Ką daryti, kad rizikos šeimų mažėtų
Pasak jos, jeigu rizikos šeimų skaičius ir toliau augs, nei valstybė, nei organizacijos nebus pajėgios užtikrinti tinkamo vaikų saugumo, todėl pirmiausia reikia atsigręžti į šias šeimas ne tada, kai kažkas įvyko, o užkirsti kelią nelaimei.
Mes siūlome, kad kiekvienas vaikas, kuris auga šeimoje, būtų įvertintas. Tai nebūtinai rizikos šeima.
„Mūsų tikslas grąžinti vaiką į šeimą, o ne atimti iš jos. Todėl mes siūlome, kad kiekvienas vaikas, kuris auga šeimoje, būtų įvertintas. Tai nebūtinai rizikos šeima. Pavyzdžiui, emigracijos atveju, vaikas liko su močiute, bet ji neįgali ir nenuveš vaiko į būrelius. Taip, močiutė jį labai myli, bet vaikas neturi šansų integruotis. Įvertinus vaiko poreikį tampa aišku, kad jam reikia transporto paslaugos arba kitos šeimos, kuri jį pavežiotų. Pagalba šeimai turi būti suteikta iškart, o ne tada, kai kažkas atsitinka.
Įvertinę vaikų poreikius mes žinotume, kokių šeimų turime daugiausia. Vilniuje mūsų komanda dirba maždaug su 160 šeimų, kurios įtrauktos į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Tačiau, kad neatsirastų daugiau šeimų, turėtume įvertinti kiekvieną vaiką ir tada žinotume, kokias problemas turime. Pavyzdžiui, su jaunomis mamomis, kurios neturi įgūdžių, galime pradėti dirbti dar gimdymo namuose ir tuomet neturėsime tokių problemų, kaip peiliais besisklaidantys žmonės ir gilus alkoholizmo liūnas“, – teigė pašnekovė.
Reikia bent tūkstančio profesionalių globėjų
Antras žingsnis – laiku reaguoti. L.Pakalkaitės teigimu, dar nėra visuomenėje įpročio pranešti apie vaiko poreikių pažeidimus. Pavyzdžiui, mama atėjo į darželį pasiimti vaiko išgėrusi arba vaikas atėjo su mėlyne. Turėtų būti iškart skambinama vaiko teisių specialistams, o pastarieji per vienos dienos terminą turėtų reaguoti.
Pasak jos, socialinis darbuotojas neturėtų ištisai vaikščioti pas socialinės rizikos šeimą, o turėtų identifikuoti jos problemas ir kviestis į pagalbą specialistus, priklausomai nuo problemos: priklausomybė, skolos, nediagnozuota psichikos negalia.
Pavyzdžiui, prasiskolinę ir išmesti iš būsto žmonės ar atjungta elektra, šildymas, motina, negaunanti alimentų, nes nėra nustatytas tėvas. Šiais atvejais reikia ir psichologų, ir teisininkų pagalbos. O gal tiesiog reikia mamą su vaiku iškelti iš bendrabučio, kuriame geriama, ar rasti vaikui darželį, nes jis paliekamas kaimynei, kuri jo tinkamai neprižiūri.
„Kai vaikams šeimoje nesaugu, juos dabar veža į krizių centrus, ligonines arba globos namus. Tai vaikui dar didesnė tragedija“, – teigė L.Pakalkaitė.
„SOS vaikų kaimai“ vysto alternatyvą – vadinamuosius inkilus, kuriuose su dviem besikeičiančiomis darbuotojomis šeimos sąlygomis gyvena iki 6 vaikų. Tai ir mokymus praėjusių, ir sutartis su globėjų centrais turinčių profesionalių globėjų tinklas. Šiuo metu Vilniuje jų yra 11, Kaune – 6. Pas tokius globėjus vaikai gali gyventi iki vienerių metų, kol išsispręs tolesnis jų likimas. Artimiausiu metu kaip tik prasidės dar vieni profesionalių globėjų kursai. Organizacijos vadovės skaičiavimais, Lietuvai reikėtų bent tūkstančio tokių globėjų.
Kai vaikams šeimoje nesaugu, juos dabar veža į krizių centrus, ligonines arba globos namus. Tai vaikui dar didesnė tragedija.
Beje, globėjų darbas yra apmokamas. Už tris pasiimtus globoti vaikus globėjas gauna 900 eurų, už du – 600 eurų, už vieną vaiką – 300 eurų, už kūdikį – taip pat 600 eurų. Kiekvienas vaikas, atėjęs į šeimą, gauna vadinamuosius įsikūrimo pinigus – 150 eurų. Vaiko ugdymui ir kitoms reikmėms kas mėnesį skiriama dar 230 eurų ir 100 eurų už būsto, kuriame gyvena, nuomą.
