Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytoja Zita Čepaitė: Anglijai reikia naujokų, neprakutusių ir kiek nedrąsių emigrantų

Zita Čepaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Zita Čepaitė
Šaltinis: 15min
0
A A

15min.lt redakcijoje svečiavosi ir į skaitytojų klausimus atsakė prozininkė, žurnalistė, scenaristė Zita Čepaitė. Šį ketvirtadienį knygynuose pasirodė autorės knyga „Emigrantės dienoraštis“, kurioje ji dalijasi savo penkerių metų emigrantės kasdienybe Anglijoje, pasakodama apie kliūtis, su kuriomis susiduria bemaž kiekvienas, išvykęs gyventi svetur.

Kaip jaučiatės, kai Lietuvoje jūsų vardas dabar sąmoningai ar nesąmoningai susiejamas ne tiek su žurnalistine veikla, kūryba, kiek su varškės pakeliu? Ar tai nėra paradoksas – žmogus kuria, pasakoja kitiems, dalinasi, tačiau įdomus tarsi tampa tik tada, kai su juo nutinka koks nors juokingas, netikėtas įvykis?

Man tai visai nekliudo. Jeigu tas nuotykis su varške būtų nutikęs kam nors kitam, gal tai nebūtų sukėlę tokio didelio triukšmo. Nežinau, kodėl žmones taip sujaudino, kad visa tai įvyko dėl manęs. Net kai nuvažiavau į Londoną, sužinojau, kad apie šį įvykį buvo girdėję daugybė vietos lietuvių.

Manau, kad šiuo atveju susijungė keli dalykai: tai, kas aš Lietuvoje buvau „užkliuvusi“ kai kuriose srityse, išvykimas – „užkliuvusi“, Darbo partija – „užkliuvusi“. Viskas susidėjo į vieną krūvą ir gavosi kaip gavosi.

Manote, kad jei tai būtų nutikę paprastam gatvės praeiviui, tai nebūtų sulaukę tokio atgarsio?

Aš dirbu žurnalistikoje ir žinau, kaip padaroma žinia. Taip, aš suprantu, kaip ta žinia atsirado. Buvo Kaušpėdas, Čepaitė ir varškė. Ir štai jums istorija, turinti sprogstamosios galios.

Ar išties manote, kad garsioji jūsų varškės istorija buvo verta pagrindinės laikraščio – pirmojo puslapio – temos?

Nemanau. Tikrai nemanau. Kad laikraštyje atsidūrė – tai ne mano bėda. Tai laikraščio darymo praktika. Pati esu redagavusi laikraštį, žinau: kartais pasvarstai – kokie dalykai žmones užkabina. Nieko nepadarysi, jei žmonės už to užkimba. Žmonės užkimba už to, kas juos erzina. Tiesą pasakius, nežinau, ar tai būdinga tik lietuviams, bet būtent lietuviai linkę sureaguoti į erzinančius dalykus labiau, nei į kitokius dalykus.

Žmonės tiesiog yra persieikvoję emociškai, nemoka į tai pasižiūrėti su humoru. Jie susierzina ir puola atakuoti. Žinau žmonių, dirbančių žiniasklaidoje, kurie tai išnaudoja. Jie skleidžia erzinančias žinias ir žmonės erzinasi.

Galbūt varškė tapo jūsų naujos knygos personaže? Ar nemanote, kad varškės istoriją būtų galima išnaudoti?

Ją būtų galima išnaudoti kaip daugybę keistų istorijų, jeigu Lietuvoje būtų kuriamos komedijos. Kitur niekur. Šiaip varškė skanus daiktas. Aš ją mėgstu. Gal todėl man buvo labai gaila, kad ją reikėjo išmesti į šiukšlių dėžę.

Ar sunku Londone įsigyti varškės?

Lietuviškose parduotuvėse galima nusipirkti. Bet lietuviškos varškės, kuri yra geriausia, anglai nelabai mėgsta, nelabai supranta, nežino, iš ko ji padaryta ir nemoka valgyti. Bet lietuviškose parduotuvėse visada yra tokios varškės. Varškė šiose parduotuvėse visada patenka į perkamiausių produktų dešimtuką.

Jaučiu, kad į tuos trikampius sumuštinius buvo sudėta daug neapykantos. Geriau būsiu alkana, nei valgysiu tai, kam aš jau turiu vaizduotę.

