Psichologė tikino, kad po įvykio dar sekmadienį įvyko susitikimas su savivaldybės ir mokyklos atstovais ir jau jame rekomenduota mokyklai ugdymo procesą organizuoti be trukdžių, nepaisant to, kad pirmadienio ryte buvo planuotos mergaitės laidotuvės.
J.Norkienė pastebėjo, kad situacija buvo neeilinė, nes kapinės ir bažnyčia matyti pro mokyklos langus.
Tiesa, kaip teigė psichologė, šiemet pirmą kartą sutapo, kad laidotuvės vyko pamokų metu. Kartu tai buvo pirmas kartas, kai J.Norkienė sulaukė pasipriešinimo.
Žmonės buvo įsiutę, įpykę, nes mes su vadove buvome apkalbėję, kad turės ugdymo procesas vykti įprasta tvarka.
„Tai buvo pirmas atvejis, kai bendruomenė visiškai pasipriešino gauti pagalbą. (...) Aš trečią kartą dirbau su šia bendruomene, ji yra pažįstama, bet mums bekalbant tarnyboje iškilo pasipriešinimas. Pasipriešinimo priežastis buvo dalyvavimas laidotuvėse. Čia esminis dalykas – įvyko lūžis, kad buvo sudrumsta nusistovėjusi tvarka, kuri labai žalinga ir ydinga, tai dalyvavimas laidotuvėse“, – kalbėjo psichologė.
Pasak jos, toks pasipriešinimas jai buvo pirmasis, nors yra dirbusi su penkiolika savižudybių.
Anot jos, mokytojai ėmė piktintis, kad jiems teks vesti pamokas tuo metu, kai už lango vyks atsisveikinimas su moksleive.
„Žmonės buvo įsiutę, įpykę, nes mes su vadove buvome apkalbėję, kad turės ugdymo procesas vykti įprasta tvarka. Tikėtina, kad iš to galėjo kilti pasipriešinimas. Mokytojai vieni buvo labai įpykę, kad jie negalės palikti pamokų ir išeiti, kiti buvo labai pažeisti tiesiogiai“, – dėstė J.Norkienė.
„Rytinio pokalbio metu, kai mes paprašėme, kad kas nors perskaitytų pranešimus mokiniams, buvo mokytojų, kurie atsisakė. Viena mokytoja išrėkė tai, kad vaikai neis jokios pagalbos ir niekam jokios pagalbos nereikia. Šita situacija susiklostė dėl to, kad mokytojai netinkamai reagavo į pačią situaciją. Taip, tai labai skausminga patirtis ir bendruomenė turi ilgą patirtį, bet apie pagalbos teikimą ten net negalėjo eiti kalba“, – tęsė ji.
Laidotuvės – tik šeimos reikalas?
Psichologė pripažino išvakarėse pati nerekomendavusi mokytojams dalyvauti ir patarusi vaikams neleisti dalyvauti atsisveikinime, nes esą mirtis ir savižudybė yra skirtingi dalykai ir pastaruoju atveju laidotuvės turi būti tik šeimos reikalas.
„Savižudybė ir natūrali mirtis neša visiškai kitokį psichologinį atspalvį. Tiek bendruomenei, tiek mokytojams. Mes, kaip pedagogai, turime turėti savo požiūrį į savižudybę. Tai nėra tas pats. Laidotuvės yra šeimos reikalas. Mes jau kalbėjome, kad vaikų negalima priversti nedalyvauti to klasioko laidotuvėse, bet mes, mokytojai, turime formuoti požiūrį į savižudybę“, – kalbėjo psichologė.
J.Norkienė tikino, kad jos pasakymas buvo tik rekomendacija, tačiau Sangrūdos mokyklos direktorė Vida Šalčiuvienė sakė aiškiai supratusi, kad tai buvo ne patarimas, o griežtas draudimas.
Ji pripažino klausiusi psichologės nurodymų ir net atsisakiusi leisti organizuoti nusižudžiusios merginos bendraklasiams pavėžėjimą mokykliniu autobusu, nors to norėjo ir abiturientai ir dvi mokytojos, kurių vaikai mokosi dvyliktoje klasėje.
Psichologė J.Norkienė aiškino dalyvauti nusižudžiusių asmenų laidotuvėse mokyklų bendruomenėms nerekomenduojanti, nes taip numato Švietimo ir mokslo ministerijos parengtos taisyklės.
Tačiau komisijos posėdyje dalyvavusi Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė paneigė, kad kokios nors rekomendacijos draustų gedėti ar dalyvauti laidotuvėse.
Kita vertus, ji pripažino, kad šios rekomendacijos nėra atnaujintos nuo 2009–ųjų ir jas vertėtų taisyti. Seimo komisija nutarė kreiptis, kad tai ir būtų padaryta ir naujos rekomendacijos, kuriose turėtų būti aiškiai sudėliotas planas, kaip reaguoti į krizes, kuo greičiau pasiektų mokyklas.
