– Prieš porą savaičių redakcijoje turėjome mokymus žurnalistams ir kitiems darbuotojams apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms, šeimos planą. Vienas iš lektorių teigė, kad didžiausias lietuvių nerimas dėl saugumo kilo ne prasidėjus karui Ukrainoje, bet kai JAV prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas. Prezidente, kiek šiandien Lietuva yra saugi?
– Visų pirma pakomentuosiu patį įsivaizdavimą. Manau, čia yra tam tikras loginis konfliktas. Kai prezidentu tapo Donaldas Trumpas, atsirado lūkestis, kad karą Ukrainoje galima sustabdyti. Iki tol tarptautinėje bendruomenėje kalbėta apie taktinius dalykus, bet ne apie sprendimą, kad taika galima – tokio lūkesčio nebuvo.
Tuo pačiu metu, kaip jūs sakėte, išaugo žmonių baimės, susijusios su naujuoju JAV prezidentu. Mano komentaras būtų toks: D.Trumpas tikrai turi didelį svertą savo rankose, o JAV, kaip niekada, išlieka lyderė šiuo klausimu.
Galime dėl to piktintis ar kvestionuoti, bet Europos Sąjunga (ES) šiuo metu savo rankose tokio sverto neturi. Taip yra dėl kelių priežasčių – be kita ko, Vladimiras Putinas gerbia tik karinę jėgą, taip pat jis matė tam tikro nenuoseklumo ES politikoje pastaruosius keletą metų.
Jis nelabai bijo sankcijų – išmoko su jomis gyventi ir jas apeidinėti. Tačiau jis gerbia JAV jėgą – pirmiausia karinę ir, be jokios abejonės, ekonominę.
Didžiausia jo baimė jei JAV ir tiesiogiai, ir kartu su partneriais, sugebėtų numušti pasaulinę naftos kainą. Tai suduotų kur kas skaudesnį smūgį nei visi 16 ar 17 sankcijų paketų. To Kremliaus režimas bijo.
Taigi, svertas yra, tačiau klausimas ar juo bus tinkamai pasinaudota. Jis išlieka atviras, nes šiandien galutinio rezultato neturime ir, leisiu sau paprognozuoti, artimiausiu metu, manau, neturėsime.
Taigi, svertas yra, tačiau klausimas ar juo bus tinkamai pasinaudota. Jis išlieka atviras, nes šiandien galutinio rezultato neturime ir, leisiu sau paprognozuoti, artimiausiu metu, manau, neturėsime.
Abi kariaujančios pusės – Rusija ir Ukraina – turi raudonąsias linijas, kurių peržengti negali. Ne dėlto, kad su tuo nesutiktų asmeniškai Volodymyras Zelenskis ar Vladimiras Putinas, bet dėl to, kad šito nesuprastų šių šalių visuomenės.
V.Putinas nori išeiti iš šio karo kaip nugalėtojas ir turi vadinamąją „programą maksimum“ – kad Ukraina netektų valstybingumo.
Net jei laikinai bus priverstas susitaikyti su „programa minimum“, jo tikslas nesikeis, – jis vis tiek ir toliau galvos, kaip įgyvendinti tą „programą maksimum“.
– Ta „maksimum programa“ buvo akivaizdi dar 2021-ųjų V.Putino ultimatume Vakarams. Ir ten buvo kalbama ne tik apie Ukrainą, bet ir apie mus – kad NATO pasitrauktų iš mūsų regiono. Tai kelia nerimą. D.Trumpo rinkimų kampanijoje buvo neaiškūs signalai dėl JAV įsipareigojimų NATO. Kalbant apie mūsų saugumą, tie Amerikos įsipareigojimai Europai yra vienas iš pamatų, greta mūsų pačių pasirengimo gintis. Ar Lietuvai reikia galvoti apie „planą B“, jei JAV atitrauktų savo karinę galią iš Europos?
– Lietuva ne tik galvoja apie „planą B“, bet jau jį turi. Dideles viltis dedame į puikų bendradarbiavimą su Vokietija.
Jų sprendimas dislokuoti brigadą Lietuvoje ir įsipareigojimas šiam tikslui, nepaisant visų perturbacijų, nepaisant to, kad iš pradžių nebuvo aiškumo, ar ta brigada bus dislokuota fiziškai, tas įsipareigojimas yra ir jis nuosekliai vykdomas. Neblogai pažinodamas Vokietiją galiu pasakyti, kad vokiečiai tikrai rimtai žiūri į šį įsipareigojimą.