Kaip manote, ar straipsnis, parašytas apie nemalonų incidentą su varške, bus knygos reklama ar antireklama?

Nežinau, kuo taps. Nebandau spėlioti. Žinau, kad to neįmanoma atspėti. Kuo taps, tuo taps. Bet sumanymo niekada nebuvo ir net neįmanoma to įsivaizduoti. Nors atrodo, kad tai specialiai sugalvota akcija. Bet tikrai taip nebuvo, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad varškės pakelis gali taip pasiekti žmonių emocijas.

Esu jaunas rašytojas, kurio svajonė nuo pat mažumės išleisti savo knygą. Rašau detektyvus ir trilerius. Kelis rankraščius buvau nusiuntęs įvairioms Lietuvos leidykloms, kurios atsakė, kad mano knyga tikrai gera, tačiau aš esu per jaunas, nežinomas ir tiesiog gimęs ne toje šeimoje, kad galėčiau išleisti savo knygą. Kaip rašytoja, ką galėtumėte patarti? Ar įmanoma jaunam žmogui Lietuvoje išleisti savo knygą už nedidelius pinigus?

Džiaugiuosi, kad žmonės rašo. Tai yra sudėtingas kelias. Trileriai – geras pasirinkimas. Bet konkurencija labai didelė. Tačiau Lietuvoje žanras nėra labai išvystytas, nors užsienyje tai itin konkurencingas žanras.

Žanras pasirinktas geras, galima su juo išeiti. Dėl išleidimo man labai sunku patarti, nes savo karjerą pradėjau sovietiniais laikais, kai buvo visiškai kitokia sistema. Bet reikia bandyti – belstis ir belstis. Yra daugybė pavyzdžių ir Anglijoje, kai atmeta daug leidyklų, kol galiausiai kuri nors viena užsikabina.

Rašymas yra vienas iš užsiėmimų, kuris šiuolaikiniam žmogui yra prieinamas ir malonus dalykas. Reikia neprarasti stiprybės.

Nemanau, kad jeigu leidyklos leidėjai įžvelgia, jog su šia knyga galima padaryti, jie tikrai padarys. Nes visi žmonės ateina nauji ir dažnai būna, kad tų nežinomų žmonių knyga šauna į viršų. Manau, kad yra leidėjai, kurie išspausdintų šią knygą. Juos tiesiog reikia surasti.

Šiais laikais internete galima publikuoti savo leidinius. Tai galimybė – kai kūryba pasidaro populiari internete, tuomet leidyklos ją pastebi ir gali pasiūlyti išspausdinti. Tai dar vienas būdas šiandien pasiekti savo skaitytoją be leidyklos.

Kaip jūs, kaip rašytoja, paaiškinate žmogaus poreikį rašyti. Kodėl žmogus nori rašyti? Iš kur toks poreikis?

Pati savęs klausiau šio klausimo. Manau, kartais susikaupia kažkas, kuo norisi pasidalinti. Vieni žmonės kalbasi su kitais. Kiti nori tiek daug papasakoti, kad niekas jų neklauso, tada jie sėda ir viską surašo.

Rašymas gimsta iš noro dalintis. Pirminis noras dalintis istorija visada egzistuoja. Vėliau tik pasirenki žanrą, kaip tą istoriją pateikti. Tai vėl dažnai priklauso nuo laikotarpio.

Anglijoje jūs gyvenate penkerius metus, tačiau skaitant naują jūsų knygą susidaro įspūdis, kad emigracijoje patirti išgyvenimai, atradimai, sėkmės ir nesėkmės tarsi išsitęsia gerokai ilgesniame laike. Ar galima sakyti, kad žmogus, atsidūręs jam nežinomoje aplinkoje, gyvena taip intensyviai, kad tų patirčių užtektų ir ilgesniam nei penkerių metų laikotarpiui?

Iš tikrųjų taip. Gyvenimo intensyvumas yra labai didelis. Kartais mąstau, kaip žmonės sugeba tą laikotarpį pereiti ir įsisavinti tiek daug naujos informacijos. Atvyksti ir viskas kitaip. Net transportas važiuoja į kitą pusę.

