TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Profsąjungos: urzgia, bet kanda tik viena kitai

Eitynių dalyviai
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr. / Eitynių dalyviai
Šaltinis: 15min
0
A A

Profsąjungų judėjimas Lietuvoje pajudėjo iš mirties taško, tačiau jų įtaką riboja įstatymai bei tarpusavio rietenos.

Pastaraisiais metais piketus, mitingus bei kitas viešas akcijas pamėgusios profsąjungos didesnės įtakos Lietuvos ekonominei ir socialinei politikai gali siekti daugiausia šiais būdais, nes surengti streiką mūsų šalyje yra bene sunkiausia iš visų Europos Sąjungos valstybių.

Trišalės tarybos, kurios reikšmę dažniausiai pabrėžia valdžia kalbėdama apie socialinį dialogą, sprendimai paprastai tėra rekomendacinio pobūdžio – nebent yra pasirašoma kolektyvinė sutartis.

Neseniai pasirašytas Nacionalinis susitarimas taip pat yra tik politinio pobūdžio deklaracija, kurią be teisinių pasekmių gali sulaužyti bet kuri iš pasirašiusių pusių. Negana to, profsąjungų įtakai trukdo nuolatiniai tarpusavio kivirčai. Ar gyvas ir miręs žmogus gali draugauti? Negyvas palaidojamas, o gyvas gyvena toliau. Jei profsąjungos kardinaliai išduoda profsąjungų tikslus, – kaip aš galiu sėdėti su jais? – piktinosi A.Bružas.

Neskuba priimti „pavojingo“ įstatymo

Darbo teisės specialistas N.Kasiliauskas 15min.lt aiškino, kad Lietuvoje įstatymai yra gana palankūs profsąjungų veiklai, joms suteikiama pakankamai galimybių reikšti savo nuomonę, tačiau šiais svertais ne visada pasinaudojama.

Nacionaliniai profsąjungų centrai ne kartą grąsino visuotiniu streiku. Tačiau pagal dabartinius įstatymus jo surengti beveik neįmanoma, nes nėra įstatymo, kuris apibrėžtų visas procedūras. Tokio įstatymo projektas guli Seimo stalčiuose – N.Kasiliauskas įsitikinęs, kad jis dar ilgai nebus priimtas, nes tai valdžiai nebūtų paranku.

Tačiau jis pastebi, kad profsąjungos stiprėja, jaučiamas judėjimas į priekį: „Pirmosios viešos akcijos, kai į viešumą išėjo mokytojai ir pareigūnai, įrodė, kad profsąjungos veikia ir naudojasi suteiktais instrumentais.“

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Nerijus Kasiliauskas
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Nerijus Kasiliauskas

Nesutapo lyderių požiūriai

„Susiskaldymas ir bendros pozicijos neturėjimas bei santykinai mažas narių skaičius. Iš kitos pusės, Prancūzijoje narystė profesinėse sąjungose dar mažesnė, bet ten žmonių požiūris yra kitoks. Jie prisideda prie daromų akcijų, yra aktyvūs ir pilietiški. Jei aplinkiniai nereaguoja, pati savaime profsąjunga nieko nepadarys“, – profsąjungų silpnumo priežastis vardijo N.Kasiliauskas.

Pagrindiniai nesutarimai tarp profesinių sąjungų prasidėjo prieš kelerius metus, kai iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) išstojo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjunga su Aleksu Bružu priešakyje.

Priežastis abi pusės nurodo skirtingas: pasak LPSK vadovo A.Černiausko, A.Bružas išėjo dėl asmeninių ambicijų ir dėl to, kad dėl finansinių sunkumų jam pardavus „švietimiečių“ būstinę LPSK jų veiklai nesuteikė kitų patalpų, baimindamiesi, jog bus netekta ir šių.

Vadina parsidavėliais

Tuo tarpu A.Bružas aplink save telkia „nepriklausomas“ profesines sąjungas ir kiekviena proga žeria kritiką pastarajai organizacijai ir Lietuvos darbo federacijai (LDF) bei „Solidarumui“ – visiems nacionaliniams profesinių sąjungų susivienijimams.

Juos jis kaltina parsidavimu valdžiai bei partijoms, neatstovaujant darbuotojų interesams, vadina kišeninėmis profsąjungomis.

„Ar gyvas ir miręs žmogus  gali draugauti? Negyvas palaidojamas, o gyvas gyvena toliau. Jei profsąjungos kardinaliai išduoda profsąjungų tikslus, kaip aš galiu sėdėti su jais? Mums net neleidžiama piketuoti, blokuojami mūsų sprendimai. Kai mokytojai piketavo, centrai uždraudė savo nariams eiti ir mus palaikyti”, – nuoskaudas liejo A.Bružas.

Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Aleksas Bružas
Andriaus Ufarto/BFL nuotr./Aleksas Bružas

Nedeleguoja narių į Trišalę tarybą

Dėl profsąjungų nesutarimų Trišalėje taryboje dirbančiųjų interesams šiuo metu atstovauja mažiau nei trečdalis narių – joje profsąjungos turi tik 5 balsus, o Vyriausybės ir darbdavių atstovai – po 7.

Šie 5 balsai priklauso trims nacionaliniams susivienijimams, kurių iniciatyva Trišalė taryba ir buvo įkurta. Dar viena vieta skirta „nepriklausomoms” profesinėms sąjungoms, tačiau šios iki šiol nesusitaria, ką deleguoti. Paskutinė vieta rotacijos principu turėtų atitekti rajoninių trišalių tarybų atstovui.