Nelaimės kartojasi
Šiemet balandžio 1 dieną toje pačioje mokykloje nusižudžius dar vienam tos pačios klasės abiturientui Sangrūdos gimnazijos vadovybė, padedant savivaldybės administracijai, psichologinės pagalbos jau ieškojo ne Marijampolės savivaldybės pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, o „Krizių įveikimo centre“. Iš Vilniaus atvykę psichologai, pasak direktorės, elgėsi visiškai kitaip ir kur kas labiau padėjo.
„Net pajutome palengvėjimą“, – pripažino direktorė.
Sangrūdos gimnazijos Direktorė V.Šalčiuvienė pripažino, kad per dešimtmetį nusižudė trys šios mokyklos moksleiviai ir vienas mokytojas, todėl ši tema gimnazijai yra labai skaudi ir stengiamasi daryti viską, kad ateityje to būtų išvengta.
Direktorė pripažino, kad po pastarųjų dviejų šių metų atvejų, kai nusižudė du tos pačios klasės moksleiviai, buvo bandoma ieškoti ryšio tarp jų istorijų, ieškoti mokyklos klaidų.
Deja, direktorė pripažino, kad atpažinti tokias situacijas turbūt būtų neįmanoma ir dabar.
„Bijau pasakyti, kad ne. Neatpažintume mes, nes išties abu mokiniai buvo labai gerai įsigyvenę į kolektyvą, labai gerai priimti mokykos, buvo geri mokiniai, veiklūs. Juos siejo vienas dalykas, kad abu buvo truputį uždaroki, na, „neišsitaškantys“ ta gerąja prasme, emocine prasme. Nereikšdavo nei gerų, nei blogų emocijų. Šypsena būdavo, bendravimas būdavo“, – kalbėjo direktorė.
Taip pat, pasak jos, abu nusižudžiusius vaikus siejo tai, kad jie abu augo su patėviais ir abu po aštuonis kartus nesėkmingai laikė vairavimo egzaminus.
„Aišku, tai ne priežastis, tai gal viena iš priežasčių, kuri prisidėjo, galbūt pagilino krizę. (...) Gal tai buvo depresijos forma. Iš kur ji, kaip? Galiu tik prielaidas daryti. Konstatuoti kažko negalima, negalima šitaip“, – kalbėjo ji.
Šiuo metu mokykloje toliau dirba „Krizių įveikimo centras“, bendruomenei teikiama psichologinė pagalba, mokykloje taip pat dirba psichologas.
Psichologus pakvietė tik po mokytojo nusižudymo
Kitaip į besikartojančias savižudybes reaguoja Panevėžio profesinio rengimo centras, kur per trejus metus nusižudė keturi mokiniai ir vienas darbuotojas.
Šio centro vadovas tikino, kad įvykius lemia moksleivių gyvenimo aplinkybės.
„Mokiniai, kurie įvykdė sau nuosprendį, yra ne panevėžiečiai. Gyvena rajonuose, išvykę į namus tai įvykdė. Dauguma po savaitgalių. Vienas – vasaros atostogų metu“, – teigė Bronius Sadula.
Pasak jo, mokykla tegalėjo konstatuoti moksleivių mirtis, bet daugiau nieko padaryti negalėjo, nes tyrimais užsiėmė policija, ekspertai.
Tik po šiemet įvykusios mokytojo savižudybės Panevėžio profesinio rengimo centras ėmė domėtis psichologine pagalba. Kol mėnesį buvo derinamas psichologų atvykimas, nusižudė dar vienas centro moksleivis.
„Manau, kad tas problemas sprendžiame gana profilaktinėmis priemonėmis, įvairių renginių aibė. Mes esame dideli, pastebimi visame mieste ir regione. Gal kažką ir vietiniam lygmenyje pražiūrime, bet ne tiek, kiek buvome apšmeižti spaudos, kad slapukaujame, kažką slepiame“, – teigė direktorius.
Nuo šiol Panevėžio savivaldybė padės centrui užtikrinti nuolatinę profesionalią psichologinę pagalbą, nes iki šiol, skirtingai nei bendrojo lavinimo mokyklos, profesinės mokyklos net neturėdavo į ką kreiptis, jų pedagogams nebuvo suteikiami psichologijos mokymai.
Savižudybių ir smurto prevencijos komisija po posėdžio nutarė kreiptis į Švietimo ir mokslo ministeriją ir susitarti, ar nereikėtų nustatyti griežtos tvarkos, kaip ugdymo įstaigos turi elgtis po savižudybės, kam ir per kiek laiko privalo apie tai pranešti, ką privalo daryti toliau. Neatmetama, kad tai galėtų būti reglamentuota ir įstatymu. Be to, komisija svarstė, kad aplinkos tyrimą švietimo įstaigoje visada turėtų atlikti specialistai iš šalies.