Knygoje paminėta dalis istorijų. Visko nesudėsi į knygą. Ir nėra prasmės. Bet knygoje ne vien mano patirtys. Čia yra ir mano sutiktų žmonių patirčių. Žmonių, papasakojusių istorijas ir apie tai, kaip emigrantų gyvenimas Anglijoje vyko iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Tai istorijos, kurios nebepasikartos. Kai naktį reikėdavo bėgti nuo atvažiuojančios policijos, slėptis kur nors ir pan. Tokių istorijų tuo metu būdavo labai daug. Dabar jų nebeliko, todėl tas laikotarpis tam tikra prasme legendinis. Prieš penkerius metus buvęs laikotarpis labai greitai pavirto legenda.

Ar tai, ką mes skaitome knygoje, galime suvokti kaip visiškai autentiškus jūsų liudijimus, ar galime rasti ir vaizduotės vaisių?

Nė viena pasakojama situacija nėra išgalvota. Kitų pasakojimai – jeigu žmogus turėjo vaizduotės ir jis kažką sukūrė, tai taip, to prikūrimo gali būti. Yra keletas istorijų, kurios skamba kaip legendinės. Bet aš jas pateikiu kaip legendinį laikotarpį. Tos emigrantų istorijos yra truputį legendos. Bet tai, kas yra nuo tada, kai aš gyvenau – tie dalykai iš tiesų yra įvykę.

Knygoje rašote, kad nevalgote tų trikampių sumuštinių. Ar dėl pamatytų darbo sąlygų?

Dėl tų sąlygų, dėl istorijos žmonių, kurie pasakojo savo vargingą darbą. Kalbant apie maistą, turiu senovišką įsivaizdavimą, kad maistas turi būti gaminamas su meile. Jaučiu, kad į tuos trikampius sumuštinius buvo sudėta daug neapykantos. Geriau būsiu alkana, nei valgysiu tai, kam aš jau turiu vaizduotę. Kol to nežinojau, atrodė, viskas gerai. Bet kai jau žinau už šių sumuštinių esančią istoriją, kad žmonės sunkiai dirba ir tikrai ne su meile pagamina tuos sumuštinius...

Savo knygoje jūs ne kartą minite, kad lietuviai, atvykę dirbti į Londoną, dažniausiai bendrauja tik su tais pačiais lietuviais, užsidaro, apriboja save kažkokioje siauroje tautiečių bendruomenėje ir nejaučia poreikio iš šios pažįstamos erdvės išeiti, pažinti kitą kultūrą, mėginti į ją įsilieti. Kodėl?

Per sunku. Aš nuvažiavau mokėdama anglų kalbą ir vis vien patyriau smūgį, kai išgirdau skirtingas variacijas, kaip yra kalbama anglų kalba. Bet iš tiesų per sunku, kai reikia tiek daug dalykų suprasti ir įvaldyti. O jeigu dar yra problemų su kalba, jeigu ten būdamas ją tik pradedi mokytis, tai žmogus tiesiog pervargsta.

Žmogus paprastai dirba šešias dienas per savaitę, viena diena laisva. Per tą dieną reikia viską pasidaryti – susitvarkyti namus, išsiskalbti ir pan. Nelabai lieka laiko domėtis, kas vyksta aplinkui. Deja, taip yra. Džiaugiuosi turėjusi darbą, kuris suteikė galimybes palaikyti ryšį su lietuvių bendruomene.

Bet ar lietuvių buvimas tik tarp savų nėra pragaištingas? Kai tavo gyvenimas apsiriboja tik darbu, prekybos centru, namais ir nemėgini pažinti kultūros, į kurią atvykai...

Yra labai sunku. Iš pradžių atrodo smagu – atvažiuoji tarsi į kokią stovyklą. Tačiau per laiką atsiranda trintis. Įtampų tose vietose, kur gyvena lietuviai ir vieni su kitais bendrauja, yra ir jos prasiveržia. Pasitaiko ir smurto namuose, būna ir tarpusavio ginčų, ir muštynių, ir sužalojimų, ir net žmogžudysčių.

Ar prakutę lietuviai, ilgesnį laiką gyvenantys Jungtinėje Karalystėje, yra geranoriški naujai atvykusių lietuvių atžvilgiu?

