaikus ir padarė juos pavyzdžiu suaugusiems. Toje visuomenėje tai tikrai buvo neįprasta. Taip pat Naujajame Testamente randame eilutę, prisakančią tėvams neerzinti savo vaikų (Kol 3, 21), kitaip tariant, nesmurtauti prieš savo vaikus. Tad turime suprasti, kad Biblijos tekstas niekaip neleidžia pateisinti smurto Dievo Žodžiu.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min