Jei atliksime savo „namų darbus“ ir uždavinius, Vokietijos brigada bus dislokuota. Tai atvers naujas galimybes kariniam bendradarbiavimui kitose srityse – karinės pramonės plėtrai, ir ekonominiams ryšiams. Tai ne kiek nemažiau svarbu nei tiesioginis karinis elementas.
Jungtinių Amerikos Valstijų buvimas Europoje ir dėmesio Europai išsaugojimas išlieka mūsų tikslu, bet mes turime turėti „planą B“ ir toks dabar egzistuoja.
Tačiau ir toliau sieksime JAV buvimo čia – Lietuvoje konkrečiai ir Europoje apskritai.
– Kai kurie regiono lyderiai – Suomijos prezidentas, Norvegijos premjeras – jau aplankė Donaldą Trumpą. Ar jūs planuojate susitikimą? Gal kartu su Baltijos šalių kolegomis?
– Na, golfo aš nežaidžiu, deja, to mano sportinių aistrų sąraše nėra (juokiasi). Tačiau manau, kad toks susitikimas neišvengiamai artėja. Turėsime Bukarešto devintuko ir Šiaurės šalių susitikimą Vilniuje birželio pradžioje, taip pat svarbiausią NATO viršūnių susitikimą Hagoje.
-
Nausėda pasisakė dėl NT mokesčio ir siūlymo išbraukti didesnį GPM tarifą turtingiausiems
-
„Tai yra visiškai netoleruotina“: Nausėda atkirto VSD kritikavusiam Paluckui
-
Prezidentas: turėtų būti nustatytos ribos savivaldai dėl NT mokesčio
-
Prezidentas Gitanas Nausėda paaiškino sprendimą užverti oro erdvę skrydžiams į Maskvą: „Yra labai rimtas pagrindas“
Tai bus istorinis įvykis – jis labai aiškiai apibrėš kontūrus, ar NATO eina tuo pačiu keliu kaip iki šiol, ar keičia savo kryptį. Tačiau svarbiausias klausimas – ar NATO išlieka stipriu kolektyvinės gynybos skėčiu.
– Pakalbėjome apie sąjungininkus, tačiau kitas svarbus ir kertinis elementas yra mūsų pačių ryžtas ir galimybės gintis. Jūsų vadovaujama Valstybės gynimo taryba patvirtino poreikį gerokai stiprinti gynybos finansavimą, plėsti kariuomenę. Tačiau be didesnio biudžeto tai savaime nebus įgyvendinama.
Kai kurie jūsų kritikai sako pasigendantys jūsų paties politinės valios ir telkimo didinti tą gynybos biudžetą, kuris turbūt be mokesčių tvariai ilgalaike prasme nelabai augs.
Ką jūs atsakytumėt, kad jūs pats turėtumėt rodyti didesnę lyderystę pajamų dalyje? Kaip surinkti tą gynybos biudžetą?
– Lyderystė buvo ir yra. Kažkas dar mėgina kritikuoti, kad neva pradėjome nuo tų 5–6 procentų paskelbimo, o tik po to tada ėmėme galvoti apie konkrečias priemones.
Viskas atsitiko kaip tik tokia tvarka, kaip ir turėjo atsitikti – pirmiausia iškeliamas tikslas, nes to tikslo niekas paneigti negali, – tai yra mūsų gyvybinio išlikimo sąlyga, o po to jau demonstruojame ir generuojame politinę valią, kuri yra reikalinga.
Tai prezidento vaidmuo čia buvo matomas nuo pat pirmųjų savaičių. Čia galbūt kai kurie opozicijos politikai norėtų paversti šitą karinių išlaidų didinimą vien tiktai mokesčių didinimu.
Kaip tik, pačioje pradžioje aš sakiau, kad išnaudokime visus svertus, kuriuos turime, nors kai kurie jų neduos rezultato „čia ir dabar“, kaip antai – indėlių įveiklinimas per ILTE, kaip pensijų fondų turto platesnis ir gilesnis panaudojimas ne užsienyje, o čia – mūsų šalyje.
Taip pat pasiūlymai, susiję su Lietuvos banko turtu, kurie po to virto mūsų jau konkrečiu įstatyminiu projektu.