Nelabai. Nors viskas priklauso nuo žmonių grupių ar atskirų asmenų. Yra, kurie tikrai padeda, kuriems nuoširdžiai rūpi padėti tautiečiams. Bet pati girdėjau, kai tik nuvykau į Londoną: saugokis lietuvių, nesusidėk su jais. Šis perspėjimas egzistuoja, jis labai dažnas. Tačiau tie „prakutę“ lietuviai sako: bijok tų atvykstančių lietuvių. Taigi Anglijoje esantys lietuviai sako: nesusidėk su atvykstančiais iš Lietuvos ir atvirkščiai.

Tačiau jie vis tiek vieni su kitais susideda. Juk, pavyzdžiui, kur tau susirasti kambarį? Tam, kad galėtum išsinuomoti savo būstą savo vardu, yra didžiulės procedūros. Lietuviai, seniau gyvenantys šioje šalyje, pernuomoja kambarius atvykėliams. Žinoma, atsiranda įvairių problemų. Bet tai yra pirmas žingsnis – tau reikia kažkur priglausti galvą. Su darbu panašiai.

Ar jums yra tekę matyti lietuvį, valgantį gulbę ar laukinę antį? Girtą sėdantį prie vairo? Mušantį tautietį ir pan.?

Jei aš visa tai būčiau mačiusi, dirbčiau policijoje ir man neblogai mokėtų už tokią informaciją (juokiasi). Esu mačiusi sumuštą lietuvę. Ji man papasakojo, kaip ją sumušė tautietis. Kaip su gulbėm, nežinau – mes iš tos istorijos juokėmės. Pirmą kartą sužinojau, kad gulbė valgomas paukštis. Pasirodo, kad tai karaliams į stalą patiekiamas paukštis. Tad didžiulis įžeidimas, jeigu lietuviai sumano karališkai maitintis Anglijoje.

Knygoje rašote, kad Anglijai reikia naujokų, neprakutusių ir kiek nedrąsių emigrantų, sutinkančių dirbti darbus, kurių dėl menko atlygio nedirba vietiniai. Ar ilgiau šioje šalyje padirbėję ir įsitvirtinti pradėję emigrantai čia nebereikalingi?

Priežastys – ekonominės. Čia jau mano svarstymas. Kodėl jie visą laiką nori naujų emigrantų? Nes jie mažiau reiklūs. Jie turi darbą, jie atlieka tą darbą. Pagyvenę ilgiau pamato, ką galima gauti iš valstybės – pašalpas ir pan. Šie žmonės tada jau nebenori daug darbuotis ir už mažą atlygį. Jie tampa reiklesni. Derliui nuimti laukuose, tepti sumuštinius ir panašiems darbams – kam laikyti tokius žmones, kurie pradeda šakotis?

Kodėl emigrantus ne tiesiogiai įdarbina bent jau pirmus metus, o per agentūras? Nes agentūros gali paprastai atleisti. Jos neduoda darbo. Jeigu tu pradedi šakotis, cituodamas įstatymus, agentūra tau nebeduoda darbo. Todėl jei įsidarbini per agentūrą, tai nėra garantija, kad būsi visą laiką įdarbintas.

Kaip emigravę lietuviai suvokia Lietuvą, savo gimtąją erdvę, tai, kas liko „ten“? Ar ji prisimenama kaip sunkaus gyvenimo, neišsipildžiusių lūkesčių šalis? Galbūt dažnas visgi svajoja grįžti į tėvynę ir gyvenimą tęsti joje?

Svajoja grįžti bent 50 proc. ir daugiau. Galvoja apie grįžimą šiek tiek geresnėmis sąlygomis – užsidirbę, susitaupę ar užsidirbę pensiją. Iš daug ko girdėjau lūkesčius kada nors grįžti į Lietuvą. Bet iš jaunų porų esu ne kartą girdėjusi, kad kai gims vaikai, važiuos į Lietuvą juos auginti. Tačiau, gimus vaikams, tos poros ir toliau gyvena Anglijoje.

Ar daug Anglijoje meilės istorijų, kai, pavyzdžiui, atvyksta statybininkas, o po kelerių metų susipažįsta su čia taip pat atvykusia dirbti lietuve barmene ir sukuria šeimą? Lietuviai, matyt, ieško pažinčių tarp savųjų, o ne taip, kaip jūs, užeidama ir į vieną kitą naktinį klubą, kaip rašote knygoje.

