TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

R.Doveika: tam tikra ideologija ir šiandien skverbiasi į mūsų sąmonę

Ričardas Doveika
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Ričardas Doveika
Šaltinis: Lrt.lt
13
A A

Holokaustas – viena iš sunkiausių temų Lietuvai, jei ne pati sunkiausia. Todėl Lietuva turi ir kitą datą, kai pagerbia per holokaustą žuvusius žydus.

Rugsėjo 23-oji minima kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Taip yra pagerbiamos 1943-ųjų Vilniaus geto likvidavimo aukos. Iš viso Lietuvoje buvo nužudyta beveik 200 tūkst. žydų, todėl šiandien svarbu ne tik suprasti, kad tai buvo nusikaltimas, užjausti aukas, bet ir žinoti, kad nesame priešai vieni kitiems.

Išlikti oriems tarp dviejų pasirinkimų – amžinos aukos ir amžino budelio – sunkus kelias, gal ne toks tiesus, gal su paklydimais, galop gal nevisiems įveikiamas. Tačiau, kaip sako kunigas Ričardas Doveika, svarbu turėti supratimą, kad esu nekaltas, užuojautos tam, kuris buvo priverstas tai padaryti ir troškimą turėti bendrą ateitį šiame krašte.

– Minėdami Tarptautinę holokausto aukų dieną, turime kam padėkoti už žydų gelbėjimą. Šią savaitę, kai buvo pristatoma Rūtos Vanagaitės knyga, visą laiką girdėjosi toks „lietuvio žydšaudžio“ – stropaus savanorio – motyvas. Jūs, dalyvaudamas knygos pristatyme, sakėte, kad svarbu matyti visumą. Ar mes šiandien per garsiai dėkojame gelbėjusiems žydus, ar mes per mažai prisiimame kaltės, ar gal per daug nutylime? Kokia ta Jūsų visuma?

– Man, kaip kunigui, visuomet kyla klausimas, kas atsitinka, kad vakar žaidę mūsų vaikai kieme kartu, vakar palinkėję vienas kitam labos nakties, vakar galbūt pasiplanavę savo ateities darbų bendrumą, ryte nubundame jau priešais ir velkame vienas kitą už pakarpos, ir vienas kitam padarome kažką negero. Minint holokausto atminties dieną ir bandant pažvelgti į tą visumą, visuomet turi susidėlioti pilnas paveikslas.

Taip, mes niekada negalėsime pamiršti, kad tie keli šimtai tūkstančių žmonių buvo ne tik žydų tautos žmonės, jie buvo šito krašto žmonės. Tai buvo mūsų kaimynai, mokytojai, vaistininkai, prekybininkai, bendradarbiai, draugai, kolegos, artimieji, mylimieji. Tai dienos, kai mes, pagerbdami holokausto aukas, turime nulenkti galvas tiems, kurie pasirinko stovėti tiesos ir teisingumo barikadų pusėje ir atrado savyje ryžto atidaryti savo namų, sandėliukų, kluonų duris, rizikuojant savo ateitimi, gerove, savo vaikais, įsileisti daugybę žmonių ir išgelbėti šimtus ir tūkstančius.

Už tų dviejų dalykų aš matau esančią tam tikrą tamsos ideologiją. Ideologiją, kuri vienokiu ar kitokiu būdu rado plyšelį tavo sąmonėje, užkabino galbūt jautresnę vietą, formavo pasaulėžiūrą. Tamsos pasaulis visuomet ieško savo aukų. Arba ieško tų, kurių rankomis padaro savo bloguosius darbus. Manau, kad šiandieną, pagerbdami holokausto aukas, turime dar labiau įsigilinti į tuos šviesuolius, į tuos, kurie tampa mums pavyzdžiu, kad galima stovėti kitoje barikadų pusėje, kad galima visuomet su kitu žmogumi matyti ateitį, mylėti, gerbti.

Ar Sausio 13-ąją buvo lietuviai, žydai, lenkai, rusai? Ne, tai buvo šito krašto žmonės. Šito krašto žmonės, kurie išėjo ir plikomis rankomis atsistojo prieš brutalią smurto jėgą, prieš tą ideologiją, kuri tiek dešimtmečių skverbėsi į mūsų sąmonę.

– Bet mes turbūt turime su Jumis prisipažinti, kad per tuos 75-erius metus mažai kas pasikeitė. Ir dabar yra tos ideologijos apnuodytų žmonių, mąstymo, jų apstu. Vadinasi, mes šiandien nesame apdrausti, kad vieną dieną, jeigu bus palankios sąlygos jiems, atsiras įvairių formų atsimetėlių, kurie irgi galbūt ryšis naudoti smurtą?