Aš pasiunčiau į Seimą projektą dėl Lietuvos banko pelno atskaitymų, kurie nei daug nei mažai generuoja papildomai gynybos fondą apie 120 milijonų eurų. Sutikite, kad tai nėra tokia visai menka suma.
Taigi, mūsų iniciatyvų čia buvo daug, bet kai kurios tos iniciatyvos turės būti tęstinės, nes, kaip ir minėjau, dėl indėlių, kurie yra sukaupti komerciniuose bankuose, įveiklinimo dar reikės padaryti nemažai.
Čia aš labai viliuosi, kad mūsų bendradarbiavimas su premjeru ir jo kanceliarija duos apčiuopiamų rezultatų artimiausioje ateityje. Na ir taip pat dėl PVM – to vadinamojo atotrūkio tarp galimo surinkti ir realiai surenkamo.
Čia taip pat turime įstatyminę iniciatyvą, ją netrukus taip pat galėsime pateikti Seimui svarstyti.
Nežinau, ar ar tas orientavimasis į mokesčių didinimą nėra tam tikra prasme diskreditacija viso projekto, nes žmonių atmintyje tai išliks kaip savotiškas mokesčių didinimas tam, kad galėtume padidinti karines išlaidas, bet taip neturėtų būti.
Mokesčių pakeitimai neturėtų judėti viena linkme, nes yra tokių mokesčių pakeitimų, kurie nukreipti į labai skatintinus tikslus.
Pasiūliau įvesti neapmokestinamąjį pajamų dydį kiekvienam auginamam vaikui. Mes negalime tuo pačiu metu aimanuoti, kad Lietuva demografiškai gali išmirti po penkiasdešimties metų, ir tuo pat metu nedaryti nieko, kad šeimoms būtų lengviau auginti vaikus.
Suprantu, kad vien tik mokestinės paskatos nėra atsakymas į visus klausimus, tačiau privalome turėti aiškią ir išsamią programą.
Ji turėtų apimti tiek būsto apsirūpinimo klausimus, tiek jaunų specialistų pritraukimą į regionus, taip pat skolinimosi sąlygų pagerinimą. Be abejo, svarbios ir tam tikros mokestinės lengvatos, kurios leistų šeimoms jaustis tvirčiau ir išdrįsti auginti daugiau vaikų.
– Bet turbūt nesiginčysime, kad tam tikrų mokestinių pakeitimų — ir į viršų — vis tiek reikia. Suprantu, kad tai nepopuliaru, ir nė vienas politikas nenori apie tai kalbėti ar prisiimti atsakomybės už mokesčių kėlimą. Tačiau dabar, kai su jumis kalbamės, prezidente, kokie, jūsų akimis, turėtų būti nekilnojamojo turto ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai, kad tai atrodytų ir teisinga, ir atneštų pinigų tam pačiam gynybos biudžetui?
– Pinigų tai, veikiausiai, daug neatneš, bet kuriuo atveju, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio sistema turi būti, banaliai skamba, socialiai teisinga.
Žmonėms, kurie turi nedaug nekilnojamojo turto, apmokestinimas turėtų būti simbolinis arba artimas nuliui. Tuo tarpu žmonių ar šeimų, kurios valdo labai daug nekilnojamojo turto, mokestis turėtų būti atitinkamas. Ir būtent šia linkme dabar ir judama.
Aš manau, kad pati diskusija šiuo metu krypsta konstruktyvia linkme. Mes jau padidinome neapmokestinamo turto „grindis“, taip pat yra pasiūlymas sumažinti tarifą už pagrindinį būstą.
Ir tam tikra prasme, žmonės gal kartais nepagalvoja, kad ši naujai siūloma nekilnojamojo turto mokesčio sistema iš tikrųjų yra geresnė nei nieko nedaryti ir laukti mokestinių verčių padidėjimo nuo kitų metų.
Jeigu taip būtų elgiamasi, vieną dieną žmonės gali nemaloniai nustebti — pamatę, kad jų turtas apmokestintas gerokai daugiau nei anksčiau. O ši dabar siūloma sistema numato tam tikras išimtis ir lankstumą, atidaro tam tikras sklendes. Pavyzdžiui, kaip jau minėjau, pirmam būstui būtų taikomas mažesnis tarifas, tad žmonės mokėtų mažiau.
