Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Provincija: Šiauliai tarp miesto ir kaimo

Muziejų naktis Chaimo Frenkelio viloje ir parke Šiauliuose
Rolando Parafinavičiaus nuotr. / Muziejų naktis Chaimo Frenkelio viloje ir parke Šiauliuose
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
A A

Dienraštis „Šiaulių naujienos“ tęsia straipsnių ciklą, skirtą Šiauliams. Per pastaruosius keletą metų miestas jaučia gyventojų mažėjimo pasekmes – jaunimas išvyksta į sostinę arba emigruoja į užsienio šalis, lieka tik vyresnio amžiaus šiauliečiai. Ar Šiauliai – vis dar vienas iš šalies didmiesčių, o gal tik provincija, kaip neretai mėgsta pabrėžti sostinės gyventojai.

Vienareikšmio apibrėžimo nėra

Šiaulių miesto garbės pilietis menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus teigia, kad vienareikšmiai apibrėžti provincialumo neįmanoma. Pasak profesoriaus, Šiauliai kadaise buvo žinomi visoje Europoje ir garsėjo kaip pramonės miestas, gal net šalies pramonės centras. Šiaulių gimnazija išugdė daugiausia 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų.

„Tai yra geografinė sąvoka. Kultūrinė, pramoninė, tai žiūrint nuo situacijos. Iš pramoninės pusės žiūrint, Šiauliai niekada nebuvo provincija. Kaip kuriais atvejais gal net ir centras buvo. Carinės okupacijos metais Lietuvoje garsėjo savo pramone. Ch. Frenkelio rūmai buvo žinomi visoje Europoje“, – pažymi V.Rimkus.

„Kultūrine prasme tarpukario Lietuvoje, o ypač carinės okupacijos metu, niekaip nepasakysi, kad Šiauliai buvo provincija. Šiaulių gimnazija buvo aukšto lygio ir davė Lietuvai daugiau nei Vilniaus ir Kauno gimnazijos“, – sako V. Rimkus.

Kultūra ir švietimas

Vadimo Simutkino nuotr./Šiaulių garbės pilietis profesorius Vytenis Rimkus sako, kad Šiaulius apkaltinti provincialumu vienareikšmiškai negalima – kaip pramonės miestas Šiauliai anksčiau garsėjo visoje Europoje.
Vadimo Simutkino nuotr./Šiaulių garbės pilietis profesorius Vytenis Rimkus sako, kad Šiaulius apkaltinti provincialumu vienareikšmiškai negalima – kaip pramonės miestas Šiauliai anksčiau garsėjo visoje Europoje.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, profesorius V.Rimkus pripažįsta, kad yra tam tikrų provincialumo požymių. „Šiuo metu iš dalies yra tam tikras veiklos pobūdis į provincialumą. Provincijos taškai, jie stengiasi sukurti savo nepriklausomą aplinką visose vietose. Ryšiai su užsieniu, įmonės, mokslo įstaigos be Vilniaus – yra tokių ryšių“, – teigia V.Rimkus.

„Šiauliuose eina literatūrinis žurnalas „Varpai“, galima sakyti, vienintelis toks visoje Lietuvoje. Yra žurnalas „Metai“ (mėnesinis žurnalas, kurį leidžia Lietuvos rašytojų sąjunga Vilniuje, – aut. pastaba), jis kito pobūdžio. „Varpus“ perėmė vokiečių okupacijos metais, kai Šiauliai kultūriniu centru buvo tapę, kadangi vokiečiai Vilnių ir Kauną buvo prispaudę“, – primena V.Rimkus.

Pasak profesoriaus, nereikėtų užmiršti ir aukštosios mokyklos, kuri sovietinės okupacijos metais buvo reikšminga bei nebijojo būti kitokia nei sostinės universitetas. „Sovietmečiu Šiaulių pedagoginis institutas kažkuria prasme kai ką priimdavo iš Vilniaus, kas ten nepraeidavo, o čia praeidavo. Juk kai Klaipėdoje reikėjo aukštąją mokyklą steigti, Vilnius špygą parodė. Šiaulių institutas buvo per pusę skeltas ir faktiškai Klaipėdoje buvo Šiaulių instituto filialas. Tai tokių dalykų daug“, – tikina pašnekovas.

