– Kokie buvo tie siūlymai?
– Jeigu kalbame apie savižudybių prevenciją, tai buvo trys siūlymai. Pirma, kad kiekvienas žmogus, kuris mėgina nusižudyti, gautų trumpalaikę psichologinę pagalbą, nes šiuo metu tai nėra užtikrinama – kai kurie gauna, kai kurie ne. Antras siūlymas – prieinama emocinė parama skambinant telefonu. Dabar ji nėra prieinama pakankamai. Mūsų linijoje savanoriai pajėgia atsiliepti į maždaug vieną iš keturių, penkių skambučių. Trečias siūlymas – kad būtų apmokomi visos Lietuvos seniūnijų darbuotojai kaip atpažinti savižudybių riziką ir ką tuo metu daryti. Mes tai išbandėme Kupiškio rajone ir tai tikrai neblogai suveikė. Nes būtent kaimuose, rajonuose savižudybių skaičius yra didžiausias. Ir galima daug labiau padėti, kai žmonės vieni kitus pažįsta, atpažįsta riziką ir gali greitai reaguoti – nukreipti pas psichologą, informuoti artimuosius ar tiesiog pasikalbėti su tuo žmogumi.
– Yra įkurtas atskiras Savižudybių prevencijos skyrius prie Psichikos sveikatos centro. Ką jis veikia?
– Manau, kad Sveikatos apsaugos ministerija per Psichikos sveikatos centrą turėtų sudaryti strategiją ir tų labai konkrečių veiksmų planą. Duoti labai konkrečias užduotis tam atsiradusiam savižudybių prevencijos biurui. Pavyzdžiui, pagal labai konkrečius rodiklius vertinti biuro veiklą: kiek žmonių kreipėsi, ar jie patenkinti suteikta pagalba, kiek žmonių kreipėsi pakartotinai. Reikia daryti tai, ką versle žmonės jau labai seniai gerai išmoko – jeigu nori kažko pasiekti, turi stebėti kaip tau sekasi. Dabar, kai aš girdžiu apie savižudybių prevencijos biuro tikslus: rinkti informaciją, ją analizuoti ir koordinuoti veiklą, tai aš suprantu, kad mes po dešimties to „rinkimo, analizavimo ir koordinavimo“ metų vis dar negalėsime pasakyti, ar pakankamai surinkom, ar pakankamai išanalizavom.
– Arūnai, kokios jums išvados peršasi klausant kolegų?
Žmonės nusivylę, jie niekuo nebepasitiki, jie nepasitiki politikais, partijomis. Vyrauja bendra nusivylimo nuotaika.
– Aš nesu profesionalas šios srities, bet aš turiu nuomonę, kodėl tie skaičiai tokie pasidarė – nes niekas nesikeičia. Mes pradėjome buksuoti, buksuoja visa valstybė. Žmonės nusivylę, jie niekuo nebepasitiki, jie nepasitiki politikais, partijomis. Vyrauja bendra nusivylimo nuotaika. Kiek pavyzdžių nuolat matome ar skaitome, kai, pavyzdžiui, žmogus su 22 mln. lieka sausas – gryni pinigai, o buhalterė „išprotėjusi“. Žmonės mato, kad dažnai yra taikomi dvigubi standartai, ir tai liūdina. Tai skatina nusivylimą.
– Profesore, yra tiesos tame, ką sako A.Sakalauskas? Savižudybių skaičius priklauso nuo bendros visuomenės nuotaikos?
– A.Sakalauskas: Taip, ir tai ypač aktualu Baltijos šalyse. Kitose šalyse dažnai svarbūs kiti rodikliai, tačiau Baltijos šalims būtent bendra atmosfera, nuotaika ir gyvenimo kokybė turi didžiausios įtakos. Ryškiausias savižudybių rodiklio kritimas Baltijos šalyse buvo tuomet, kai prasidėjo Sąjūdis, pertvarka. Tie žemi rodikliai laikėsi kelerius metus. Ir tie sumažėję rodikliai po įstojimo į ES dar kartą rodo, kad savižudybių skaičius priklauso nuo bendros atmosferos visuomenėje. Manau, problema pagrindinė yra ta, kad niekam iš tiesų nerūpi. Kad ir tie trys Pauliaus Skruibio pasiūlymai. Niekas nesako, kad jie yra patys teisingiausi, bet mes niekada nesėdome ir nesitarėme: toks modelis galimas ir toks galimas – kokį išsirinksim? Tikro susirūpinimo nėra, todėl ir sistemingo darbo nėra.
P.Skruibis: Aš tikrai tikiu ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad savižudybių situaciją galime pakeisti. Manau, mes tiesiog turime nepaleisti tos minties, kad tai įmanoma padaryti. Ir ne tik įmanoma – mes turime tai padaryti, o ne pasinerti į bejėgiškumą. Tik tikrai ne taip, kaip darome dabar – to neužtenka.