Kalbant apie mokesčių tarifus, aš visada nuo pat 2019 metų pasisakiau už progresyvumą – ne pagal pajamų rūšį, o pagal pajamų dydį. Todėl džiaugiuosi, kad pagaliau šią sistemą pavyko įgyvendinti: su ankstesne Vyriausybe tai nepavyko, tačiau su šia Vyriausybe pavyko įgyvendinti progresinę sistemą pagal pajamų dydį. Tai tikrai yra socialinio teisingumo elementas mūsų mokesčių sistemoje.
– Tai nekilnojamo turto tarifas – „grindys“ 100 tūkstančių?
– Kol kas taip, svarstoma apie tai. Manau, kad čia bus dar diskusijų šiuo klausimu. Matau, kad Seimo pirmininkas pateikė dar dosnesnį pasiūlymą, todėl valdančioji koalicija turėtų susitarti tarpusavyje.
Tačiau jau pačioje pradžioje sakiau, kad negalima visai atsisakyti „grindų“ arba nustatyti jas labai žemai. „Grindys“ yra labai svarbios, nes tai tikrai palies šeimas mūsų regionuose, kurios tikrai negali pasigirti esančios finansiškai pasiturinčios.
– Ar nematote rizikos, kad galiausiai ši mokesčių reforma subliukš arba taip išsiplaus, jog jos iš esmės neliks – tik trupiniai? Ir toliau kasmet girdėsime tuos pačius raginimus iš Europos Komisijos bei Tarptautinio valiutos fondo: na, darykite ką nors – didinkite biudžetą.
– Reikia kalbėtis su Europos Komisija – ką ji laiko nekilnojamojo turto mokesčio visuotinumu? Tas įsipareigojimas buvo pateiktas gana abstrakčia forma, todėl interpretavimo įvairovė ir galimų sprendimų spektras čia tikrai platus.
Bet būtent tam ir turime Finansų ministeriją – ji turi palaikyti glaudų ryšį su Europos Komisija ir užtikrinti, kad mūsų pakeitimai būtų vertinami kaip ėjimas teisinga linkme.
Be to, egzistuoja ir kiti, jau mano minėti dalykai, kurie nebūtinai reiškia vien mokesčių didinimą.
Tai, pavyzdžiui, progresyvumas pagal pajamų dydį, neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimas kiekvienam auginamam vaikui – visa tai jau sudaro pagrindą, leidžia kalbėti apie tam tikrą kompleksinį priemonių paketą ir konstatuoti, kad anksčiau ketverius metus tik kalbėjome, bet nieko nepadarėme, o dabar, pirmaisiais naujosios kadencijos metais, nors ir girgždant, nors ir lydint didelei kritikai, darbai yra daromi.
– Pakalbėkime dar apie tą „girgždėjimą“. Pone Prezidente, prieš Seimo rinkimus kėlėte lūkestį dėl centro kairės koalicijos. Centro kairės koalicija ir dirba, tačiau startas, švelniai tariant, nebuvo sklandus.
Viskas prasidėjo nuo Vilijos Blinkevičiūtės pažado kandidatuoti į premjeres sulaužymo. Vėliau koalicijos partneriai, vos nuo pirmos ar antros dienos, ėmė kibirkščiuoti tarpusavyje Seime.
Jūsų žodžiais tariant, gėdingai buvo atmestas prašymas patraukti atsakomybėn socialdemokratų atstovą Dudėną. Ar nenusivylėte tokiu koalicijos darbo startu?
– Ne, nenusivyliau, nes vis dėlto vertinu pagal darbus. Taip, matau dalykų, kurie galėtų būti kitokie – pasitaiko beprasmių mėginimų kovoti su vėjo malūnais.
Ne paslaptis, kad, pavyzdžiui, bandymas vėl grąžinti ant stalo klausimą dėl faktinio vadovo statuso suteikimo Vytautui Landsbergiui yra būtent tokio pobūdžio – dėmesio nukreipimas nuo svarbių dalykų į tai, ką, atrodytų, jau esame išsprendę. Tarsi padėjome tašką, bet kažkam vis norisi tuos klausimus vėl iškelti į dienos šviesą.