Terminas priklauso nuo situacijos

Šiuo metu iš dalies yra tam tikras veiklos pobūdis į provincialumą. Provincijos taškai, jie stengiasi sukurti savo nepriklausomą aplinką visose vietose. Ryšiai su užsieniu, įmonės, mokslo įstaigos be Vilniaus – yra tokių ryšių, – teigia V.Rimkus.

„Terminas provincialumas turi daug reikšmių ir priklauso nuo situacijos“, – sako profesorius ir pateikia kiek kitokį pavyzdį per kitą visuomenėje, ypač vyresnės kartos žmonėms, žinomą terminą.

„Yra kitas terminas – „kolaborantas“. Kas tai yra? Tik dabar pradedama sakyti, kad tikras kolaborantas yra profesionalas vagis. Sovietmečiu visi iki vieno buvo kolaborantai, išskyrus partizanus, kurie žuvo, kovojo, nesiregistravo, nėjo į lagerius, kadangi ten priverstas dirbti valdžiai“, – sako V.Rimkus.

„Kolaboravimo laipsnį reikia apibrėžti. Kurie įėjo į valdžios struktūras ir kenkė Lietuvai, tai jau kolaborantai. Bet jeigu jie ėjo į valdžios struktūras ir gelbėjo Lietuvą? Kur ta riba? Terminologiniai dalykai“, – sąvokų ir terminų neapibrėžtumą aiškina profesorius.

Reikia nustatyti mastelį

Šiaulių miesto patriotas Vilius Puronas sako, kad provincija yra sveikiausia tautos dalis, iš kurios tauta vis atgimsta, o provincija turi savo ir privalumų, ir trūkumų. Pasak pašnekovo, reikia nusistatyti mastelį, pagal kurį bus žiūrima.

„Žemė – yra visatos provincija. Pasaulyje Europos provincija nepavadinčiau. Bet mes, Lietuvėlė, esame Europos provincija. Palyginti su Vilniumi, mes esame provincija. Ir buvome. Jei pasakome, kad Šiauliai – pasaulio centras, esame taip pat teisūs. Pirmiausia nereikia užmiršti, kad provincija yra sveikiausia tautos dalis, nes iš jos visada atgimsta tauta. Tai yra taisyklė, kuri niekada neturėjo išimčių. Žinodamas savo mastelį, nesvarbu, kas būsi – ar vilnietis, ar šiaulietis, ar kuršėniškis, tu niekada nekelsi tokio klausimo. Todėl, kad tu žinai, kas esi toje mozaikoje, kur kiekvienas taškelis yra brangus“, – mano V.Puronas.

Epochos iššūkiai

Vadimo Simulkino nuotr./Šiaulių patriotasVilius Puronas mano, kad provincija turi ir privalumų, ir trūkumų.
Vadimo Simulkino nuotr./Šiaulių patriotasVilius Puronas mano, kad provincija turi ir privalumų, ir trūkumų.

Pasak V.Purono, turi praeiti pusė amžiaus, kad būtų galima įvardyti tam tikrus įvykius ar laikmetį. „Mums ar kitai kartai labai sunku įvertinti tą ar kitą laiką, kol nepraėjo bent pusė šimto metų. Tik tada pasimato, kad mes sukūrėme tą produktą, kuris toje mozaikoje yra neatsiejama dalis“, – sako V.Puronas.

„Nesvarbu, ką šnekėsime – ar kad Šiauliai yra pramonės miestas ir turime skirtingą vibravimą, ar kad Šiauliai – vadovėlių ir atgimimo miestas, po Pirmojo pasaulinio karo laikinoji sostinė buvo, ką po to Kaunas perėmė. Tie švyturiai, kaip J.Murka ir L.Jakavičius, P.Bugailiškis ir kiti“, – pastebi pašnekovas.