A.Bružas nesiveržia į Trišalę tarybą ir  įsitikinęs, kad ji nėra veiksminga – esą ten kuriai nors grupei sunku daryti įtaką, nes kitos dvi šalys turi veto teisę. „Kad pasiektų susitarimą, priimama galybė kompromisų ir sudarkoma visa sistema“, – teigė A.Bružas.

Jam prieštarauja LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas ir tikina, kad būtent kompromiso siekimas yra pagrindinis Trišalės tarybos siekis.

Piktinasi dėl padėtų parašų

Praėjusią savaitę pasirašytą Nacionalinį susitarimą taip pat skaldo profsąjungininkų bendruomenę.

„Nacionalinis susitarimas – politinis dokumentas. O profsąjungos negali būti politinės, jos turi ginti socialinius ir ekonominius darbuotojų interesus”, – aiškino A.Bružas. Pasak jo, nacionaliniai profsąjungų susivienijimai parsidavė už tai, kad gautų pinigų iš biudžeto.

Esą Nacionalinio susitarimo pasirašymas dar labiau apriboja profsąjungų veiksmus: padėti parašai reiškia pritarimą vykdomai politikai, todėl „nebus galima streikuoti ir piketuoti tuo metu, kai paskutines kelnes nuo žmonių velka“.

A.Černiauskas aiškina, kad piketams ir mitingams dar tikrai ne pabaiga – esą Vyriausybė pripažįsta, kad piketai yra tam tikra socialinio dialogo forma, todėl jos jie neatsisakysiantys. Susiskaldymas ir bendros pozicijos neturėjimas bei santykinai mažas narių skaičius, – pagrindines profsąjungų silpnumo priežastis įžvelgia N.Kasiliauskas. 

Gavęs finansavimą nurimtų?

A.Bružo minimas finansavimas – tai Socialinio dialogo stiprinimo programa, kurios esmė stiprinti trišalį bendradarbiavimą regionuose kuriant koordinacinius centrus, organizuojant seminarus ir panašiai. 2007–2011 metais vykstančios programos asignavimų valdytoja – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, o ją administruoja Trišalė taryba.

Programos lėšos turėjo būti skiriamos visoms trims šalims: Vyriausybei, darbdavių bei profesinių sąjungų susivienijimams. Tačiau Vyriausybė, kaip asignavimų skyrėja, atsisakė jas gauti, o darbdavių susivienijimai taip pat pareiškė nepretenduosiantys į pinigus. 2008-aisiais šiai programai buvo skirta 1,7 mln. Lt, o šiemet – 1,45 mln. Lt.

Pasak Trišalės tarybos sekretoriaus Mindaugo Kuraičio, jei gautų dalį finansavimo, nacionaliniams susivienijimams nepriklausančios profesinės sąjungos tikriausiai nebekritikuotų Trišalės tarybos dėl prasto atstovavimo darbuotojų interesams.

„Mes nenorime įsipareigoti Vyriausybei. Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako“, – kad siekia finansavimo, iškart paneigė A.Bružas. Pasak jo, LPSK yra priklausoma nuo socialdemokratų, o LDF šoka pagal konservatorių dūdelę.

Teigia perlipantys partijų principus

„Esame pasirašę sutartį su socialdemokratais, per rinkimus rėmėme Algirdą Sysą, mes to niekada neneigėme, bet vis tiek liekame nepriklausomi. Buvo protestų valdant socialdemokratams, yra protestų ir valdant konservatoriams – mes perlipame partinę priklausomybę ir priimame sprendimus, svarbius dirbantiesiems“, – aiškino LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Artūras Černiauskas
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Artūras Černiauskas

„Neslepiame ir to, kad pasinaudodami Socialinės partnerystės stiprinimo programos lėšomis sustiprinome savo centrus regionuose, kad šie geriau atsilaikytų prieš darbdavius, suvienijome ten esančias profsąjungas. Tačiau Lietuvos nacionalinė profesinių sąjungų konfederacija turi tiek narių, kad gali laisvai išgyventi iš nario mokesčio: praėjusiais metais neišnaudojome kelių tūkstančių litų, gautų iš šio mokesčio“, – tęsė A.Černiauskas.

Jis akcentavo, kad ši programa buvo patvirtina ne dabartinės Vyriausybės, o socialdemokratų.

Idealas – Skandinavijos profesinės sąjungos

Tiek A.Bružas, tiek A.Černiauskas sutaria vienu klausimu: kol žmonės nesupras, kad tik vieni su kitais susijungę jie gali būti atstovaujami daug geriau ir turėti geresnes pozicijas, tol jungimasis į profesines sąjungas nebus masinis reiškinys.

Pasak A.Černiausko, lietuviams reikėtų lygiuotis į Skandinavijos valstybes. Jose profsąjungos dalyvauja valdant nedarbo ar ligos pašalpų fondus. Todėl ir dirbančiųjų požiūris į profesines sąjungas yra visai kitas nei Lietuvoje: jie noriai į jas stoja, žinodami, kad būdami nariai gaus šiokių tokių privilegijų.

Profesinės sąjungos Lietuvoje vienija apie 15 proc. darbuotojų, tuo tarpu Skandinavijos šalyse joms priklauso 80–90 proc., o Prancūzijoje – 8 proc. darbuotojų.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min