Taip, visa to yra, bet per šiuos antraeilius dalykus negalime nepastebėti, kad vis dėlto buvo pajudėta iš vietos tiek mokesčių klausimu, tiek dėl pensijų – tiek dėl kaupiamųjų pensijų fondų lėšų panaudojimo ar grąžinimo žmonėms, sudarant galimybes išsiimti dalį ar net visą sukauptą sumą.
Vėlgi – gal kas nors sakys, kad aš ir vėl užsipuolu buvusią Vyriausybę, bet aš puikiai prisimenu, kad pirmuosius siūlymus dėl galimybės žmonėms panaudoti, pavyzdžiui, iki 25 proc. savo sukauptos pensijų sumos, pateikiau dar 2023 metų antroje pusėje.
Jei manęs atmintis neapgauna, 2024 metų pradžioje buvo pradėta kalbėti, kad reikia atsiklausti Konstitucinio Teismo – ką jis pasakys.
Konstitucinis Teismas pateikė savo verdiktą, ir tik tuomet atsirado lyg ir galimybė spręsti, kaip žmonėms leisti naudotis savo – pabrėžiu, savo, ne kieno nors kito – pinigais.
Tačiau, kaip dažnai būna, artėjant kadencijos pabaigai vis daugiau dėmesio skiriama ne darbams, o rinkimams. Tad šis klausimas buvo atidėtas, nustumtas, ir prie jo teko grįžti jau naujajai valdančiajai koalicijai.
Štai jums ir skirtumas: vienu atveju kalbama, bet nieko nedaroma, kitu – daroma.
– Su Gintautu Palucku jums kol kas lengviau nei buvo su Ingrida Šimonyte?
– Mes tiesiog normaliai kalbamės. Nebemėginame žaisti kažkokio vaikų darželio, kur kažkas užsisklendžia savyje, kažkas kalbasi, dar kažkas – nesikalba.
Psichologiškai taip, – tikrai įmanoma su (šiuo, – 15min) žmogumi kalbėtis normaliai, spręsti klausimus, o ne tiesiog bendrauti per žiniasklaidą.
– Pone Prezidente, Seimas paskyrė jūsų buvusią patarėją Ireną Segalovičienę valstybės kontroliere. Turbūt suprantama, kad nemažai žmonių manys, jog bent kurį laiką ji liks priklausoma nuo Prezidento – savo buvusio viršininko.
Ar nemanote, kad dėl to Valstybės kontrolės sprendimai kurį laiką bus vertinami per tokią prizmę – kaip palankesni Prezidentui? Ar toks sprendimas – siūlyti savo patarėją – nesumenkina žmonių pasitikėjimo tokia nepriklausoma institucija kaip Valstybės kontrolė?
– Ar kas nors šiandien kalba apie Simoną Krėpštą kaip apie žmogų, palankų Nausėdai? Žinote, kas yra Simonas Krėpšta? Jis – Lietuvos banko valdybos narys.
Ar kas nors dabar kalba – gal dar vis kalba – apie Kęstutį Budrį kaip apie „Nausėdos žmogų“ Užsienio reikalų ministerijoje? Gal ir kalbama, bet, turbūt, jau gerokai prislopintai.
Žinote, ką aš supratau per šešerius metus eidamas šias pareigas? Kartais labai pavojinga vadovautis vien kitų žmonių pasiūlymais, rekomendacijomis, nuomonėmis ir panašiai. Geriausia rekomendacija – tai mano paties darbas su tuo žmogumi, mano matymas, ką jis gali, o ko negali.
Irena – tai žmogus, orientuotas į rezultatą. Ji visada tokia buvo. Iš jos grupės, matyt, atėjo daugiausia pasiūlymų – tiek dėl teisėkūros, tiek dėl įstatymų pakeitimų, socialinių priemonių.
Dėl to kai kas iš konservatorių stovyklos ją net praminė „lengvatų karaliene“. Bet tai buvo teisingos lengvatos – orientuotos į labiausiai pažeidžiamus mūsų visuomenės narius. Tai buvo tikras siekis įgyvendinti gerovės valstybės principus. Ir Irena dirbo dėl to neskaičiuodama nei valandų, nei jėgų.
Todėl aš puikiai žinau, ką siūlau į Valstybės kontrolieriaus pareigas. Aš žinau, kad šitas žmogus nepaves. Žinau, kad jis dirbs valstybei, o ne man.