Kiekviena globėjų šeima bendrauja su vadybininku, kuris bent kartą per savaitę susisiekia su šeima. Su globėjais aptariama, kam reikia vaiką ruošti, kokie jo poreikiai, kokio gydymo reikia. Su biologiniais tėvais globėjai nebendrauja, tai daro specialistai.
Vaikai nelankė mokyklos
Viename iš „SOS vaikų kaimai“ minėtų inkilų laikina globėja Reda šiuo metu gyvena su 5 vaikais iš vienos šeimos. Jų amžius – nuo 3 iki 14 metų. Vaikai buvo visiškai neprižiūrimi, nėjo į mokyklą.
Mergaitė atvyko mokėdama vos kelis žodžius, nemokėdama praustis, buvo sutrikusi koordinacija, nes turbūt niekada neišeidavo pasivaikščioti, maistą ne valgė, o rydavo.
„Mūsų tikslas – jei įmanoma, jei tėvai keičiasi, grąžinti vaikus, todėl stengiamės, kad vaikai palaikytų su jais ryšį. Iš pradžių tėvai bendrauja su vaikais čia, namuose. Jei viskas klostosi gerai, išleidžiame pasivaikščioti po kiemą, vėliau – po kaimelį ir pan. Jei vaikas į tėvus reaguoja neigiamai, labai verkia ar įsikabina į darbuotoją, kuriam laikui apribojame susitikimus. Turėjome beveik trejų metukų mergaitę, kuri labai neigiamai reagavo į savo biologinę mamą.
Šiuo atveju mama visiškai nepaisė vaiko poreikių, ignoravo, todėl vos tik ji pasirodydavo, tai būdavo ženklas, kad dabar poreikiai nebus patenkinti. Ši mergaitė dabar globojama kitų žmonių ir padarė didžiulę pažangą. Ji atvyko mokėdama vos kelis žodžius, nemokėdama praustis, buvo sutrikusi koordinacija, nes turbūt niekada neišeidavo pasivaikščioti, maistą ne valgė, o rydavo. Dabar ji visiškai normali, guvi mergaitė“, – teigė globėja.
Pasak jos, Iš 10 vaikų septynis pavyksta grąžinti į šeimą. Likusiems – ieškoma kitos šeimos.
Nėra aiškių kriterijų, kada reikia paimti vaiką
Pasak L.Pakalkaitės, dar viena bėda, kad nėra aiškių kriterijų, kada vaiką paimti iš šeimos.
„Net jei žinome, kad vaiką reikia paimti, tėvai geria, bet mums atvykus jie būna blaivūs, mes turime laukti atvejo, kai jie bus girti. Tai nenormalu. Vaikai iš šeimų turi būti paimami, kaip ir visame pasaulyje, kai jiems gali kilti didelė grėsmė, nelaukiant, kol ji kils. Dabar mes važiuojame pas kokią nors šeimą, kurioje bloga situacija, ir nėra kriterijaus – girtumas turi būti 3,5 promilės ar 2,5 promilės.
Vakarų pasaulyje viskas aišku – atėjo vaikas į darželį su mėlyne, iškart kviečiami specialistai. Vaikas vertinamas, bet negrąžinamas tėvams. O pas mus būna ir taip, kad tėvai sužino, jog pas juos atvažiuoja policija, ir visi išsilaksto po miškus. Ir ką – mes gaudome tuos vaikus po miškus. Natūralu, kad reikėtų atvažiuoti kitą rytą ir paimti vaiką iš mokyklos. Tačiau dabar vaikai pas mus – tarsi įkaitai. Taip yra todėl, kad nėra kriterijų, kokia situacija yra nesaugi. Dėl to prasideda įvairios spekuliacijos, kad būna ir blogiau, ir pan.“, – teigė pašnekovė.
Vilniaus „SOS vaikų kaimo“ direktorius Gedas Batulevičius paantrino, kad pastaruoju metu vaiko paėmimo situacijose vaiko interesai mažai kam rūpi: „Atvykę pareigūnai ar socialiniai darbuotojai stumdosi su tėvais, bando nustatyti girtumą, o vaikas stovi kampe ir žiūri. Kaip jam jaustis? Arba naktį ateina pareigūnas su uniforma, su bananu prie šono ir išneša vaiką. Įsivaizduokite vaiko savijautą – jį neša nepažįstamas dėdė nežinia kur.“