– Aš esu labai dėkingas jums už šį klausimą, nes manau, kad šito klausimo nagrinėjimo labai reikia šiomis dienomis, ypač minint holokausto aukas. Taip, ir šiandieną žinome, kad tam tikra ideologija skverbiasi į mūsų sąmonę. Ar kartais ne keisti atsiranda lozungai, kad šitas kraštas tik vienai etninei grupei skirtas, kad reikia išvalyti ir apvalyti, kad reikia kažko neįsileisti, kažkas gali pakenkti?

Barikadas pasistatyti yra lengviau, negu ieškoti sugyvenimo taškų, statyti tiltus tarpusavyje. Taip, šiandieną jūs labai gerai sakote, ir aš kartais pagalvoju, svarstydamas tokius dalykus ar skaitydamas knygas, bendraudamas su žmonėmis, jeigu šiandien pajudėtų ešalonai į Sibirą, kiek būtų tų, kurie pakeistų kepures ir išduotų kaimynus?

Matome, kad kiekviena karta turi savo šviesulių ir savo skaudulių. Kiekvienai kartai skirta duoti atsakymą, ne ką kiti tau padarė ar padarys, bet ką tu duodi kitiems. Galima cituoti Popiežių Pranciškų, kuris visiškai neseniai ištarė labai kilnų sakinį – nėra šventųjų be praeities ir nėra nusidėjėlių be ateities. Kai žvelgiu į holokaustą, Sausio 13-ąją, partizanines kovas, ešalonus važiuojančius į Sibirą... sąmoningumas. Asmeninis indėlis į bendrąjį sąmoningumą tampa kiekvieno mūsų pareiga. Net ne užduotimi, o pareiga.

VIDEO: Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pristatymas

– Bet ar šiandien viena pusė jau yra pasirengusi prisiimti kaltę ir pasakyti „atsiprašau“, bet juk reikia, kad ir kita pusė tą suvoktų ir priimtų tą atsiprašymą. Ar ta kita pusė irgi pasirengusi?

– Manau, kad tarp šitų dviejų pusių šiame krašte duos atsakymą tik subrandintas dialogas. Jeigu mes nekalbėsime apie šituos dalykus, neišsirypuosime, neišsišnekėsime, arba neapsikumščiuosime – ar žodžiais, ar nepasibadysime pirštukais vienas į kitą – tai iš tikro mes sulėtinsime tą ėjimo pirmyn etapą bendrystės link.

Barikadas pasistatyti yra lengviau, negu ieškoti sugyvenimo taškų, statyti tiltus tarpusavyje

Jeigu aš tą dalyką suprantu, ir tu supranti, jeigu šiandien abi pusės galime net iškelti klausimą ir svarstyti, ar tas, kuris stovėjo ties kapo duobe, ir tas, kuris taikėsi į jį šauti, ar jie abu nėra tam tikrų ideologijų aukos? Manau, kad kiekvienas iš mūsų turime praeiti tam tikrą kelią į šitą supratimą. Ateis diena, kai žodis „atsiprašau“ bus nesuvaidintas, o tikras. Jo pakaks tam, kuris pasakys „aš tau atleidžiu“. Manau, kad mes esame šitame procese.

– Jūs kalbate apie bendrumą, apie suvokimą, apie dialogą, apie kalbėjimąsi ir bendrą ateitį. Ir apie dvi trečiosios pusės supriešintas jėgas. Kur tuo metu buvo bažnyčia? Kodėl apie tą supriešinimą nepasakė garsiai? Kodėl neperspėjo? Kodėl taip atsitiko, kad vieną dieną buvę kaimynai, draugai, broliai, kitą dieną vienas kitą šaudė?

– Vieni kunigai, kurie slėpė, o kiti – galbūt palaimino, nes taip buvo suformuota ideologija, buvo tvirtinama, kad viskas yra gerai. Žiūrėkite, ir bažnyčiai turėjo praeiti nemažai laiko, kol suprato, kad ne žydai Kristų prikalė prie kryžiaus, kad tai buvo blogio jėga. Reikėjo palaukti, kol bažnyčia suprato, kad ne inkvizicijų laužai ir ne Kryžiaus karai gali atitaisyti tam tikras skriaudas ar istoriją.

Natūralus supratimo, sąmoningumo ir brandos kelias neišvengiamas ir bažnyčios nariams. Net ir man. Bendraudamas su žydų bendruomenės žmonėmis, pavadinau juos kitų žmonių akivaizdoje savo tikėjimo vyresniaisiais broliais. Iš pasauliečių nuskambėjo klausimas žydams, „ar jūs, žydai, žiūrite į krikščionis kaip į savo jaunesniuosius tikėjimo brolius?“ Atsakymo nebuvo. Bet man atsakymo ir nereikia. Svarbu, kaip aš žiūriu į tave. Tie visi dalykai ir dėlioja tą tikrąjį paveikslą. Paveikslą, kuris yra mums visiems reikalingas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min