Todėl aš puikiai žinau, ką siūlau į Valstybės kontrolieriaus pareigas. Aš žinau, kad šitas žmogus nepaves. Žinau, kad jis dirbs valstybei, o ne man. Ir man to visiškai pakanka.
– Keletą kartų jau užsiminėte apie konservatorius. Ar jūsų santykis su šia partija pasikeitė, kai jos pirmininku tapo Laurynas Kasčiūnas?
– Pasikeitė. Nes tikrai manau, kad šiuo metu Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) yra naujame kelyje. Taip, jiems reikia ieškoti savo veido, permąstyti tam tikrus dalykus.
Konkrečiai man labai imponuoja naujojo TS–LKD vadovo siekis pagaliau atkreipti dėmesį į regionus, matyti, kad Lietuva – tai ne tik Vilnius, bet visa Lietuva, kartu su savo regionais. Taigi keliauti į regionus, susitikti su žmonėmis, nebijoti tų žmonių.
Yra dalykų, kurie tikrai yra pozityvūs. Ir aš tikrai nenoriu vadovaudamasis galbūt kažkokiomis įtampomis, kurios buvo praeityje, sakyti, kad ne, su šita partija nebendrausiu.
Tikrai galiu bendrauti su visais, kurie nori konstruktyviai dirbti.
– Pone Prezidente, norėčiau paliesti dar vieną aktualią temą ir pakalbėti apie specifinę sritį. Manau, kad metas šiek tiek įvertinti Lietuvos finansinių technologijų sektorių.
Priminsiu kelias istorijas: po 15min žurnalistinio tyrimo pernai teisėsauga ir Lietuvos bankas ėmėsi veiksmų prieš bendrovę „Foxpay“. Šiuo metu kai kurie asmenys yra už grotų.
Praėjusią savaitę 15min su tarptautiniais partneriais paskelbė tyrimą apie kitą žinomą bendrovę – „Bankerą“. Tyrimas apima, kaip buvo vykdomas kripto žetonų platinimas, kaip surinkti pinigai per Vanuatu buvo panaudoti prabangiam nekilnojamajam turtui įsigyti, o pažadai investuotojams nebuvo įgyvendinti.
Aš pats gerai pamenu, kai po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos Lietuvoje kilo ambicija tapti Šiaurės Europos fintech centru. Tuomet buvo kalbama apie rizikas, bet teigta, kad jos bus suvaldytos.
Matydamas šias istorijas ir kitą informaciją, kurią galbūt turite, ar galima konstatuoti, kad Lietuvai nepavyko iki galo suvaldyti tų rizikų, apie kurias buvo perspėta?
– Labai tiksliai pasakėte, kad Lietuva norėjo tapti fintech rojumi, tačiau, kita vertus, reikėjo lygiagrečiai galvoti ir apie tai, kokią priežiūros sistemą gebame pasiūlyti.
Man atrodo, kad pirmas uždavinys užgožė antrąjį. Nuo 2015–2016 metų, tuometinis finansų ministras Šapoka ir Lietuvos banko valdybos narys Jurgilas, buvo tie žmonės, kurie tikrai padėjo daug pastangų, kad Lietuva taptų fintech centru.
Bet bėda atsitiko kitoje vietoje: mes nespėjome nei savo gebėjimais, nei, pagaliau, savo reguliavimu prilygti tam tikslui – pakviesti, kiek įmanoma daugiau fintech'ų į Lietuvą.
Ir čia atsitiko bėda, nes šios šiandieninės bėdos, apie kurias jūs minėjote, iš esmės kilo ne šiandien, o iš tų anų metų.
Ir šitoje vietoje, kaip tik prabilome apie Simoną Krėpštą, o mano vienas iš uždavinių, deleguojant jį į Lietuvos banko valdybą, buvo tai, kad jis tvarkytų priežiūros klausimus, atkreiptų dėmesį į šitą nežabojamą fintech augimą, tačiau tuo pačiu neužgožtų fintech plėtros, bet vis dėlto padėtų išvengti tokių skaudžių pamokų ateityje.
Naujas Lietuvos banko vadovas, ponas Šimkus, taip pat skiria tam reikalingą dėmesį. Todėl tikiuosi, kad dabar tas garvežys yra pastatytas ant tinkamų bėgių, ir tai mums leis pasiekti abiejų tikslų.