„Ir jeigu mes naudojame žodį „provincija“ paniekinimo principu, galiu taip pat sutikti, nes kiekviena epocha turi savo išimtį, iššūkį, ne visuomet tos epochos žmonėms suvokiamą. Lietuva buvo Tarybų Sąjungos provincija, kada pradėjo ją griauti. 1990-aisiais ir subyrėjo viena šeštoji pasaulio dalis“, – teigia V.Puronas.

Visuomenė pūva?

Šiauliuose mažėja gyventojų, iš sostinės nemažai priekaištų sulaukia tiek aukštoji mokykla, tiek kultūros darbuotojai. Mažėja kultūros renginius lankančiųjų žmonių. V.Purono nuomone, visuomenėje įsimetęs puvėsis, kai valdančiosiose struktūrose susikuria klanai ar šeimos, kurioms svarbu išgyventi, gauti algą, bet nedirbti miesto ar valstybės labui. O tai veda į provincialumą.

Susikuria šeimos, klanai, kuriems svarbu pragyventi, algą gauti, save apsiginti, bet ne dėl Lietuvos. Šios epochos savybė gimdo sekančio puvėsio pradą, kurį galima pavadinti provincialumu, – mano V.Puronas.

„Susikuria šeimos, klanai, kuriems svarbu pragyventi, algą gauti, save apsiginti, bet ne dėl Lietuvos. Šios epochos savybė gimdo sekančio puvėsio pradą, kurį galima pavadinti provincialumu. Atsiranda pavydas, plepalai, tarpusavyje vienas ant kito pila. Sumažėjo parodų lankymas, domėjimasis. Pamatysime, kad algą gaunančiųjų yra daug, o atsakomybę nešančiųjų nėra. Plepalus perinčiųjų žmonių daug, bet pasigilinus į plepalus, tai vidutinybės, įspraustos į kampą, inkštimas“, – mano V.Puronas.

Drąsa ir idėjos

Kaip ir profesorius V.Rimkus, V.Puronas taip pat atkreipia dėmesį į Šiaulių istoriją – grafai Zubovai organizavo pirmąsias žemės pasiekimų parodas, o Ch. Frenkelis buvo perėmęs odų pramonę Carinėje Rusijoje. Visuomenėje pats V.Puronas žinomas kaip didmiesčio centrinės gatvės perdarymo į pėsčiųjų bulvarą idėjos autorius. Ši idėja buvo drąsus sprendimas sovietmečiu. Bet V.Puronas sako, kad daugiau drąsos reikėjo tuometiniams miesto vadovams.

„Galiu paminėti mūsų bulvarą, su kuriuo ne mano vardas turėtų būti siejamas, bet daugiau to miesto vadovų pilietinė drąsa ir supratimas, kad po mūsų turi likti mūsų. Provincija turi gerą savybę, kad mes esame viena šeima. Sostinėje tarp daugybės žmonių gali pasiklysti. Čia mes esame labiau apnuoginti, todėl būti sąžiningiems yra lengviau“, – tikina V.Puronas.

Vienas iš provincijos privalumų, pasak V.Purono, yra tai, kad visi vienas kitą pažįsta asmeniškai, todėl miesto labui būna lengviau sutarti ir dirbti. Daugybę įvairių idėjų su miesto pramonininkais įgyvendinęs V.Puronas teigia, kad to nelabai būtų galėjęs pasiekti sostinėje.

„Man lengva dirbti su pramonininkais, nes vienas kitą asmeniškai pažįstame, todėl lengva padaryti kažką įdomaus, ko kiti miestai negali. Didžiausias šokoladinis kiaušinis, kažkada didžiausias zuikis čia buvo iškeptas, didžiausia lapė“, – sako V.Puronas.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min