Tai ne mano pastebėjimas, bet vienos anglės, vieno baro savininkės. Buvo triukšmas, kad naktiniai klubai rytų Londone konkuruoja dėl lietuvių, kaip klientų. Ši anglė sakė, kad lietuviai mėgsta švęsti su savais ir negaili išleisti pinigų, kai švenčia. Tose aplinkose lietuviai su lietuviais susipažįsta.

Aš anksčiau vaikščiodavau į klubus, bet dabar jau nebe. Buvo įdomu pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta. Gana smagi atmosfera, jeigu per daug nieko nesitiki. Jeigu tikiesi daug, visada išeini nusivylęs.

Kaip jūs paaiškintumėte tą dažno emigranto reiškiamą jauseną, kad Lietuvoje „nesu reikalingas“? Ar tai kyla tik dėl negalėjimo rasti gerai apmokamą darbą?

Aš išvykau pasijutusi, kad esu stumiama į kampą. Tada sau pasakiau, kad su manim taip niekas nesielgs. Buvo savijauta, kad atsirado priešiškumas tarp manęs ir aplinkos, kurioje gyvenau. Mano paskutinis darbas buvo kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo patarėja. Puikus dainininkas, bet ne politikas.

Jis tam neturėjo jokio pašaukimo. Po politinių dalykų, kai ministras atsistatydino, iškilo tarnybinės etikos ar interesų konflikto dalykai. Suprantama, kad patarėjas turi pridengti. Buvo tokia situacija, kad patarėjas turi „uždengti“ tokią situaciją. Bet aš nesu toks žmogus.

Negaliu to daryti, kai matau, kad tai netiesa. Taigi išėjau iš darbo. Mano išėjimas buvo gana viešas. Tai sukėlė nepasitenkinimą tarp politikų. Ne tik tarp partijos, kuriai priklausiau, bet ir tarp kitų. Niekas to nemėgsta. Tada supratau, kad kurį laiką aš čia nemėgstama, turiu kažką susirasti ir tykiai pratūnoti, arba paieškoti kitos erdvės. Man tai buvo proga pasižiūrėti, kaip kitur klostosi reikalai.

Kokius darbus per šiuos penkerius metus Londone esate dirbusi?

Negaliu labai pasigirti. Pradėjau nuo valytojos darbo hostelyje. Labai apsidžiaugiau, kad mane susirado „Lietuvos rytas“ ir paprašė, kad kartą per mėnesį parašyčiau apie savo „įsigyvenimo“ Londone eskizus. Tai man suteikė tam tikros stiprybės eiti ir dirbti tai, kas tik pasitaikys, nes tai buvo medžiaga rašymui.

Į hostelį suvažiuodavo žmonės iš viso pasaulio, kurie niekur neranda sau pasaulyje vietos. Kurie taip ir važiuoja iš vieno hostelio į kitą. Pridergta būdavo pakankamai nemaloniai kai kada. Pasitaikė visko.

Paskui dirbau viešbučio kambarine. Irgi visko pasitaiko tuose kambariuose. Bet tai būna retai. Šiaip būna tvarkoj. Reikalavimai buvo, žinoma, aukštesni. Labai sunkus darbas. Neįsivaizduoju, kaip moterys pajėgia. Reikia sutvarkyti daug kambarių ir tai padaryti labai greitai, ir labai gerai.

Svajoja grįžti – bent 50 proc. ir daugiau. Galvoja apie grįžimą šiek tiek geresnėmis sąlygomis – užsidirbę, susitaupę ar užsidirbę pensiją.

Kitą darbą susiradau lietuviškuose skelbimuose, senutės priežiūra. Tai buvo labai lengvas darbas – paduoti jai vaistus laiku, arbatą, su ja būti, pasakyti, ko ji klausdavo, ją išklausyti ir pan. Šį darbą dirbau tris mėnesius. Tai buvo lengvas, bet labai nuobodus darbas.

Tik atvažiavusi pasižiūrėjau, kad buvo leidžiami du lietuviškai laikraščiai, aš jiems išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą ir pasiteiravau, ar jiems nereikėtų mano paslaugų. Iš pradžių negavau jokio atsakymo, bet po kurio laiko sulaukiau skambučio ir pradėjau dirbti laikraštyje. Ketverius metus dirbau laikraščio redaktore, o dabar žurnaliste, nes laiko atėmė knygos rašymas.