Gal kažkas sakys, kad jei nebūtų kontrolės, mums pavyktų pasiekti kur kas daugiau, bet šiuo atveju mums nereikia laukinių Vakarų, nereikia kaubojiškų Vakarų, kur vienas apgaudinėja kitą, o vėliau kenčia šalis ir jos prestižas.
Prarasti prestižą šaliai galima labai greitai, tačiau atstatyti jį bus nepaprastai sunku.
– Jūs pasitikite dabartiniais teisėsaugos ir Lietuvos banko priežiūros veiksmais? Ar jus tenkina, kaip šiuo metu yra reaguojama?
– Aš manau, kad einama teisingu keliu. Kaip ir kiekvienoje institucijoje, yra tikrai nemažai iššūkių, juo labiau, kad finansinis pasaulis labai sparčiai keičiasi.
Turbūt bet kas pasakytų, kad inovacijos dažnai bėga keliais žingsniais priekyje reguliavimo, ir tai yra natūralu, nes reguliavimas reaguoja į tai, kas jau realiai yra atsitikę gyvenime.
Tačiau bėgti reikia – eiti negalima, nes kitaip galima labai atsilikti nuo to, kuris priekyje bėga.
– Šiandien kalbame per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Pabaigoje norėčiau šiek tiek paliesti šiuos tris elementus. Pradžioje – kokią žiniasklaidą, tiek tradicinę, tiek socialinę, vartojate jūs pats?
– Na, dabar daugiausia vis dėlto naudoju internetinę žiniasklaidą. Aš jau net nebežinau, ar galima sakyti „popierinė žiniasklaida“ – tradicinė. Ji jau, ko gero, tampa netgi mažiau vartojama už internetinę žiniasklaidą.
Kartais randu laiko, žinoma, ir televizijai, bet dažniausiai, ko gero, intensyviausiai naudojuosi internetine žiniasklaida.
– O „Facebook“ ar panaršote?
– Atvirai pasakius, šioje vietoje, aš vis dėlto pamatęs ir „Facebook“ privalumus, ir trūkumus per pastaruosius metus, tapau šiek tiek... kaip čia pasakyti... ne tai, kad atsargesnis, bet tiesiog šaltesnis.
– Tai padeda sutaupyti laiko? Galbūt turite patarimų kaip tą padaryti ir kitiems žmonėms?
– Labai ir, ko gero, tiems žmonėms, kurie yra pernelyg prisirišę prie socialinių tinklų, aš gal net ir rekomenduočiau kaip tam tikrą smegenų higienos priemonę – tiesiog pamėginti išgyventi be to kelias dienas.
Ir jeigu pasirodys, kad tai yra visai neblogai, galbūt jie norės tokių poilsio dienų sau paimti daugiau?
– Šiandien taip pat ir Knygos diena. Kokios jūsų paskutinės perskaitytos knygos, kiek randat laiko knygų skaitymui?
– Na, aš tiesą sakant, dabar kartais ir skaitau tiesiog straipsnių rinkinius. Tai yra negrožinės knygos. Dažniausiai tai būna arba kalbotyros, arba knygotyros dalykai.
Kadangi mano kolekcininko aistra niekur neišgaravo, aš vis tiek noriu pasižiūrėti, kas naujo parašyta. Štai dabar visai neseniai perskaičiau Onos Aleknavičienės straipsnį apie naują postilės egzempliorių, kurį įsigijo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Tai nėra tokia jau super retenybė, kadangi tų egzempliorių yra žinoma pasaulyje ir Lietuvoje apie 30, bet kiekvienas naujas egzempliorius yra įdomus tuo, kad jame yra rankraštinių įrašų, ir jie padeda atsekti tos knygos istoriją – kieno rankose ji buvo, kaip ji atsirado tose rankose, o per tai atskleidžiama ir mažosios Lietuvos istorija.
Tai tokie dalykai, kartais jie atrodo mikroistoriniai, bet jie kartais pasako daugiau nei meta istorijos straipsniai.
– Pabaigai, gal toks platesnis klausimas apie žodžio laisvę. Man susidaro įspūdis, kad Vakarai pastaruoju metu sunkiai ieško atsakymų, sunkiai randa balansą tarp, viena vertus, žodžio laisvės, rinkimų laisvės, kas yra demokratijos pamatas, ir, kita vertus, poreikio pažaboti nusikaltėlius, ekstremistus, kad jie nepatektų į valdžią, kad jų idėjos nesklistų.
Konkrečiau – pavyzdžiai, jei kalbėtume praktiškai: ta pati Vokietija, kurią minėjome. Viena iš populiariausių partijų – AfD – Vokietijos paskelbta ekstremistine, galbūt bus iniciatyvų ją uždrausti.
Prancūzijoje, Rumunijoje kai kuriems politikams buvo uždrausta dalyvauti prezidento rinkimuose.
Lietuvoje irgi kyla panašių debatų – vieni sako, kad trūksta žodžio laisvės, kiti – kad, priešingai, vykstant karui labai girdimi prokremlinių balsai Lietuvos viešoje erdvėje.
Jūs pats esate minėjęs viename interviu, kad cituoju: „Negalime penktajai kolonai užleisti komunikacinės erdvės, turime su jais kovoti. Ir kovoti negailestingai.“
Kaip Lietuvoje turėtų atrodyti ta kova ir paieška tų skirtingų vertybių?
– Atkirtis melui – tai atkirtis tam, kas nėra tiesa, tam, kas iškraipo mūsų istoriją, ir tiems naratyvams, kurie dažnai būna užvežti.
Neabejotinai, viena iš naujausių aktualijų yra skandalinga knyga, kurios turbūt niekas neskaitė, bet visi mes jau žinome, kokius Kremliaus naratyvus ji bando propaguoti.
Žiūrint į Rusiją, man atrodo, kad bent šioje srityje jie nepadarė jokios pažangos, palyginti su XIX amžiumi.
Aš savo kolekcijoje turiu XIX a. rusų kalba parašytų knygų, kurios yra rusofiliškos ir bando pagrįsti tą patį – kelia absurdiškas savo tezes keldamos absurdiškas teorijas apie lietuviškus vietovardžius ir upių pavadinimus, nurodydamos juos kaip slaviškos kilmės.
Kartais tai būna juokinga skaityti, tačiau kai kalbame apie visuomenę ir jos toleravimą tokio pobūdžio informacijai, turime stabdyti melo pylimą žmonėms į galvas, nes, pirmiausia, tai yra melas ir su juo turi būti kovojama.
Čia, manyčiau, tolerancija turėtų būti nulinė. Antra, turime kalbėti apie tai, ar mes norime to, ar ne.
Kalbant apie penktąją koloną, man atrodo, kad ši diskusija šiek tiek nuvedė mus į šunkelius, nes pirmiausia reikėtų kalbėti apie penktąją koloną ne valdžios institucijose, o visuomenėje.
Ar mes turime tendencijų, rodančių, kad penktosios kolonos balsas stiprėja?
Neigti penktosios kolonos buvimą būtų tiesiog kvaila, nes, tikriausiai, nėra daug valstybių pasaulyje, kuriose jos nebūtų.
Taip, galbūt yra šalių, kurioms dėl geografinės padėties ar geopolitinės situacijos negresia okupacija, tačiau valstybėse, esančiose šalia nedraugiškų kaimynų, penktosios kolonos fenomenas bus.
Bet jis turi būti identifikuotas, jis turi būti parodytas ir, pirmiausia, turi būti paaiškinta, kuo jis yra ydingas ir kuo jis gresia šalies suverenumui ir nepriklausomybei.
Penktoji kolona Seime ar kitur – tai tik atspindys to, kas vyksta visuomenėje. Mes mėgstame sakyti, kad Seimas yra toks, kokie esame mes, nes mes renkame tokius, kokie esame patys.
Tai, žinoma, kad pažabodami penktosios kolonos fenomeną visuomenėje, mes kartu kovojame ir su jos pasaulėžiūros plitimu valdžios institucijose.
– Kokios tos tendencijos? Jūs gaunate daugiau žvalgybinės informacijos.
– Žinote, kartais sakoma, kad tuos komentarus po Lietuvos istorijai ar valstybingumui svarbiais straipsniais generuoja kažkokie raiteriai ar panašiai, bet jūs juos paskaitykite ir pamatysite – kokie yra tie naratyvai, kaip jie yra atkartojami ir kaip kryptingai bandoma diegti juos į galvas žmonėms. Visi šie naratyvai yra aiškiai išdėstyti. Ten nereikia jokių didelių išradinėjimų, nes viskas yra juodu ant balto.
– Ponas prezidente, ačiū labai už jūsų laiką.
– Ačiū jums.