Per paskutinius kelerius metus Lietuvoje pasirodė ne viena knyga apie emigraciją, apie lietuvių gyvenimą svetimoje šalyje. Štai ir dramaturgas Marius Ivaškevičius parašė pjesę „Išvarymas“, kuri remiasi lietuvių ir kitų rytų europiečių pasakojimais, išgirstais Londone. Jūsų supratimu, ar čia, Lietuvoje, gyvenantiems žmonėms įdomu, aktualu, kaip ir kodėl ne tik jų giminaičiai, bet ir kiti šalies piliečiai gyvena Anglijoje?

Manau, kad tai yra naujas dalykas, bent jau šiame gyvenimo laikotarpyje. Anksčiau buvo emigracija – žmonės politinių aplinkybių išsviesti iš aplinkos. Jie buvo kurį laiką pamiršti, o paskui jų patirtis nebebuvo tokia įdomi.

Tuo tarpu dabar, kai žmonės išvažiuoja iš mūsų aplinkos, jų patirtis tampa įdomi. „O kaip jie ten susitvarko?“ – tas įtarus žmonių smalsumas. Dažniausiai kalbama apie buvusius kaimynus.

Kita pusė – tos legendos ar istorijos iš ten pasiekia Lietuvoje esančius žmones. Kuriasi pusiau tiesa, pusiau netiesa. Tuomet norisi sužinoti, o kaip yra iš tikrųjų. Taip ir atsiranda smalsumas ir susidomėjimas.

Ponia Zita, girdėjau, esate feministė, ar tai tiesa, kodėl manote, kad moterys yra nederamai vertinamos?

Nesiginu žodžio „feministė“. Jei kam nors taip atrodo, tebūnie. Esu tikra, kad lygybė toje viešojoje erdvėje yra reikalinga. Tai yra mūsų balsai, mūsų galimybės, mes gyvename tame pačiame lauke. Nesutinku, kad yra niša, kurią turi užimti vyrai, ir niša, kurią turi užimti moterys. Jeigu tai yra feminizmas, tuomet viskas tvarkoje.

Kaip manote, kur nelygybė tarp vyrų ir moterų didesnė – Didžiojoje Britanijoje ar Lietuvoje, kodėl?

Praėjo penkeri metai, nelabai susidūriau, kad galėčiau sakyti, kaip yra su nelygybe. Tradiciškai, požiūrio į moteris prasme, Lietuvoje jis dar yra labiau senoviškas, čia egzistuoja stipresnis suvokimas, kad moteris turi žinoti savo vietą. Anglijoje tai nėra priimtina. Kartais aš net mąstau, kad moterų išsilaisvinimo Anglijoje ribos galbūt net per daug peržengtos.

Kokia jūsų nuomonė apie tradicinę šeimą, ar esate tolerantiška mažumoms?

Mano nuomonė tradicinė. Išaugau tradicinėje šeimoje ir nesuprantu, kodėl tai reikėtų klibinti. Manau, kad tas darinys, kuris buvo per daugybę metų sukurtas, jis taip susiklostė dėl tam tikrų priežasčių – kad būtų užtikrinta saugi erdvė palikuonims ir pan. Šeimos neturiu, bet esu už tradicinę šeimą, kuri man buvo pats tinkamiausias laukas augti – mama, tėvas, broliai, seserys.

Kaip prisidedate prie šio pasaulio gerinimo – aukojate labdarai, savanoriaujate, palaikote gyvūnų teisių gynėjus?..

Tikriausiai ne tiek daug, kiek norėčiau. Vienas iš dalykų, kurį noriu daryti ir pradedu ieškoti realių galimybių tai daryti – savanoriavimas. Labai noriu šios patirties, nes jos iki šiol neturėjau. Savanoriavimas Anglijoje yra labai gerai išvystytas. Pavyzdžiui, aš labai mėgstu sodo darbus, o jais užsiimti galimybių neturiu.

Bet suradau internetinį tinklalapį, siūlantį padėti susitvarkyti sodą pagyvenusiems žmonėms, nesugebantiems susitvarkyti jų patiems. Daugiau tokių darbų nesu atlikusi, gaila... bet dar turiu laiko, manau, kad dar atliksiu ką nors gražaus.

Ačiū Jums už atsakymus.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min